Angle down Atgal

Akmenės krašto ambasadoriai. Mokslininkė Aurelija

Lietuvai grumiantis su koronos epidemija, beveik kasdien televizijose ar internete imta kalbinti  jau  ne šou ar politikos pasaulių atstovus, o  žmones, kurie iki tol nesigarsindami tyrinėjo, rašė mokslinius darbus, mokė studentus. Viena jų –  mokslininkė, imunologė, Lietuvos mokslo premijos laureatė Aurelija Žvirblienė. Jos šaknys mūsų krašte.

Aurelija Žvirblienė. Kas ji dabar?

Esu mokslininkė, Vilniaus universiteto (VU) Gyvybės mokslų centro profesorė. Vadovauju mokslinei laboratorijai, dėstau imunologiją Medicinos ir Biochemijos specialybių studentams. Turiu ir visokiausių kitų pareigų – esu Lietuvos imunologų draugijos viceprezidentė, VU Tarybos narė, Lietuvos mokslų akademijos narė, dalyvauju tarptautinėse darbo grupėse ir ekspertinėje veikloje, bendrauju su moksleiviais, žiniasklaida. Prasidėjus COVID-19 pandemijai, tų papildomų veiklų dar padaugėjo.

Buvote skaitovė?

Mama mokė deklamuoti raiškiai, kaip ji vadindavo – „su intonacija”, kad eilėraštis nebūtų tik  berte išbertas. Tokie pasirodymai būdavo ne tik mokykloje, bet ir kolūkio kultūros namuose. Manau, kad tai pravertė ir vėliau gyvenime, padėjo įveikti auditorijos baimę.

Manau, jog knygų skaitymas davė labai svarbų gyvenimo pagrindą. Tai buvo langas į pasaulį, iš knygų mokiausi pažinti visas gyvenimo spalvas.

Knygų naudą matau ir stebėdama savo pustrečių metukų anūkę, kuriai nuolat  skaitome pasakas. Ji turi lakią vaizduotę, turtingą žodyną, pati kuria istorijas.

Vaikų smegenys labai imlios, įspūdžiai ilgam išlieka. Manau, kad jokios technologijos negali pakeisti knygų skaitymo.

Tėvai vedė Jus į pasaulį, formavo požiūrį?

Mano tėvai – kaimo inteligentai – buvo tie svarbiausi žmonės, kurie išmokė pagrindinių gyvenimo tiesų ir suformavo požiūrį į pasaulį. Jie rodė darbštumo, atsakomybės pavyzdį. Mama, buvusi kaimo mokytoja, iki šiol nenustygsta be darbo, nors jai jau greitai sukaks 90 metų.

Tėvai tvarkė aplinką, puoselėjo sodybą, kuri daugelį metų buvo pripažįstama gražiausia sodyba Akmenės rajone. Tėvas pats statė namą, augino medžių sodinukus, mėgo fotografuoti, netgi rašė eiles. Šiuolaikiniam žmogui, išlepintam technologijų, tikrai būtų sunku suprasti, kaip galima tiek daug suspėti.

Mūsų namuose lankydavosi daug žmonių – ne tik giminaičiai, bet ir tėvų bendradarbiai, kaimynai. Tam pačiam name gyvendavo ir mokytojos, kurios atvykdavo iš kitų rajonų dirbti Jučių aštuonmetėje mokykloje. Bendravimas su įvairiausiais žmonėmis praplėtė akiratį.

Visas Ramūno ŽIMANTO pokalbis šeštadienio, birželio 12 d., VIENYBĖJE.

comment Skaitytojų komentarai (0)

Rekomenduojamas video turinys


Taip pat skaitykite