Angle down Atgal

Ak­muo, me­dis ir hai­ku

Pa­si­tikęs prie vartų, Jo­nas Vai­ce­kaus­kas iš­tie­sia ranką. Spus­te­liu ją ir į viršų pa­ky­la pu­rus bal­tas ak­mens dul­kių de­besė­lis. Ak­mens skulp­to­rius, med­žio drožė­jas ir knygų au­to­rius J. Vai­ce­kaus­kas dir­ba be pirš­ti­nių, už­tat su ta­lis­maną at­sto­jan­čia ke­pu­re. „Kau­pia­me pi­ni­gus, au­gi­na­me vai­kus, taip pa­tei­sin­da­mi sa­vo gy­ve­nimą. Bet did­žiau­sias pa­tei­si­ni­mas yra kūry­ba“, – sa­ko jis.

Kol dar galiu kalti“

Menininko dirbtuvės įsikūrusios Ginkūnuose, namuose, kuriuose gyvena sūnus su šeima. „Nereprezentatyvi“, – taip savo kūrybinę aplinką apibūdina Jonas: vienos skulptūros slepiasi aukštoje žolėje, kitos tūno ūkiniame pastate. Gal kad skulptoriui nelabai rūpi pasirodyti?

Į Šiaulių kraštą J. Vaicekauskas „atitekėjo“, mat gimė Kaišiadorių rajone, Šaknių kaime. Iki šiol puikiai prisimena gimtojo kaimo laukų gojus ir upių santaką, įrėminusią vaikystę.

„Dar atsimenu, kaip su mama per mišką ėjome į jos tėviškę (buvo gimusi miško kaime) ir priėjome smūtkelį, pakabintą ant medžio toje vietoje, kur žmones velniai klaidindavo. Matote, miške būdavo vietų, kur net tenykščiai gyventojai pasimesdavo – ten kabindavo kunigo pašventintas koplytėles. Mama sakė, kad tą smūtkelį išdrožė jos senelis, mano prosenelis“, – pasakoja J. Vaicekauskas ir svarsto, kad galbūt iš tolimo giminaičio paveldėjo ranką – daugiau menininkų šeimoje nebuvo.

Gimtosios sodybos nebelikę, kaip ir viso kaimo. Jį sunaikino melioracija, išrovusi medžius ir prikepusi vienodų silikatinių namų.

„Man tai visiškai atitinka dabartinius laikus, kai pjaunami medžiai ir betonuojamos aikštės. Atrodo, daroma viskas, kad miestas netektų veido, kad žmogus, sugrįžęs namo, nerastų nieko savo. Parvažiuos kas nors į Šiaulius – ar bepažins, kad čia tas pats gimtasis miestas? Kur tas medis, prie kurio augo? O kalbant apie mano kaimą, tai vis šnekinu, kad kas nors atvilktų akmenį prie sankryžos, kur jis kadaise buvo, – iškalčiau pavadinimą, kol dar galiu kalti. Bėda tik, kad ten nėra akmenų, tušti laukai“, – sako skulptorius.

Akmuo ir kūrėjas – kaip vyras ir moteris

Besimokydamas mokykloje, J. Vaicekauskas svajojo Vilniuje studijuoti geologiją, bet, likus pusei metų iki mokyklos baigimo, apsigalvojo. Pasirinko fiziką, nes ji „sprendė fundamentalias problemas“.

Mokslai patiko tik pirmuosius pusę metų, vėliau prasidėjo linksmas, bet alkanas studentavimas. Būsimasis skulptorius fizikos specialybę bandė iškeisti į filosofiją ir psichologiją, tačiau negavo tuomečio prorektoriaus leidimo. Nusivylęs studijas apleido ir įsidarbino Vilniaus „Dailės“ kombinate. Su kombinato vadovu sutarė: pusę metų dirbs staliumi, o tuomet galės mokytis juvelyrikos. „Bet jis nesilaikė žodžio. Parašiau pareiškimą ir išėjau, nors ir buvo gaila“, – sako J. Vaicekauskas.

Beje, būtent „Dailės“ kombinate skulptorius pamilo akmenį. „Turėdamas laiko, mėgdavau vaikštinėti po kombinatą – ten dirbo iš tiesų įdomių žmonių: broliai Šatūnai, dailininkas vitražistas Kazimieraitis. Buvo ir du akmentašiai iš Rusijos, tikri perėjūnai, išmaišę visą Sovietų Sąjungą. Jie kalė postamentą „Kryžkalnio Magdei“, o kaldami daug kalbėjo – man, klausant jų istorijų, liežuvis nutįsdavo. Kalbos, aišku, vykdavo prie buteliuko. Visi apie tai žinojo, todėl akmentašius gerokai pakratydavo prie patikros punkto, kad nieko neįsineštų. Jie prašydavo įnešti manęs... Aš, sudžiūvęs studenčiokas, užsimesdavau darbinį švarką, užsikišdavau šešis rašalo butelius ir ramiausiai eidavau pro punktą – visi žinojo, kad negeriu. Taip ir susidraugavome“, – pasakoja J. Vaicekauskas.

Jis ne tik klausydavosi akmentašių istorijų, bet ir drauge su jais kaldavo akmenį. Darbas nebuvo kūrybingas, tačiau patiko smūgis, ritmas ir pats akmuo, kurį perskėlus pamatydavai prieš daugybę tūkstančių metų susiformavusius kristalus.

„Vyras ir moteris – kartais niekaip nepaaiškinsi, kodėl jie vienas kitam tinka. Taip ir čia“, – apie akmendirbystę kalba J. Vaicekauskas. Prisilietęs prie akmens, jis apsisprendė mesti fiziką. Taip ir nebaigęs studijų Vilniuje, grįžo į Kaišiadoris ir įsidarbino paminklų dirbtuvėje. Sako negailėjęs savęs – dirbdavęs ir po dešimt valandų.

Rūpin­tojė­lius me­ni­nin­kas iš­mo­ko drož­ti Veng­ri­jo­je. Tuo me­tu Lie­tu­vo­je so­vietų vald­žia rūpin­tojė­lius ko­ne draudė, o štai veng­rams jie la­bai pa­ti­ko.
Rūpin­tojė­lius me­ni­nin­kas iš­mo­ko drož­ti Veng­ri­jo­je. Tuo me­tu Lie­tu­vo­je so­vietų vald­žia rūpin­tojė­lius ko­ne draudė, o štai veng­rams jie la­bai pa­ti­ko.

Darbas po darbo

Kaišiadorys tebuvo trumpa stotelė – J. Vaicekauskas su žmona netrukus persikėlė į Šiaulius, Ginkūnuose gyvena apie keturiasdešimt metų.

Dalį jų praleido senojoje Šiaulių paminklų dirbtuvėje, kurioje darbavosi kartu su kitu žinomu skulptoriumi Kaziu Bimba. Į dirbtuves mėgdavo užsukti profesorius Aloyzas Toleikis – dviem talentingiems jaunuoliams jis pasiūlė pabandyti „ką nors nukalti parodai“. 1977 m., nukalęs pagonišką dievybę lauksargį, J. Vaicekauskas pirmą kartą dalyvavo parodoje. Po metų tapo Liaudies meno draugijos nariu, o 1982 m. drauge su K. Bimba suorganizavo pirmąją autorinę akmens skulptūrų parodą draugijos istorijoje.

Atsiradus kūrybinėms ambicijoms, diena prasidėdavo ir baigdavosi prie akmens. Iš pradžių – paminklų dirbtuvėse, po darbo – nuosavame kieme. „Užtat ir dabar man pats darbas – vakare. Pradedu penktą ar šeštą ir tęsiu iki vėlumos“, – sako J. Vaicekauskas.

J. Vai­ce­kaus­ko dar­bai pa­sklidę po Lie­tuvą ir po pa­saulį, po mu­zie­jus ir po žmo­nių na­mus. Dau­ge­lio tų darbų lo­ka­cijų me­ni­nin­kas nė ne­bep­ri­si­me­na, o ir ne­do­ku­men­tuo­ja.
J. Vai­ce­kaus­ko dar­bai pa­sklidę po Lie­tuvą ir po pa­saulį, po mu­zie­jus ir po žmo­nių na­mus. Dau­ge­lio tų darbų lo­ka­cijų me­ni­nin­kas nė ne­bep­ri­si­me­na, o ir ne­do­ku­men­tuo­ja.

Tarp autorinės parodos eksponatų – haiku

Mažai kas beprisimena, bet, Lietuvai atgavus nepriklausomybę, skulptorius buvo išrinktas pirmuoju Lietuvos tautodailininkų sąjungos Šiaulių skyriaus pirmininku. Sako tuo metu buvęs idealistas ir norėjęs iš esmės pakeisti sistemą: stengėsi, kad meistrai žinotų savo vertę ir nebejaustų poreikio pataikauti vadovams.

Tiesa, pirmininkavo J. Vaicekauskas tik metus. „Tada tautodailininkus buvo galima suskirstyti į dvi grupes: kūrybininkus ir komercininkus. Tikriausiai ir dabar yra panašiai. Komercininkų buvo daugiau ir aš jų palaikymo nesulaukiau. Be to, po revoliucijos visuomet seka reakcijos: žmonės pradėjo gailėtis buvusios tvarkos. Nusprendžiau išeiti“, – sako skulptorius.

Išėjo J. Vaicekauskas į mokyklą: baigęs Klaipėdos universitetą, apie penkiolika metų dirbo dailės mokytoju Gegužių vidurinėje mokykloje. „Tikriausiai tuo metu Lietuvoje buvome vieninteliai, kurie dailės pamokų metu kaldavome akmenį“, – šypteli jis.

Mokydamas vaikus skulptūros, J. Vaicekauskas mokėsi ir pats. Žinios tolino nuo tautodailės ir jis ėmė dalyvauti profesionalams skirtose parodose. Nosies neriečia ir sako, kad yra tarp dangaus ir žemės – nei tautodailininkas, nei profesionalas. „Kartais žiūriu į primityvistus ir net pavydu. Kad ir norėčiau, taip nebemokėčiau“, – prisipažįsta.

Mokytojaujant užgimė dar viena nauja veikla – rašymas. „Bedirbant mane „prispaudė“ atestuotis, gauti vyr. mokytojo kvalifikacinę kategoriją. Daug balų galėjau užsidirbti parašęs ir publikavęs straipsnį pedagogine tematika. Nutariau pabandyti. Taip ir prasidėjo“, – sako J. Vaicekauskas.

Jo straipsnius spausdino „Šiaurės Atėnai“, „Literatūra ir menas“, „Kultūros barai“, „Nemunas“ – 2013 m. publikacijos sugulė į knygą „Įžeminimas“. 2019 m. J. Vaicekauskas pristatė antrąją atsiminimų knygą „Pasivaikščiojimas“, o šių metų pavasarį drauge su anūke Ramune išleido eilėraščių knygelę vaikams „Debesėlis“. Šiaulių Sauliaus Sondeckio menų gimnazijoje ir Šiaulių dailės mokykloje besimokanti mergina knygelei piešė iliustracijas.

J. Vaicekauskas taip pat rašo haiku. Nors tai daryti pradėjo vos prieš kelerius metus, „Kukai“ konkurse (kur vertina patys dalyviai), jau yra tapęs nugalėtoju, o 2018 m. vykusiame 10-ajame tarptautiniame haiku konkurse rusų kalba pateko į „Shortlist“, nors jame dalyvavo daugiau nei 2 tūkst. žmonių iš viso pasaulio. Jo haiku buvo eksponuoti ir naujausioje autorinėje parodoje.

„Per „Knygų mugę“ buvau nuėjęs pasiklausyti Valdo Papievio. Man patiko jo mintis, kad kūryba – tai tarsi ėjimas lynu, ir kartais labai norisi pasitikrinti, ar tu dar ant lyno, ar jau žeme ropoji. Tam ir reikalingi konkursai, parodos“, – sako J. Vaicekauskas.

Kiek tų parodų iš viso buvo, J. Vaicekauskas sako nežinantis – neskaičiuoja, o paklaustas, kur būtų galima išvysti daugiau jo darbų, šypteli ir moja ranka po kiemą: čia ir čia.

Ne vienus metus akmens skulptūromis jis puošia Kelmę. Neseniai nustebo, pamatęs akmeninį savo paukštį Molėtų centre, sukurtą devintajame dešimtmetyje, – anksčiau jis „skraidė“ kitoje vietoje. Jo medžio darbų – mat ir drožia – yra Vengrijoje, netoli Budapešto, Čikagos, kurioje daugiau nei metus gyveno, Market parke, Naisiuose, Raganų kalne, į kurį sugrįžta kiekvienais metais prižiūrėti tręštančių skulptūrų. Pastaraisiais metais skulptorius pradėjo drožinėti ir Užgavėnių kaukes.

Taip ir bėga J. Vaicekausko dienos. Vasarą – akmuo ir medis, žiemą – haiku ir pilnėjantys knygų puslapiai.

J. Vai­ce­kaus­kas sa­ko, kad yra tarp dan­gaus ir žemės – nei tau­to­dai­li­nin­kas, nei pro­fe­sio­na­las. „Kar­tais žiū­riu į pri­mi­ty­vis­tus ir net pa­vy­du. Kad ir norė­čiau, taip ne­be­mokė­čiau“, – pri­si­pažįs­ta.
J. Vai­ce­kaus­kas sa­ko, kad yra tarp dan­gaus ir žemės – nei tau­to­dai­li­nin­kas, nei pro­fe­sio­na­las. „Kar­tais žiū­riu į pri­mi­ty­vis­tus ir net pa­vy­du. Kad ir norė­čiau, taip ne­be­mokė­čiau“, – pri­si­pažįs­ta.
comment Skaitytojų komentarai (0)

Taip pat skaitykite