Lazdijų rajono savivaldybės administracijos direktorė I. Šaparauskienė apie bendravimą su draugais: „Jokio pageidavimų koncerto“.
Angle down Atgal

Administracijos direktorė: „Nesu „antpečių“ žmogus“

Lazdijų rajono savivaldybės administracijos direktorės pareigos – vienos atsakingiausių savivaldybėje. Jas pradėjusi eiti Ilona Šaparauskienė naujojoje darbo vietoje jaučiasi gerai, jos netrikdo, jog yra stebima lyg pro padidinamąjį stiklą. Ji prisipažįsta, jog stengiasi kiek įmanoma pasidalinti savo patirtimi su darbuotojais, bet ir pati daug ko mokosi.

„Darbą dažniausiai pradedu septintą trisdešimt, iš jo be devynioliktos valandos neišvažiuoju. Dar ir namo parsinešu darbo, suprantu, jog tai nėra gerai, bet, manau, kad tai laikina. Tiesiog nenoriu, kad darbai stotų, o man atsiųstus dokumentus esu įpratusi atidžiai skaityti. Kartais ir vienuoliktą vakaro kokį dokumentą kolegoms nusiunčiu. Kartais ir iš kolegų panašiu laiku sulaukiu vieno kito dokumento. Pasitaiko ir taip“, – sako ji.

Anksčiau besisukusi versle, dabar – valstybinėje tarnyboje. Anot jos, versle viską tris kartus greičiau galima padaryti, „kitos apsukos“, ten viskas pulsuote pulsuoja, valstybinėje tarnyboje kiek kitaip. „Ši darbovietė man ketvirta“, – patikslina direktorė. Savo naujųjų pareigų ji nelinkusi sureikšminti. „Dirbu“, – trumpai tarsteli.

Grįžo, nes patikėjo mere

„Nejaučiu, kad pareigos kažkaip mane veiktų, tai vertinu kaip darbą. Nesu antpečių žmogus, didybės manija man svetima“, – sako šiandien itin svarbias pareigas Lazdijų rajono savivaldybėje užimanti I. Šaparauskienė.

Pasak 49 m. politikės, visą gyvenimą ją motyvuoja iššūkiai, naujos sritys, žinios: „Monotonija mane vargina. Kai darbas tampa rutina, dingsta motyvacija, pasidaro neįdomu. Žinios, naujovės, tobulėjimas mane „veža“.

I. Šaparauskienė grįžo iš sostinės, kur ir uždarbis buvo ženkliai didesnis. „Pinigai man nėra svarbiausias dalykas pagal mano vertinimo kriterijus, – sako ji ir priduria: – Ranką ant širdies padėjusi galiu pasakyti, jog grįžau, nes patikėjau mere. Man imponuoja jos asmenybė – reiklumas, sąžiningumas. Manau, natūralu, jog dvejonių vis tik buvo“.

Kaip šeima vertino tokį apsisprendimą? „Mano vaikai gerai mane pažinodami sakė: „Mamyt, varyk. Tu gali“, – šypsodamasi sako ji. Tad dabar ponia Ilona traukia iš spintos dalykinius, klasikinius drabužius – dažniausiai dėvi tamsiai mėlynus rūbus, kaip pati sako, jai labiausiai prie širdies toks stilius – sėda į automobilį ir nė pusvalandžio iš Druskininkėlių kaimo nereikia, kaip jau Lazdijuose atveria savo kabineto duris.

„Jaučiu atsakomybę žmonėms“

Ką naujoji administracijos direktorė mano apie vis pasigirstančias kalbas, kad rajonui visada “pravadovauja” moterys – dzūkai paprastai kitokį žodį parenka? „Paprastai neskirstau vyrų ir moterų, vyriškų ir moteriškų darbų. Tačiau manau, kad šiuolaikinės, išsilavinusios moterys mato plačiau, aiškiau, konkrečiau. Kaip ir šeimoje, namuose, manau, moteris tris kampus laiko“, – sako ji. Anot direktorės, svarbiausia ir yra išklausyti visų nuomones, diskutuoti, tartis ir rasti bendrą sprendimą. Kiekvienas darbuotojas yra svarbus ir turi puikių minčių ar idėjų. „Protingi vadovai turi išklausyti visų nuomonių, tartis. Jei vadovas viską žino geriau už visus kitus, manau, jau kažkas negerai“, – sako pašnekovė. Tuščiai plepėti apie bet ką – ne jai. „Ateinu į darbą dirbti, o ne laiko praleisti. Jaučiu atsakomybę Lazdijų krašto gyventojams, noriu pateisinti jų bei esamos vadovų komandos lūkesčius“, – teigia ji.

Svarbiausia – kompetencija

Direktorė neslepia, jog optimizavimas neišvengiamas, pokyčių bus, ji jau peržiūrėjusi savivaldybės skyrius, struktūrą, funkcijas, atliekamus darbus, etatus, tačiau prisipažįsta, jog yra iš tų žmonių, kurie pasirengę dirbti, anot jos pačios, su esamais žmonėmis. „Svarbiausia – kompetencija. Geras žmogus – tai ne profesija. Juk į darbą ateiname dirbti, o ne draugauti, tačiau ir pyktis nereikia“, – pabrėžia ji.

Direktorė sako, kad esama savivaldybės struktūra gerokai išblaškyta – reikia susisteminti. Visos darbo sritys yra labai svarbios – pradedant švietimu, investicijomis ir baigiant ūkiniais darbais. Tačiau prioritetus susidėlioja. Darbo išties apstu.

Žmonės tikisi ir laukia pokyčių – drąsių pokyčių... Anot direktorės, viskam reikia laiko. Bet savivaldybės vadovų komanda laiko neskaičiuoja ir intensyviai dirba. „Reikia viską gerai apgalvoti, pasverti, buldozerio ar dalgio principas čia netinka. Greitai aprėpti visko nepavyks ir neįmanoma, reikia įsigilinti ir tik tada priimti sprendimus. Juk esama sistema buvo kuriama daugybę metų. Na, ir pokyčius visi įsivaizduoja skirtingai. Kartais pasigirsta kalbų, kad drąsūs pokyčiai yra „netinkamų žmonių atleidimas“ ar panašiai. Man pokyčiai – tai darbo vietų sukūrimas, investicijų pritraukimas, verslo skatinimas ir kiti panašūs. Ir svarbu biudžetas, jo surinkimas bei teisingas panaudojimas “, – teigia ji.

Labiausiai žmonės nerimauja dėl savo darbo vietų?.. „Man dirbant iš savivaldybės išėjo tik du darbuotojai savo noru. Yra darbuotojos, kurios išeina į motinystės atostogas, atsiranda naujos darbo vietos, manau, tai normalus procesas. Visi konkursai į laisvas darbo vietas yra paskelbiami per vietinę spaudą, savivaldybės tinklalapį bei socialinius tinklus. Atranką vykdo paskirta komisija“, – sako ji.

I. Šaparauskienės nuomone, savivaldybės darbuotojams velniškai trūksta komandinės dvasios, ugnies. „Norisi jungti, telkti, burti kolektyvą“, – sako ji. O ir iniciatyvos ji pasigendanti. Kalbant su darbuotojais pasimatė, kad praėjusios kadencijos savivaldybės vadovams eilinių darbuotojų nuomonė nebuvo labai svarbi, todėl einant laikui iniciatyvos užgeso.

Anot jos, ji – rami, bet reikli. „Tono nekeliu, riksmais problemų neišspręsi. Manau, būna, pasitaiko, juk žmonės, nors ir geri, bet kartais tiesiog ne savo vietoje dirba. Žeminti žmonių aš nelinkusi, man tai nepriimtina“, – sako pašnekovė.

Dzūkija kvepia

„Man net kvepia Dzūkija“, – sako administracijos direktorė I. Šaparauskienė. Šiandien ji tvarko savo sodybą Druskininkėlių kaime. Nė kiek nevilioja Vilnius – dabar jos visos mintys sukasi apie Lazdijus. „Tvenkinį tvarkėme, akmenis dėjome. Toli gražu, kol viską susitvarkysime. Bet man tai patinka“, – pasakoja ji. Sodyba, kurioje užaugo ne viena karta – miela. Mamos gimtinė Druskininkėliuose jai ta vieta, kur gera. „Buvo laikas, kai grįždavau čia, apsiaudavau „čebatus“ ir su šuniu eidavau per laukus. Man to, matyt, trūko, reikėjo“, – sako ji. Šiemet ji užsiėmusi sodybos tvarkymu, net daržovių nesodino. Anot jos, gal gerai, mat sausra alinusi, o laiko viskam taip trūksta.

Anksčiau I. Šaparauskienė daug keliavo – net kelis kartus per metus. Anot jos pačios, buvo laikas, kai užvaldė masinis „efektas“ būtinai nuvažiuoti, pamatyti, nusifotografuoti. „Dabar viskas kitaip, noriu gyventi paprastai, bet ne prastai. Gal jau persisotinau kelionių, dabar reikia kaimo, gamtos. Ateina laikas, kai perkainoji vertybes. Tiesiog taip gyvenime nutinka“, – sako ji.

Dėmesio užtenka visiems

Ponios Ilonos trys vaikai jau užauginti: jauniausia dukra Agnė – prisiekusi tinklininkė, vyriausias sūnus Andrius vedęs ir su šeima gyvena Rygoje. Dirba IKEA kompanijoje skyriaus vadovu. Aretas Švedijoje darbuojasi: trys savaitės išvykęs, savaitė Lietuvoje.

Ji sakosi esanti labiau intravertė. „Visam pasauliui tikrai neatsiveriu, bet jau ką įsileidžiu į savo „kvadratinį metrą“, tai ilgam“, – tikina pašnekovė. Draugių turi iš senų laikų – nedaug. „Keturios draugės, su kuriomis bendrauju nuo senų laikų – iš Marijampolės, Alytaus, Kauno“, – sako ji.

Anot I. Šaparauskienės, su ateinančiais į savivaldybę žmonėmis ji kalbasi individualiai, jai svarbus gyvas kontaktas, stengiasi spręsti iškilusias problemas, „ore“ kalbėti – ne jai. „Jei jau pačiupau problemą, tai norisi iki galo ją išgvildenti, rasti tinkamą ir priimtiną sprendimą“, – teigia ji.

Su draugais, artimaisiais administracijos direktorė apie darbą nekalbanti, nediskutuojanti. „Jokių užkulisinių kalbų ar postringavimų. Jokio pageidavimų koncerto. Darbas yra darbas“, – griežtai rėžia ji.

Negaliu nepaklausti apie dabartinės administracijos direktorės mėgstamą užsiėmimą – boulingą. „Rudeniui, žiemai viskas atidėta. Nėra tam laiko. Man patinka dirbti, matyt, darboholikė esu”, – patikina ji.

Sugrįžusi į Dzūkiją, ponia Ilona sakosi nė kartelio nepasigailėjo, juolab kad čia – ir jos draugas, kurį smalsūs lazdijiečių žvilgsniai vis dar palydi renginiuose. „Ar tikrai smalsauja?“ – klausia ji. Ant piršto ji parodo sužadėtuvių žiedelį. Rodos, ponios Ilonos dėmesio kol kas visiems užtenka ir darbe, ir namuose.

Lazdijų r. sav./ J. Balytaitės nuotr.

comment Skaitytojų komentarai (0)

Taip pat skaitykite