Angle down Atgal

Abejotino reikalingumo Pieno įstatymas kelia grėsmę viso pieno sektoriaus tvarumui, sąžiningai konkurencijai ir vartotojų interesams

Pieno įstatymo teisėkūros procesas vykdomas neskaidriai, ignoruojant socialinius partnerius ir rinkos dėsnius, įspėja šalies pramonės atstovai. Jie kelia klausimą, kam apskritai reikalingas toks „buldozeriu stumiamas" įstatymas ir sprendimų priėmimo skuba, jeigu dabar ir be jo pieno supirkimo kainos kyla.

Trečiadienį Vyriausybės pasitarime nuspręsta atidėti Žemės ūkio ministerijos parengto nutarimo dėl Pieno įstatymo svarstymą. Šiuo įstatymu siekiama reglamentuoti žalio pieno gamintojų ir pirkėjų santykius bei kainų reguliavimo principus.

Prieš Pieno įstatymo pakeitimo projektą yra pasisakę ne tik pieno gamintojus, perdirbėjus ir valdžios institucijas vienijanti Pieno taryba, bet ir Konkurencijos taryba, Ekonomikos ir inovacijų bei Teisingumo ministerijos. Pieno taryba jau buvo pasiūliusi Pieno įstatymą apskritai atšaukti, kadangi jis nėra veiksnus, neatitinka pieno sektoriaus dalyvių lūkesčių ir poreikių.

Pienininkų asociacijos „Pieno centras“ vadovo Egidijaus Simonio teigimu, vienas pagrindinių tikslų, kurių siekiama įstatymu – bandyti reguliuoti kainas skirtingiems rinkos dalyviams.

Kaip teigia patys nutarimo projekto autoriai, „priėmus siūlomas nuostatas, žalio pieno kaina suvienodėtų, t. y. mažesniesiems pieno ūkiams žalio pieno kaina turėtų padidėti, o patiems stambiausiems – koreguotųsi mažėjimo linkme“.

Tačiau E. Simonis užtikrina, kad kainas reguliuoja ne įstatymai, o rinka. Pasak jo, Pieno įstatymas nustojo galioti nuo š. m. liepos 1-osios, tačiau, nepaisant to, pieno supirkimo kainos ir taip išaugo.

Vidutinė natūralaus pieno supirkimo kaina liepą, palyginti su birželiu, išaugo 3,1 proc. – iki 254,9 eurų už toną.

„Per visą galiojimo laikotarpį nuo 2015 iki 2020 m. šis įstatymas neturėjo jokios įtakos pieno supirkimo kainoms. Jos priklauso tik nuo paklausos ir pasiūlos pasaulinėse rinkose. Šis įstatymas tik iškreipia konkurenciją, užkerta kelią ūkininkams derėtis su perdirbėjais dėl geriausios kainos, diskriminuoja Lietuvoje registruotus žalio pieno pirkėjus prieš užsienio supirkėjus“, - pažymi E. Simonis.

Prieš ministerijos siūlymus viešai pasisakė ir Lietuvos žemės ūkio bendrovių asociacija, į kurios pasiūlymus nebuvo atsižvelgta. Jos nariams ypač kliuvo siekiai nustatyti maksimalų 20 proc. priedą nuo minimalios kainos už superkamą pieną. Be to, esą būtina į įstatymo akiratį įtraukti ne tik pieno gamintojus ir perdirbėjus, bet ir prekybininkus.

Pieno tarybos nariai taip pat kritikuoja nuostatą skirstyti žalią pieną parduodančius asmenis į grupes, pagal tai nustatant vienodą žalio pieno supirkimo kainą. Tai esą pažeidžia ūkinės veiklos laisvę bei vartotojų interesus.

Pasak Lietuvos pramonininkų konfederacijos generalinio direktoriaus Ričardo Sartatavičiaus, tokie siekiai kelia grėsmę viso pieno sektoriaus tvarumui, sąžiningai konkurencijai ir vartotojų interesams.

„Didelį susirūpinimą kelia tai, kad Seimo rinkimų išvakarėse dėl skubotumo ir dialogo nebuvimo, dėl socialinių partnerių ir institucijų nuomonių nepaisymo kyla grėsmė, kad teisėkūros procesai bus politizuoti. Žemės ūkio ministerija ignoruoja esmines pastabas, kurias pateikė institucijos ir socialiniai partneriai, o taip pat pažeidžia Teisėkūros pagrindų ir Konkurencijos įstatymus“, - pažymi R. Sartatavičius.

Konstitucinis Teismas yra pripažinęs, kad Pieno įstatymas 2015 m. buvo priimtas nepagrįstai taikant ypatingos skubos tvarką. Įstatymas turėjo būti iki š. m. liepos 1-osios priimtas iš naujo, laikantis nustatytos tvarkos, atlikus poveikio konkurencijai ir ekonomikai vertinimus. Tačiau, pavėlavus su teisėkūros procedūromis, jis nustojo galioti.

comment Skaitytojų komentarai (0)

Taip pat skaitykite