A. Vol­de­ma­ro as­mens sar­gy­bi­nio pėd­sa­kais

Šiauliai

Gabrielė PastaukaitėŠaltinis: Etaplius.lt

3515

Ant­ra­sis taik­lus šū­vis – taip ga­li­ma pa­va­din­ti Šiau­lių Ge­gu­žių pro­gim­na­zi­jos is­to­ri­jos mo­ky­to­jo Ser­ge­jaus Sta­pon­kaus pa­stan­gas pa­mo­kas pa­da­ry­ti kur kas įdo­mes­nes. Per­nai jis mo­ki­nių pa­pra­šė at­neš­ti se­niau­sią na­muo­se tu­ri­mą re­lik­vi­ją ir su­lau­kė ori­gi­na­lios, knyg­ne­šių pla­tin­tos XIX a. kny­gos „Auk­so al­to­rius. Šal­ti­nis dan­giš­kų skar­bų“, o šį­met vie­na penk­to­kė jam at­ne­šė ke­lias ma­jo­ro Leo­no Vir­bic­ko nuo­trau­kas. Kas bu­vo L. Vir­bic­kas ir kuo jis svar­bus Lie­tu­vai?

Neei­li­nė as­me­ny­bė
Is­to­ri­jos mo­ky­to­jas, bai­gian­tis moks­lo me­tams, vėl pa­pra­šė penk­to­kų at­si­neš­ti se­niau­sią na­muo­se lai­ko­mą re­lik­vi­ją, tik šį­kart tai tu­rė­jo bū­ti fo­tog­ra­fi­ja.
„Mes pa­na­šių pro­jek­tų esa­me da­rę, pa­vyz­džiui, apie se­niau­sią tu­ri­mą kny­gą. Ban­dant su is­to­ri­ja su­si­pa­žin­ti iš ar­čiau, pa­lies­ti žy­mių žmo­nių daik­tus, re­lik­vi­jas, no­ri­si su­do­min­ti ir vai­kus. Is­to­ri­ja nė­ra tik va­do­vė­liuo­se. Taip gi­mė pro­jek­tas „Ką kal­ba nuo­trau­kos?“ ir at­si­ra­do mo­ki­niams ga­li­my­bė už­si­dirb­ti kre­di­tų ar pa­žy­mį“, – apie pro­jek­tą pa­sa­ko­jo Ser­ge­jus.
Mo­ki­niai tu­rė­ję pa­pa­sa­ko­ti, ko­kie žmo­nės pa­vaiz­duo­ti nuo­trau­ko­se, ko­kio­mis ap­lin­ky­bė­mis, ka­da da­ry­ta fo­tog­ra­fi­ja, kas tas žmo­gus bu­vo, kuo jis ypa­tin­gas. Vie­nin­te­lė tos kla­sės penk­to­kė Vik­to­ri­ja Džiu­gy­tė įvyk­dė mo­ky­to­jo skir­tą už­duo­tį ir jį kaip rei­kiant nu­ste­bi­no.
„Iš kla­sės ji vie­nin­te­lė at­ne­šė nuo­trau­ką, bet la­bai įdo­mią. Toks lo­bis! Toks gi­mi­nai­tis – gar­bė ir Šiau­liams, ir Lie­tu­vai, ir jų šei­mai, nes ne kiek­vie­nas ka­rys ga­lė­jo tap­ti Mi­nist­ro as­mens sar­gy­bi­niu“, – džiau­gė­si mo­ky­to­jas.
S. Sta­pon­kus pa­sa­ko­jo, kad L. Vir­bic­kas – vie­nas pir­mų­jų ne­prik­lau­so­mos Lie­tu­vos sa­va­no­rių, gar­saus Mi­nist­ro Pir­mi­nin­ko Au­gus­ti­no Vol­de­ma­ro as­mens sar­gy­bi­nis, ku­ris 1929 m. ge­gu­žės 6 d. Kau­ne, prie Vals­ty­bės teat­ro, per pa­si­kė­si­ni­mą į Mi­nist­rą bu­vo sun­kiai su­žeis­tas. Taip pat L. Vir­bic­kas va­do­va­vo vie­nam iš dvie­jų di­džių­jų Lie­tu­vos šar­vuo­tų trau­ki­nių – „Kęs­tu­čiui“. Bet apie vis­ką nuo pra­džių.
Kas bu­vo Leo­nas Vir­bic­kas?
„Leo­nas Vir­bic­kas bu­vo ma­no ma­mos bro­lis. Ma­ma Elz­bie­ta Vir­bic­kai­tė-Sruo­gie­nė bu­vo jau­nes­nė už Leo­ną 6-eriais me­tais. Man tik­ras dė­dė“, – pa­sa­ko­ja Ona Džiu­gie­nė. Bū­tent jos anū­kė į is­to­ri­jos pa­mo­ką at­ne­šė ver­tin­gas nuo­trau­kas.
L. Vir­bic­kas gi­mė 1896 m. rugp­jū­čio 25 d. Lan­kai­čių kai­me, Skaist­gi­rio vals­čiu­je, Šiau­lių ap­skri­ty­je.Ma­ma ir se­suo na­muo­se jį iš­mo­kė skai­ty­ti. 1912 m. jis bai­gė Ža­ga­rės dvik­la­sę mo­kyk­lą, o 1919 m. – Šiau­lių gim­na­zi­jos še­šias kla­ses, kur pra­dė­jo ra­šy­ti poe­zi­ją. Vė­liau sa­va­no­riu įsto­jo į Lie­tu­vos ka­riuo­me­nę, bai­gė ka­ro avia­ci­jos mo­kyk­lą ir pra­dė­jo sa­vo kar­je­rą – nuo pir­mos oro es­kad­ri­lės san­dė­lių pri­žiū­rė­to­jo iki ma­jo­ro.
1924 m. ge­gu­žės 17 d. L. Vir­bic­kas bu­vo per­kel­tas į Šar­vuo­čių rink­ti­nę ei­ti šar­vuo­to trau­ki­nio „Kęs­tu­tis“ va­do pa­rei­gas. Šar­vuo­čių rink­ti­nė or­ga­ni­zuo­ta 1924 m. sau­sio 1 d., reor­ga­ni­za­vus šar­vuo­tų­jų trau­ki­nių, tan­kų ir šar­vuo­tų­jų au­to­mo­bi­lių da­li­nius. Rink­ti­nės pa­grin­das bu­vo pu­siau šar­vuo­tas trau­ki­nys „Ge­di­mi­nas“, pra­dė­tas for­muo­ti 1920 m. rugp­jū­čio 25 d. Spa­lio mėn. trau­ki­nį pa­gro­bė len­kai, bet lie­tu­viai jį at­si­ko­vo­jo.
1921 m. ka­riuo­me­nei ati­te­ko ir ant­ra­sis šar­vuo­tas trau­ki­nys „Kęs­tu­tis“. Abu jie su­da­rė šar­vuo­tų trau­ki­nių pul­ką.
L. Vir­bic­kas už pa­si­žy­mė­ji­mą fron­te ir nuo­pel­nus Lie­tu­vai bu­vo ap­do­va­no­tas dviem Vy­čio kry­žiais (5 laips­nio), II rū­šies Vy­ties kry­žiaus (3 laips­nio,) DLK Ge­di­mi­no or­di­nu, Sa­va­no­rių, Lie­tu­vos ne­prik­lau­so­my­bės ir Lat­vi­jos iš­si­va­da­vi­mo ka­ro 10-me­čio me­da­liais, Šau­lių žvaigž­de ir Tu­ni­so „Ni­chan Ifti­kar“ 4 laips­nio or­di­nu.
Ūki­nin­kų sū­nus
L. Vir­bic­ko duk­te­rė­čia pa­sa­ko­jo, kad bū­si­mo ma­jo­ro tė­vai bu­vo ga­na pa­si­tu­rin­tys ūki­nin­kai, tu­rė­jo daug že­mės, o še­šis vai­kus – Leo­ną, Ju­li­ja­ną, Ste­po­ną, Alek­sand­rą, Ju­lio­ną ir Elz­bie­tą – auk­lė­jo ka­ta­li­kiš­kai, šei­mo­je bu­vo puo­se­lė­ja­mos lie­tu­viš­kos ver­ty­bės.
„Kai Leo­no se­suo Ju­li­ja­na iš­te­kė­jo, li­ko bro­lis Ste­po­nas ir ma­no ma­ma Elz­bie­ta – jau­niau­sia. Ma­ma iš­te­kė­jo, o ūky­je li­ko dė­dė Ste­po­nas su 49 ha že­mės, iš ku­rių 12 ha pri­klau­sė ma­mai. Dė­dė Ste­po­nas pri­klau­sė Šiau­lių or­ga­ni­za­ci­jai, o Leo­no jau Lan­kai­čiuo­se ne­bu­vo, sa­vo že­mės 10–12 ha par­da­vė kai­my­nams Nor­gi­lams. Ma­no pa­skai­čia­vi­mais, ne­da­lin­tas ūkis bu­vo apie 60 ha že­mės“, – tei­gia O. Džiu­gie­nė.
Il­gė­jo­si Lie­tu­vos
O. Džiu­gie­nės dė­dė į Va­ka­rus pa­si­trau­kė 1944 m., o ji gi­mė 1943 m. „Pra­si­len­kė­me – pri­si­mi­ni­mų jo­kių, tik laiš­kai, ra­šy­ti S. Sir­tau­to, o ne Vir­bic­ko pa­var­de“, – sa­ko mo­te­ris.
Iš pra­džių Leo­nas gy­ve­no Zee­dor­fo lie­tu­vių pa­bė­gė­lių sto­vyk­lo­je, Vo­kie­ti­jo­je, o 1949 m. emig­ra­vo į JAV, gy­ve­no Sent Pi­ters­ber­ge. Įsi­kū­ręs už At­lan­to L. Vir­bic­kas ak­ty­viai įsi­jun­gė į vi­suo­me­ni­nę veik­lą. Il­gai pir­mi­nin­ka­vo At­gi­mi­mo Są­jū­džiui. Iš­vy­kęs to­li nuo gim­ti­nės, sa­vo mei­lę Lie­tu­vai su­dė­jo į ei­lė­raš­čių kny­gą „Il­ge­sio po­smai“.
„Gal 1956 m. po il­gos ty­los ga­vo­me laiš­ką iš Ame­ri­kos, pa­si­ra­šy­tą S. Sir­tau­to. Mes dar gal­vo­jo­me, kas tas žmo­gus, ra­šan­tis iš sve­ti­mos ša­lies, o ma­mai skruos­tu ri­to­si džiaugs­mo aša­ros. „Bro­lis at­si­ra­do“, – džiau­gė­si ma­ma, daug neaiš­kin­da­ma mums, vai­kams. Jis bu­vo mums ant­ras tė­vas. Daž­nai pa­siek­da­vo mus siun­ti­niai, ku­riuo­se au­di­niai, dra­bu­žiai. Ir vi­suo­met jis klaus­da­vo, kaip ta Lie­tu­vė­lė, kaip mes čia gy­ve­na­me. Vi­są lai­ką jau­tė­si il­ge­sys ir mei­lė tė­viš­kei“, – pa­sa­ko­jo O. Džiu­gie­nė.
Pa­li­kuo­niai su­grįž­ta
L. Vir­bic­kas su žmo­na Ma­ri­ja iš Lie­tu­vos iš­si­ve­žė ir sū­nų Vy­tį, gi­mu­sį 1938 m. va­sa­rio 16 d. Vy­čio žmo­na – lie­tu­vė Al­gu­tė, ki­lu­si iš Drus­ki­nin­kų. Jie­du užau­gi­no sū­nus Dai­nių, Li­ną, Vi­dą ir duk­rą Ri­mą.
„Al­gu­tė, Vy­čio žmo­na, lan­kė­si vie­na du kar­tus, o abu su Vy­čiu ir Vi­du­ku – ir­gi du kar­tus. Pas­ku­ti­nis su­si­ti­ki­mas bu­vo 2013 m. spa­lį Rau­dond­va­ry­je, Kau­no r. Po dė­dės mir­ties 1994 m. dė­die­nė Ma­ri­ja da­ly­va­vo Dai­nų šven­tė­je, Vil­niu­je, jau bū­da­ma 81 me­tų am­žiaus“, – pri­si­me­na O. Džiu­gie­nė.
Ji pa­sa­ko­ja, kad dar po me­tų Ma­ri­ja vėl at­va­žia­vo, kai Vei­ve­riuo­se bu­vo ati­deng­tas pa­mink­las žu­vu­siems už Lie­tu­vos lais­vę. Šiam pa­mink­lui ji au­ko­jo pi­ni­gų ir pra­šė, kad L. Vir­bic­ko pa­var­dė bū­tų iš­kal­ta tarp ki­tų mi­ni­mų pa­var­džių. Ma­ri­ja mi­rė 2011 m. sau­sio 11 d.
No­rė­jo JAV au­gin­ti ža­gar­vyš­nes
Pa­sak O. Džiu­gie­nės, dar Lie­tu­vo­je 1938 m. L. Vir­bic­kas išė­jo į pen­si­ją tu­rė­da­mas ma­jo­ro laips­nį, bu­vo įsi­kū­ręs Lie­po­riuo­se, au­gi­no vy­nuo­ges, puo­se­lė­jo so­dą. Gy­ven­da­mas išei­vi­jo­je jis taip pat pri­žiū­rė­jo sa­vo so­de­lį, au­gi­no gė­les, o dė­die­nė dir­bo.
„Pra­šė ir mū­sų, kad at­siųs­tu­me ža­gar­vyš­nių kau­liu­kų, iš­siun­tė­me vo­ke, bet ne­ži­nau, ar užau­go, ar ne. Tai bu­vo Bruk­li­ne. 1976 m. jis at­si­kė­lė į Flo­ri­dą“, – pa­sa­ko­ja L. Vir­bic­ko duk­te­rė­čia.
Siun­ti­nių su­lauk­da­vo ir Lie­tu­vo­je li­kę gi­mi­nai­čiai. Lauk­tu­ves vyk­da­vo pa­siim­ti į Ža­ga­rės pa­štą, nes į Skaist­gi­rį jų ne­vež­da­vo. O už At­lan­to jis pa­si­rū­pin­da­vo daug kuo – gi­mi­nai­čiams siųs­da­vo ava­ly­nę (net pra­šė, kad at­siųs­tų ko­jų pa­dų ant­spau­dus), me­džia­gų ga­ba­lus, pal­tus, su­kne­les. Ir vi­so to la­bai pri­reik­da­vo, mat O. Džiu­gie­nė tu­rė­jo dar dvi se­se­ris.
„Bu­vo at­siun­tęs net odos ir pa­dams me­džia­gos. Pa­da­rė mums vi­soms 3 po­ras žie­mi­nių ba­tų, o li­ku­sią odą par­da­vė“, – pri­si­me­na O. Džiu­gie­nė.
Bran­ge­ny­bė
O. Džiu­gie­nė bu­vo iš­sau­go­ju­si ke­lias dė­dės nuo­trau­kas, jo­se – uni­for­muo­tas, pa­si­tem­pęs lie­tu­vis, ta­čiau jas mo­te­ris ati­da­vė L. Vir­bic­ko mar­čiai Al­gu­tei, vie­šė­ju­siai Lie­tu­vo­je. Be­ne la­biau­siai duk­te­rė­čia bran­gi­na kny­gą, ku­rio­je pa­si­ra­šė pa­ts L. Vir­bic­kas.
„Ge­riau­sias ir bran­giau­sias pa­li­ki­mas – kny­go­je „Il­ge­sio po­smai“ au­tog­ra­fas, pa­dė­tas pa­ties dė­dės ran­ka „1992 m. 3 – 13 Onu­tei L. Vir­bic­kas“, – džiau­gia­si O. Džiu­gie­nė. L. Vir­bic­kas mi­rė Sent Pi­ters­ber­ge, Flo­ri­do­je, 1993 m. ko­vo 25 d.

Griežtai draudžiama Etaplius.lt naujienų portale skelbiamą informaciją naudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur. Draudžiama platinti Etaplius.lt bet kokio pavidalo medžiagą be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti Etaplius.lt šaltinį. Ši informacija yra Etaplius.lt nuosavybė. Ją galima platinti tik susitarus su portalo redakcija. Norint gauti sutikimą, reikia kreiptis el. paštu redakcija@etaplius.lt