A. Tautkus vadovauja savo paties įkurtai ATM KOMPANIJAI, kurios veikla - koncertų, švenčių, renginių organizavimas. Vienas svarbesnių šį pavasarį bus kompanijos rengiamas Kauno miesto simfoninio orkestro bei dainininko Merūno Vitulskio koncertas Berlyno filharmonijoje. Nuo jo naujienų agentūros ELTA korespondentė Birutė Mačienė ir pradėjo pokalbį su A. Tautkumi.

- Ar dėl to, kad Jūsų renginio Berlyne globėju sutiko būti Lietuvos Premjeras Saulius Skvernelis padidėjo Jums tenkanti atsakomybės našta?

- Taip, atsakomybės tikrai padaugėjo, bet tik jos, o ne ko nors kito. Nors ir taip atsakomybės nemažai jaučiame, tiek mes, tiek atlikėjai. Nes šis Lietuvos valstybingumo šimtmečiui skirtas koncertas kartu bus ir padėka vokiečiams, išsaugojusiems Lietuvos Nepriklausomybės Aktą bei suteikusiems galimybę jį po šimto metų pertraukos pamatyti ir Lietuvoje.

Tariamės su orkestro vadovu Algimantu Treikausku, kaip viską kuo geriau organizuoti. Ne vieną kartą dėl to koncerto su ATM KOMPANIJOS darbuotojais lankėmės Berlyne. Išsinuomojome salę, pasirašėme sutartis su viena kompanija dėl renginio reklamos, su kita - dėl bilietų platinimo. Turime Berlyne ir mums padedančių talkininkų. Jau sutarėme, kad Kelno televizijoje reportere dirbanti mūsų tautietė Lina Berlyno filharmonijoje per koncertą tars šventinį žodį ir perskaitys vokiečiams padėkos tekstą.

Koncertas vyks gegužės 14-ąją. Laiko liko vos mėnuo, todėl netrukus prasidės Kauno miesto simfoninio orkestro repeticijos su Merūnu. Koncerte diriguos orkestro vyriausiasis dirigentas Konstantinas Orbelianas, Tikimės, viskas puikiai pavyks, ir tikrai pasiteisins ATM KOMPANIJOS žingsnis į platesnę veiklą užsienyje. Berlynas šiuo požiūriu taptų savotišku prieangiu, nes planuose - ir kiti Europos miestai.

- Bet populiari lietuviška muzika jau pramynė kelius į Dubliną, Londoną, dar toliau nuo Europos, tai nebūsite šiuo požiūriu pirmeiviai?

- Manyčiau, būsime, nes neisim tuo pramintu keliu, kai Lietuvos atlikėjai koncertuoja Lietuvos išeiviams. Mūsų tikslas - ne koncertai lietuviams, bet koncertai visiems žmonėms, gyvenantiems tuose miestuose, į kuriuos vyksime. Jiems, manome ne kiekvienas muzikos atlikėjas bus geras.

- O koks to gerumo kriterijus jūsų požiūriu, - muzikos atlikimo kokybė, paties atlikėjo populiarumas ar dar kažkas kito?

- Būsiu atviras, - mums svarbiausia apsimokamumas, nes turėdami daug išlaidų (kurias dar gerokai iki koncerto visada pasiskaičiuojame, prognozuodami, ar bus žiūrovų, kokią bilietų kainą galima siūlyti), norime dirbti be nuostolių. Nors kai skamba populiari muzika, nelabai pritaikysi kokybės kriterijų, bet jis labai svarbus. Žodžiu, analfabetai į mūsų sceną nepateks. Vadinasi, yra nemažai atlikėjų, kurių mes paprasčiausiai nekviečiame į savo organizuojamus koncertus. Nebent kokios šventės užsakovas konkrečiai įvardina, ką norėtų išvysti scenoje. Tuomet tariamės.

- Prisiminkite savąjį kelią į sceną ir kodėl, sulaukęs populiarumo, savo noru jį nutraukėte 1989-aisiais?

- Vaikystėje prie muzikos kreipė tėvų pavyzdys. Labai gražiai dainavo mano Mama, kurią, deja, neseniai palaidojome. Dainavo ir tėtis. Mano dėdė Česlovas Šidlauskas buvo garsus muzikas, vadovavo Kauno politechnikos instituto orkestrui, dėstė aukštesniojoje muzikos mokykloje. Tad mūsų su broliu noras buvo aiškus, - būti su muzika.

Gimiau Šiluvoje, mokiausi Raseinių muzikos mokykloje. Žiemą iki jos ne visada autobusas važiuodavo, kai slidu, įkalnės neįveikdavo. Muzikos mokyklos, kuri buvo už 20 kilometrų nuo namų, nebaigiau. Bet paskui įstojau Vilniuje į J. Tallat-Kelpšos aukštesniąją muzikos mokyklą. Tik jos absolventu netapau, nes muzikavimo (praktikos) ir už mokyklos ribų buvo daug, ir mokslams laiko neliko. „Rondo“ atimdavo ir laiką, ir jėgas. Televizija, įrašai, koncertai, - visur reikėjo būti pačiam. Pamenu, kūrybiška ir entuziazmo nestokojusi Lietuvos televizijos muzikos laidų kūrėja Dzintra Varžgalienė vežė mus koncertuoti į Maskvą, Minską, o kai „Rondo“ tapo Filharmonijos kolektyvu, prasidėjo gausybė planinių koncertų ir išvykų.

- Taip ir nepasakote, kodėl šitam populiarumo sūkury, nuo kurio galėjo galva apsisukti, nusprendėte kai ką keisti savo gyvenime ir vietoj scenos žmogaus tapote žmogumi šalia scenos, žinoma, išlaikiusiu labai glaudų santykį su muzika?

- Gal nežinai, žmogau, kas tas gyvenimas, bet žinai, kad nuo muzikos toli nepabėgsi. Su „Rondo“ iš tikrųjų daug koncertavome, sekėsi. Tačiau kažkuriuo momentu pasirodė, kad reikia užleisti sceną jaunimui. Baisi klaida būtų likti popscenoje sulaukus tam tikro amžiaus. Kai žiūrovas nebeklauso, ką tu dainuoji, bet į tave žiūrėdamas pradeda daryti tavo inventorizaciją&

Popscena - grožis, jaunystė, polėkis, ypač - televizijoje. Artistas negali iki gilios senatvės stovėti scenoje. Kaip krepšininkas juk negali visą amžių krepšinį žaisti. Tenka užleisti vietą jauniems.

- O kaip Aznavūras tokiu atveju?

- Bet kaip jis scenoje atrodė, gražu pažiūrėti. O čia, pas mus: dainininkas pakilo nuo stalo, atsipūtė ir lipa ant scenos nesukdamas galvos, kad pilvas ar nugyventi metai (nenoriu nieko įžeisti) prie žemės traukia. Ir balsas jau seniai ne tas, koks jaunystėje buvo...

- Tai dabar jau jūsų rūpestis „senolių“ į sceną neleisti?

- Mūsų rūpestis - pirmiausia gerai apgalvoti, koks bus renginys, kurį organizuoji, ką žiūrovams pasiūlysi. Konkrečių, griežtai sudėliotų planų nėra. Galiu tik pasakyti, kad per mėnesį turim apie 200 renginių, tad darbo tikrai daug. Laikomės senųjų šou verslo tradicijų, kur labai svarbu profesionalus atlikėjas ir žiūrovas. Artistas, mūsų nuomone, nėra priedas prie karbonado, tai mes valgyklose nedirbame&

Žiūrim demokratiškai - ir žanrų, ir atlikėjų prasme. Su Kauno simfoniniu orkestru koncertuoti keliavom per didžiąsias arenas - Šiaulių, Klaipėdos, Kauno sporto halę. Ovidijus Vyšniauskas, Inga Valinskienė, Juozas Erlickas, Vladas Bagdonas, Raigardo Tautkaus Šampaninis Kauno choras, galėčiau vardinti ir toliau tuos, su kuriais visą Lietuvą apvažiavome. Ir visos salės, kur jie pasirodė, buvo pilnos žiūrovų.

Mūsų veikla - agentūrinė. Nešokame, nedainuojame, ir niekas mums negali nurodyti: štai šitą artistą būtina į programą įtraukti, o kitą - ne. Nors būna, vadybininkai siūlo: paimkit tą atlikėją, jam labai reikia darbo. Įdomu ir tai, kad rengdami kokio miesto šventę, užsakovai pasako: mūsų šventėje reikia to ar ano. Tada tariamės, išklausome jų argumentus, pateikiam savus ir deriname pozicijas.

- Sakoma, kad koncertinę rinką valdo klanai, ar teisybė tai?

- Klanai? Gal labiau tas žodis tinka tokiam „duetui“, kur šeimyninė ranga taikoma? Nežinau, ar gerai, kai artistas sėdi, laukia, kas jį pakvies, o jo žmona nusprendžia, kiek už tai iš anksto užsiprašyti. Nes su muzika nieko bendro gal neturinti žmona - artisto vadybininkė. Mano nuomone, vadyba čia turėtų prasidėti tada, kai paskaičiuoji, kokia salė, kas ateis artisto klausytis.

Sakykit, kodėl alaus butelio negalima padovanoti, o už jį reikia nors simboliškai sumokėti? O kodėl artistą žiūrovui galima „paleisti“ už dyką? Aš čia taip klausiu dėl nemokamų koncertų, už kuriuos vis tiek kažkas sumoka (dažniausiai - valdininkai, disponuojantys mokesčių mokėtojų lėšomis). Žodžiu, jie gyventojams pasirodo kaip geradariai, bet ta kultūra už dyką labai iškraipo rinką. Na taip, priešrinkiminiu laikotarpiu koncertai atšaukiami, bet miestų šventės, kitokie renginiai, kur politikai „šmėžuoja“ publikai prieš akis, juk vyksta. Sako, tie nemokami koncertai - to ar kito veikėjo „dovana gyventojams“. Bet būtų kur kas geriau, jei žiūrovai nors simbolinę kainą už renginį sumokėtų. Geriau, kad ir atlikėjai žinotų, jog viskas daroma skaidriai, ir jų gaunamas honoraras sutaps su suma, įrašyta rengėjų finansinėse ataskaitose. Kad vėliau netektų aiškintis su teisėsauga.

- Užtat per tokią šventę atlikėjas gal gauna visą „metinį“ honorarą, tai nė kiek nepyksta ir į ataskaitų skaidrumą nesigilina, svarbu, kiek į kišenę buvo įdėta?

O kaip artistui po to koncertuoti? Jeigu jį žiūrovas jau matė nemokamai, tai kam vėliau bilietą pirkti kai artistas salėj dainuos? Taip, jam miesto šventėje „nuskilo“, gavo solidų honorarą. Deja, vienkartinį. Kaip toliau gyventi - tuščioms salėms dainuoti? Iš ko duoną pirkti, mokesčius mokėti, pensiją užsidirbti. Žinau, yra nuolatinių tokių aikštėse rengiamų švenčių atlikėjų, nes tikriausiai moka su kažkuo honorarais dalintis?..

- Tiek jau to, gal tą temą palikim ateičiai. O dabar įdomu, ar jūs nepasiilgstate laikų, kai pats kūrėte muziką, nebent jūsų šiandieninį darbą irgi galima vadinti kūryba?

- Kodėl gi ne? Žinoma, tai - kūryba, kur iš anksto iki smulkiausių detalių apgalvoji, koks bus tavo renginys. Pavyzdžiui, Naujųjų sutiktuvės legendinėje Kauno sporto halėje. Sutariam, bus dvi dalys po stogu, viena - stadione prie halės. Publika solidi, nuotaika pakili. Pirmoje dalyje skamba populiari klasika, plojimai - nuo pirmo muzikos takto. Atlikėjai - Kauno miesto simfoninis orkestras ir solistas Liudas Mikalauskas. Antroje dalyje juos keičia I. Valinskienė ir O. Vyšniauskas. Artėjant metų sandūros momentui, prieš vidurnaktį, kviečiam žiūrovus į stadioną saliutų žiūrėti. Kažkokia bendrystė tarp žmonių gimsta. Tegul ji tik tai šventei, bet džiugūs prisiminimai ilgai išlieka.

Esame galbūt panašūs į teatrą „Domino“, į kurį su ironija žiūri valstybės dotuojami kiti teatrai. Pavyzdžiu imkim kokią Ameriką, ar kas ten teatrus dotuoja? Visi patys kuria produktą, jį parduoda ir išsilaiko. Kaip lietuviškas „Domino“, kur, beje, irgi profesionalai vaidina. Mūsų kūrinys, žinoma, pasiteisina, kai į renginį ateina žiūrovas. Jei neateitų, vadinasi, kūryba nepavyko, turėsim ir tam tikrų nuostolių. Gerai, kad retos tokios išimtys.

Kuriame, investuojame, parduodame. Ar kada nusiviliame? Nėra nusivylimo, o jei būtų, jis nieko nereiškia. Nes ir tada galvoji: o kas priekyje, ką dar gražaus nuveiksi. Taip įdomiai ir gyvename...

ELTA