Angle down Atgal

A. Masėnienė: „Tas džiaugsmas buvo kažkoks stebuklas“

Praėjusį šeštadienį Šiaulių koncertų salėje „Saulė“ nuaidėjo šokių ansamblio „Želmenėliai“ 50-mečiui skirtas koncertas, tačiau jo vadovei, Šiaulių miesto garbės pilietei Aldonai Masėnienei rūpesčiai koncertu nesibaigė. Dar ir šią savaitę ji „Želmenėlių“ patalpose tvarkė šokėjų koncertinius rūbus, sprendė kitus reikalus, tačiau jos veidas švytėjo. Ansamblio šventė apdovanojo tokiu džiaugsmu, kuris Aldonai – tikras stebuklas.

Velykos nesusitvarkius – ne šventė

Net ir turėdama jūrą reikalų, Aldona randa laiko pokalbiui „Želmenėlių“ patalpose, esančiose pačiame miesto pakraštyje Gegužių g. Sako sau nenorinti jokio dėmesio, tačiau pasidžiaugti ansamblio jubiliejumi ir kiekvienu jo nariu – mielai.

Pro laukujes duris iš vieno šokėjos tėvelio priiminėdama glėbius pasirodymų rūbų ir pati viena juos guviai nešdama į salę, moteris juokiasi – jau nusipirko knygą „Sveika, senatve“. Vis dėlto 78-erių moteris aiškiai žino: jos jaunystės ir geros nuotaikos paslaptis – šokis. Jis ir smalsumą patenkina, ir kūną lavina, ir pakylėja į spindinčių akių aukštumas.

Tačiau moteris atsidūsta turinti rūpestį. Per jubiliejaus šventės reikalus vis nespėja šeimos namo iš pagrindų sutvarkyti. Namas didelis, daug stiklų, o juk artėja šv. Velykos. Mamytė ją išmokė, kad namai prieš šias šventes turi blizgėti.

„Vaikeli, visi kampeliai kvepėdavo, visi nameliai – balti. Mamytė kiekvienais metais tą pečių, kuris aprūkdavo, nusibalindavo pati, persiklijuodavo sieneles, kad būtų švaru. Ir man, jei Velykos nesusitvarkius, tai nėra šventė“, – kalba moteris.

„Man klausimas vienas – ar nuo šokio mes tapome geresni? Gal turėjome būti geresni. Susirinko žmonės į bendruomenę. O tai daugiau, nei išmokti šokti. Vieni parskrido, kiti naktį išskrido, bet visus norėjau pamatyti.
„Man klausimas vienas – ar nuo šokio mes tapome geresni? Gal turėjome būti geresni. Susirinko žmonės į bendruomenę. O tai daugiau, nei išmokti šokti. Vieni parskrido, kiti naktį išskrido, bet visus norėjau pamatyti.

Bet ne apie namų švarą šis tekstas, o apie Aldonos gebėjimą suburti žmones, auklėti ir mokyti juos šokti taip, kad per 50 metų kelios kartos susibūrė į stiprią bendruomenę. Ir visi susirenka į šventes bei šoka dar vaikystėje šoktus šokius, nepamiršdami junginių. O svarbiausia – šypsenos jiems sprogsta iš vidaus.

„Sėdint prie stalo, kada yra vandenėlio su citrina, arbatytės, kavytės... Aš žiūriu į žmonių veidus – visi išsišiepę. Toks džiaugsmo pliūpsnis, kuris tik kaip stebuklas galėjo įvykti. Ir jie taip siautė“, – džiaugiasi Aldona.

Dar 1969-aisiais ji Šiauliuose įkūrė vaikų baleto studiją, kuriai vėliau suteiktas Šiaulių vaikų šokių pavyzdinio kolektyvo „Želmenėliai“ vardas. Prieš atvykdama į Šiaulius, ji aštuonerius metus pagal paskyrimą dirbo Pakruojyje, bet Šiauliai ir „Želmenėliai“ tapo jos kelio galu.

„Mūsų buvo pirma choreografų laida, visi norėjo paskyrimų į Vilnių. Aš norėjau į Nidą, Druskininkus, bet nebuvo ten vietų. Tai sutikau vykti į Pakruojį, kur buvo viena gatvė ir viena parduotuvė. Bet ten turėjau laisvę dirbti. Ką norėjau, tą dariau. Buvau instruktorė. Dabar tik pradėjau galvoti – ką iš tikro turėjau pagal pareigybę daryti?“ – juokiasi ji, Pakruojyje vadovavusi keliems kolektyvams.

O tada mamos vieno konkurso metu pamatė mokytoją iš Pakruojo, kuri „labai maloniai su vaikais šneka“. Tada Aldona ir buvo pakviesta į Šiaulius vadovauti baleto rateliui. Ir jos vyrui Juliui darbo Šiauliuose buvo, šeima gavo butą, tad ir atvyko čia gyventi.

A. Rutkausko nuotr.
A. Rutkausko nuotr.

„Kaip kulka į sceną įlėkiau“

Be jokios abejonės, „Želmenėliai“ per 50 metų šokio meną pristatė daugelyje Lietuvos ir pasaulio miestų ir miestelių, dalyvavo įvairiuose konkursuose ir festivaliuose. Ansamblis ir pats organizavo festivalius, pelnė galybę apdovanojimų, bet Aldona sako, kad vienas apdovanojimas, gautas 1973-iaisiais, ją šildo labiausiai.

Moteris atverčia didelį albumą ir rodo nuotrauką, kurioje balerinų sijonėliais pasipuošusios 12 mergyčių. Rodo pirštu į mergytes ir vardija: „Aktorė, choreografė, choreografė, choreografė. Antroje eilėje: choreografė, choreografė, choreografė. Gal tikrai nebloga vadovė buvau, jei auklėtinės mano pėdomis nuėjo, šokio mokytojos profesiją pasirinko?“

Nusijuokusi pasakoja, kokia gi šios nuotraukos istorija. Jaunosios balerinos ruošėsi klasikinio šokio kategorijos konkursui – išmoko valsą pagal P. Čaikovskio muziką iš „Miegančiosios gražuolės“. Parsisiuntė iš Maskvos 12 sijonėlių, tačiau paštas perdavė tik pusę siuntos – šešias sukneles.

„Iki konkurso buvo likę vos kelios dienos. Tragedija. Mano vyras Julius, kuris visą gyvenimą šalia žygiavo ir man padėjo, ėmėsi tvarkos. Nuėjo į paštą, įsiprašė į sandėlį ir surado visas likusias sukneles“, – prisimena Aldona.

Mergaitės prieš konkursą jaudinosi. Buvo nepratusios nuogomis nugarytėmis su tomis balerinų suknelėmis į sceną išeiti.

„Prasideda pasirodymas ir, vaikeli, nutrūksta muzika. O aparatūra – tai magnetofonas užkulisiuose ant kėdės. Mergaitės šoka – viens, du, trys, viens du trys... Mergaites paraginau išeiti. Sutvarko muziką. Mergaitės išbėga, atsiklaupia – laukiame gal 10 minučių. Nėra muzikos. Vėl bėgu, liepiu mergaitėms išeiti. Įeina jos trečią kartą. Sušoka, o mano dėstytojas Juozas Lingys iškelia rankas į viršų ir šaukia: „Bravo!“ Kaip man smagu buvo“, – šypsosi pašnekovė, prisimindama, kad šis dėstytojas buvo griežtas. Visada sakydavo, kad nebus naudos, jei parašys studentei penketą, o ji dirbs trejetui. Jau geriau rašė trejetą, kad penketui išmoktų...

O kai buvo pradėti skelbti nugalėtojai, pradėjo nuo paskutinės – dešimtosios – vietos. „Atėjo iki trečiosios vietos, o mūsų nepasakė. Galvojau, kad po šitiek nesėkmių negali būti, kad mums trečia vieta bus skirta. Irgi nedavė trečios. Ir net antros nedavė. O kad pirmą vietą gavome, jūs neįsivaizduojate, koks mano jausmas buvo. Iki šiol atsimenu – kaip kulka į sceną įlėkiau“, – rankas iš džiaugsmo suneria moteris.

Aldona sako, kad iki šiol galvoja: daug pirmų vietų „Želmenėliai“ laimėjo, bet tiek ryškiai neatsimena kitų apdovanojimų, kiek šį – klasikinio šokio kategorijoje.

Šiaulių miesto kultūros centro šokių ansamblis „Želmenėliai“ ir jo vadovė Aldona Masėnienė 2005-aisiais buvo įvertinta Lietuvos liaudies kultūros centro apdovanojimu „Aukso paukštė“.
Šiaulių miesto kultūros centro šokių ansamblis „Želmenėliai“ ir jo vadovė Aldona Masėnienė 2005-aisiais buvo įvertinta Lietuvos liaudies kultūros centro apdovanojimu „Aukso paukštė“.

„Čia mūsų namai“

Aldoną mokė mokytojai, kuriuos ji laiko mokytojais iš didžiosios raidės, asmenybėmis. Ji pati išugdė visą būrį choreografų, kitų profesijų atstovų, kurie taip pat yra asmenybės. Vertindama šiandienos situaciją šalyje, moteris tegali giliai atsidusti – tikrai dabartinėje Lietuvoje labai trūksta asmenybių. Tiesiog nuostabą kelia faktas, kad prie valdžios vairo stoja žmonės, visiškai neturėdami žinių, kaip valdyti valstybę.

„Nė vienas nekalba apie tai, dėl ko jie eina. Keičiasi visuomenė. Labai nemalonu, kai koncentruojamasi į pinigus. Esu pastebėjusi, kad tie, kurie labiau prekyboje buvo, neišsilaikydavo pas mus. Nes čia nėra tos vertybės, kurios vestų prie pinigų turėjimo“, – sako moteris.

Pasak Aldonos, dabartinių vaikų nuovargis – milžiniškas. Jie ateina į repeticiją 19 val. jau pavargę, išblyškę. „Vadinasi, bloga švietimo sistema. Vaikui reikia turėti laiko ne tik vadovėlius skaityti. Mergaitėms reikia siuvinėti, išmokti virti, rūbelius susitvarkyti. O vaikų mintys siaurėja, raštas prastėja. Tegeba pasakyti, kad labai patiko, ir viskas. Nieko daugiau. Nors yra ir nepaprastai puikių vaikų“, – sako pašnekovė.

Ši fotografija su 12 mergyčių balerinų suknelėmis A. Masėnienei kelia pačius šilčiausius jausmus. Kone visos mergaitės suaugusios tapo choreografėmis, o vaikystėje jų sušoktas valsas įvertintas I vieta. (A. Rutkausko nuotr.)
Ši fotografija su 12 mergyčių balerinų suknelėmis A. Masėnienei kelia pačius šilčiausius jausmus. Kone visos mergaitės suaugusios tapo choreografėmis, o vaikystėje jų sušoktas valsas įvertintas I vieta. (A. Rutkausko nuotr.)

Jos didžiausias noras – kad žmonės spręstų konfliktus be tankų, šautuvų, o kalbėdamiesi. „Aš juk karo vaikas. Dar prisimenu, kaip prie mamytės namelių bomba krito ir duobė ilgam liko sode. Atsimenu, kaip gyvenome Kaune prie metalo gamyklos. Eini gatve ir nuograuža numesta obuoliuko. Ir taip norisi ją pakelti ir dar apvalgyti. Supranti? Kaip būtų gera, kad nebūtų tų grėsmių“, – kalba ji.

Aldonos akys net sudrėksta, prabilus apie tai, kaip ji nori, kad Lietuva ir po 100 metų būtų. Kad būtų mūsų žemė, mūsų namai ir mūsų dangus, ir kalba. „Noriu, kad nepjautų medžių be gailesčio, kad miškai žaliuotų. Vyras prie sūnaus ūkio pamatė plynai iškirstą mišką. Šimtamečiai ąžuolai iškirsti. Tada nupirko apie 400 ąžuolų ir pasodino laukuose. Sūnus ąžuolų dar daugiau pasodino. Juk čia mūsų namai“, – sako pašnekovė.

Prisimindama, kaip kone be žodžių savo pavyzdžiu ją auklėjo mamytė, šiaulietė sako besidžiaugianti, kad yra daug išmintingų žmonių. „Kiek daug išminties turi paprasti kaimo žmonės. Kai iš mokyklos šokių kartą labai vėlai parėjau, mama man nieko ryte nesakė. Jos žvilgsnio, kokiu ji į mane pažiūrėjo, niekada neužmiršiu. Buvo viskas aišku“, – sako ji.

Aldona kelerius metus jau moko šokio moteris iš Trečiojo amžiaus universiteto. „Šešiolika moterų ištikimai liko, kelios atkrito. Pernai sugalvojau, kad užtenka lengvų linijinių šokių, tad valsą pastačiau. O rūbeliai kokie... Parinkau audinių. Kaip tos moterys elegantiškai apsirengusios. O dabar sambą ruošiame“, – šypsosi Šiaulių miesto garbės pilietė.

comment Skaitytojų komentarai (0)

Taip pat skaitykite