REDAKCIJA REKOMENDUOJA
SUSIJĘ STRAIPSNIAI
Veidai2018 m. Spalio 26 d. 08:40

40 metų prabėgo kaip viena diena…

Vilnius

Nuotraukos iš M. ir R. Saidžių asmeninio albumo

Neringa TuškevičienėŠaltinis: Etaplius.lt


57895

Prieš savaitę bičiuliai ir draugai Krašto naujienų bangomis siuntė sveikinimus Meilutės ir Rimanto Saidžių porai, švenčiančiai santuokos keturiasdešimtmetį, kitaip vadinamą rubininėmis vestuvėmis.


Foto galerija:

dsc-0008aaaaa.jpg
dsc-0014aaaa.jpg
dsc-0011aaa.jpg
dsc-0004aa.jpg
dsc-0001a.jpg

Gražios sukakties dieną pora netinginiavo prieš saulutę. Jie darė tai, ką labiausiai mėgsta – abu buvo miške. Grybavo.

-Ar atsimenate, kaip susipažinote?

Meilutė – Šokiuose. Gyvenome Ukmergėje. Ten ir į šokius vaikščiodavome, kaip visas jaunimas. Tais laikais mokiniams šokiai buvo organizuojami, ne taip, kaip dabar.

-Ar ilgai šokote iki vestuvių?

Rimantas – Ketverius metus draugavome iki vestuvių. Abu „ukmergiečiai“, susipažinome šokiuose, vėliau abu studijavome Vilniuje ir draugystė tęsėsi.

Meilutė – Taip, ketverius metus draugavome. Aš teisę studijavau, Rimantas ekonomiką. Mokėmės tame pačiame pastate. Studijuodama turėjau pati save išlaikyti, tad išėjau dirbti ir perėjau į vakarinį skyrių. Mūsų laida buvo paskutinė, studijavusi teisę vakariniame skyriuje.

-Kaip šeimos reagavo, kai sugalvojote tuoktis?

Meilutė – Buvo tokia pati graži diena, kaip šiandien (kalbamės tikrąją vestuvių dieną). Nunešėme pareiškimus, pasakėme tėvams. Uošvienė pasakė: „nu va , per pačią bjaurastį – spalio vidury: lyja, vėjas, šalta…“, o buvo viskas atvirkščiai – buvo labai gražus oras – vestuvių dieną vaikščiojom trumpomis rankovėmis, kaip šiandien.

-Kas yra sunkiausia gyvenant šeimoje?

Meilutė – Gyvenimas yra toks. Prasideda kasdienybė, buitis. Du skirtingi žmonės susitinka. Visiškai skirtingi. Tenka tuos kampus dailinti. Sunku buvo, kai vyras išėjo tarnauti į armiją. Jau turėjome dukrytę. Sąmoningai pakeičiau darbą, ėjau vadovauti kaimo darželiui, kad galėčiau arčiau savo vaiko būti. Kardinaliai keičiau darbą. Bet kartu nuvažiuodavome, kartu ir grįždavome. Dar ir pagalbinėje mokykloje dirbau ir mokytoja (istorijos, visuomenės mokslų), ir auklėtoja.

Rimantas – Aš labai toli tarnavau. Net prie Sachalino salos. 11 tūkstančių kilometrų. Išvežė ir dvejus metus tarnavau.

Meilutė – Kai po metų grįžo atostogų, planavom važiuot ten kartu gyventi. Bet ten maisto produktai būdavo duodami tik su talonais. Ir oras ten išretėjęs. Ar ne?

Rimantas – Taip. Ten už dviejų šimtų kilometrų vandenyne žemo slėgimo zona, tai oras kaip kalnuose. Bet pinigine prasme gerai buvo. Skaitėsi kaip šiauriniai rajonai. Priedai geri buvo.

Meilutė – Pasitarėme ir nusprendėme metus pakentėti.

-Bet nebuvo lengva, juk namuose jauna žmona, maža dukrytė…

Rimantas – Bendravome laiškais. Laiškas keliaudavo savaitę. Bendraudavome ir telefonu. Reikėdavo iš anksto pokalbį užsisakyti. Eidavai į centrinį paštą, užsakydavai ir laukdavai. Atėjus laikui pakviesdavo į kabiną ir pasikalbėdavome.

Meilutė – Dukra Giedrė buvo mažutė. Kai pamatydavo skrendantį lėktuvą, šaukdavo „tėte, ar tu mane matai?“ Tuomet jai treji metukai buvo.

-Rimantai, grįžote į Ukmergę?

Rimantas – Ne. Mes tuomet gyvenome Rokiškio rajone. Pandėly. Vėliau gimė antra dukra Ieva. Tarp dukterų dešimties metų skirtumas.

-O ko reikia, kad keturiasdešimt metų vienas kitą pakęstumėt ir nepabėgtumėte?

Meilutė – reikia taikytis, reikia patylėti. Kaip sakau, jei matai, kad yra problema ar bręsta konfliktas, reikia išgerti vandens stiklinę ir apie namą tris kartus apeiti. Žinoma, svarbu pagarba vienas kitam, supratimas.

Rimantas – reikia linksmiau žiūrėti į gyvenimą. Kai dejuoji, viskas kaupiasi, tada ir reikia to šalto vandens ir ratų aplink namą. Nereikia nieko kaupti ir tuomet neišsilies. (Tai jūs nekaupdavote neigiamų emocijų?) Visko būdavo. Pagal natūrą aš optimistas. Mėgstu humorą, suprantu jį. Meilė tai labai rimta, kartais ir papriekaištauja dėl humoro, teisininkė juk.

-Kas vienijo jūsų šeimą?

Meilutė – Mes mėgome keliauti. Važiuodavome automobiliu. Apvažiavome visą Sovietų sąjungą. Į užsienį nebuvo galimybių važiuoti. Bet Palangą kasmet aplankydavome.

Rimantas – Bet smagu keliauti būdavo.

-Jūs jauni keliavote. O dabar?

Meilutė – Keliaujame ir dabar. Ta aistra išliko. Ir toliau ketiname keliauti, jei sveikata leis.

-Kiekvienų tėvų didžiausias džiaugsmas vaikai. Tai kaip sekasi jūsų dukroms?

Meilutė – Viena dukra prieš penkiolika metų išvyko į Norvegiją ir ten liko. Žentas norvegas. Labai geras žmogus. Žentas neskirsto darbų į vyriškus ir moteriškus. Ir vaikus pažiūri, ir maistą superka. Dukrai labai pasisekė. Turime du nuostabius anūkus. Matijui septyneri, o Elenutei ketveri. Labai gražiai Giedrę priėmė žento šeima, visi draugiškai bendrauja.

-Neišvengiama tema apie gyvenančius Norvegijoje. Kaip ten su tais vaikų atėmimais? Ar pasakoja dukra? Ar imigrantų nepersekioja?

Meilutė – Dukra tą informaciją gavo iš mūsų. Jie vietoje to nežinojo. Bet dukra, kaip ir mes, mano, kad privalu laikytis įstatymų tos valstybės, kurioje gyveni. Ten vaikai nėra mušami. Diržas skirtas kelnėms prilaikyti ir ne kitaip. Vaikai kaip vaikai. Jie ir kaprizus parodo, ir neklauso. Su jais labai daug kalbama, jiems aiškinama.

Rimantas – vaikams labai daug aiškinama. Toks yra auklėjimas.

Meilutė – Čia tik pas mus niekas nesiskaito – einama lengviausiu keliu – šlept per užpakalį ir tvarka. O ten už tai atimtų vaikus. Jų valdžia Lietuvoje iš daugumos vaikus atimtų.

Rimantas – Vaikai ten nėra lepinami.

Meilutė – saldumynų diena kartą per savaitę. Vaikai žino ir net neprašo jų kitom dienom. Vaikai net kitaip neįsivaizduoja. Anūkas labai futbolu domisi, net tėtį aplenkė. Kai vasarą atostogavo pas mus, senelis jam parūpino pirštines, vartus, kamuolį. Tai vaikas ne tik senelį (Rimantą) treniravo, bet ir kaimynus.

O mažėlė dukra Ieva gyvena Lietuvoje, dirba odontologe.

Jauniausia Meilutės ir Rimanto dukra Ieva Saidytė sako: „Vaikystės prisiminuose apie tėvelius išlieka patys geriausi momentai: mamos pats skaniausias maistas, kepiniai, vakarais paprašius paglostoma nugara ir nesvarbu, kad diena buvo varginanti. Tėčio didžiausias pomėgis – grybavimas ir žygiavimas po mišką kartu, dūkimas, retkarčiais pasibaigdavęs ir ašaromis, o paaugus – užtarimas ir akies mikrtelėjimas kuomet padarydavau kažką ne taip, kai mama tuo metu pykdavo. Džiaugiuosi, kad galiu kreiptis į abu visais klausimais ir gauti protingų bei gerų patarimų. Abiem tėveliam esu labai dėkinga už meilę, rūpestį ir puikų auklėjimą!”.



REDAKCIJA REKOMENDUOJA