4-asis Tarptautinis – žvilgsnis į Kaišiadoris

Kaunas
Virginija Šimkūnienė Etaplius žurnalistas
Šaltinis:  Etaplius.lt

Trejetą metų skyrę savo kūrybinį įkvėpimą įvairioms mūsų rajono vietovėms, stebinančioms savo įspūdingais kraštovaizdžiais, šiemet projekto "Kaišiadorys dailininko akimis“ dalyviai nukreipė žvilgsnį į Kaišiadoris bei jų apylinkes. Tarptautinis dailininkų pleneras penkias dienas vyko Kriaučiškėse, kur tyvuliuoja gražus ežeras ir plyti vasariškos pievos.

Į Tarptautinį plenerą sugužėjo meno kūrėjai ne tik iš mūsų rajono, Lietuvos, bet, kaip jau tapo įprasta, ir iš užsienio. Pirmąją svečių pažintį su Kaišiadorimis nulijo lietus, tačiau jis neišsklaidė gerų įspūdžių, kuriuos suteikė kelionė po miestą su Kaišiadorių turizmo ir verslo informacijos centro darbuotoju Aurelijumi Balčiūnu. Patyręs istorikas ir gidas turėjo kuo nustebinti ne tik svečius, bet ir kaišiadoriečius. Juk sakoma, kad didžiausios įdomybės bei paslaptys paprastai būna visai šalia. – Šiemet plenere buvo daug naujokų, iki šiol nepažįstamų veidų. Pakviesti naujus dailininkus rekomendavo tie, kurie jau pabuvoję mūsų pleneruose, - sakė projekto autorė, Kaišiadorių kultūros centro parodų organizatorė Lina Urbanavičienė, kuriai, kaip ir kasmet, teko miela, tačiau nemaža organizacinių rūpesčių našta.

Kadangi šiemet projektas iš Kultūros tarybos gavo mažesesnį finansavimą nei buvo būtina, jį teko „sutraukti“ į penkias dienas. Tad dauguma dalyvių suspėjo užbaigti tik po vieną paveikslą, užtat kokį! Susirinkę į tradicinį plenero atidarymą konferencijų ir pramogų centre „pas Radvilą“, vieningai nutarė, jog tokios brandžios ir savo spalvingos parodos projektogyvavimo laiku dar nėra buvę. Charakteringiausia tai, kad visi darbai labai skiriasi vienas nuo kito savo stilistika, iškalbingai liudydami, jog kiekvienas autorius – tai atskiras pasaulis, atskiras žiūrėjimas. Apskritai, stebint plenerus nuo pat pirmojo, kiekvienais metais nudžiugina augimas, kuris, atrodo, neturi ribų. Tai ir yra didžiausia šio projekto vertė – pasidalijimas patirtimi, buvimas su bendraminčiais, vedantis į profesinį tobulėjimą.

Kaišiadoriečiai gali pelnytai didžiuotis plenere gimusiais savo kraštiečių kūriniais: labai įdomus Živilės Vaičiukynienės tarsi plaukiantis paveikslas, žydėjimo fiesta Kristinos Tokarevienės kūrinyje, nepakartojamas Ritos Medvedevienės peizažas, Ingos Armanavičiūtės gyvenimiška filosofija prisodrinta drobė, Stasiūnų dvaras Linos Urbanavičienės paveiksle, labai įdomios kompozicijos Jūratės Danielės darbas. „Artimi“. Svečiai (nors jau seniai tapę savi) iš kitų Lietuvos vietovių – Rolanda Mikalauskienė, Egidijus ir Kristina Daruliai, Jurgita Rancevienė, plenero atidaryme atsiimdami Kaišiadorių kultūros centro padėkas, kurias įteikė direktoriaus pavaduotoja Aistė Blėdienė, taip pat pristatė savo kūrinius.

Įdomu buvo patirti, kaip mūsų kraštą mato Krzyztof Ryfa, Natalia Wegner, Oryszyn, Bernadeta Sudnikowicz, Alicija Jeziorecka iš Lenkijos, Margarita Tarasenko, Sergej Garkavyj ir Vladimir Tarasenko iš Ukrainos.

Be 18-os plenero dailininkų, padėka buvo apdovanotas ir 19-as menininkas – fotografas Ričardas Grigas, kuris visas penkias dienas nepavargdamas fiksavo neįkainojamas plenero akimirkas.

Parodoje dalyvavo ir mažojo plenero dalyviai – viena diena buvo skirta Meno mokyklos auklėtiniams, kurie kartu su suaugusiais dailininkais savo darbuose perteikė įspūdžius, kuriuos pažadino Kaišiadorių apylinkių grožis.

Už kūrybiškumą, į paveikslų varsas įpintą sielą dailininkams dėkojo savivaldybės mero patarėjas Romualdas Kubiakas, Švietimo, kultūros ir sporto skyriaus vedėjos patarėja Loreta Medzevičienė. Parodos atidarymą vainikavo sparčiai ant populiarumo sparnų kylanti grupė „Baltos varnos“, kurios sudėtyje buvo ypač smagu matyti Linos Urbanavičienės sūnų Tomą. Smagu, kad talentingų kraštiečių sutiksi visose srityse. Turtingi esam...– Šiųmetinis pleneras būtų neįvykęs be rėmėjų paramos, todėl pats nuoširdžiausias ačiū jiems, - sakė projekto autorė Lina Urbanavičienė. O parėmė projektą UAB „Rimsigna“, ūkininkas Eugenijus Cikanavičius, UAB „Sauris“, „Gilės kromelis“, Lietuvos ūkininkų sąjunga, Kaišiadorių kredito unija, V. Puroklio įmonė, UAB „Gudobelė“, „Printėja“, UAB „Divenda“, AB Kaišiadorių paukštynas, UAB
„Savingė“, „Žiežmarių mėsa“, „Desė“.

Projektą „Kaišiadorys dailininkų akimis“ dalinai finansavo Lietuvos kultūros taryba, jo vykdytojai – Kaišiadorių kultūros centras, partneriai – Kaišiadorių meno mokykla, Kaišiadorių turizmo ir verslo informacijos centras, Ukmergės kraštotyros muziejus bei Tautinių bendrijų namai.

Kriaučiškėse gyvenusių ir kūrusių dailininkų parodą pamatysime Kaišiadorių kultūros centre, tautinių bendrijų namuose sostinėje. O projekto vadovė Lina Urbanavičienė jau kraunasi lagaminus naujam plenerui – kartu su Živilė Vaičiukyniene dailininkės gavo asmeninius kvietimus į plenerą Lenkijos Korfantow vietovėje. Gerų įspūdžių ir dosnių mūzų!

P.S. Kai plenero dalyviai jau buvo išsiskirstę po namus, projekto vadovę Lina Urbanavičienę pasiekė laiškas iš Lenkijos – gražus, tarsi žodžiais nutapyta drobė:
„Koszedary, Kaišiadorys – paslaptingi, tik vos vos pažįstami, lyg išplaukę iš vaikystės. Priminę Van Gogo paveikslus, vešlūs, kaip vietinės pievos, darželis prie kelio. Tarsi dosni tapytojo mentelė būtų nepagailėjusi drobei dažų. Žvilgsnis į popietinės gatvės gilumą – kaip juodai balto filmo kadras. O paskui – išnyranti iš už kalvos – mūsų apsistojimo vieta. Atplūdusios miškų dėmės, mieli olandiški nameliai. Mėlyna baidyklė matosi nuo takelio. Tai jos pusėn garsiai lodamas anksti ryte nulėkė šunelis.

Ant netolimos kalvos viršūnės iškilūs tarsi bokštas, kažkokie spaudai – „Atrodo, panašūs į vokišką granatą,“ – pastebi Kšyštofas.

Raudonos figūros lėtai žengia alėja. Tai vestuvininkai. Mūsų žvilgsniai lydi juos nepastebimai. O kartais iš viso pasišaliname su savo paveikslais ir automobiliais. Stengiamės netrukdyti.

Gyvename ir dirbame tyliai. Molbertai stovi po stogeliais, prie vandens arba tiesiog tarsi išdygsta iš pievos. Kiekvienas iš mūsų randa sau vietą.

Vakarais voreliai ir uodai įsipina į pokalbius. Žuvienė, bulvės, kiaušinienė. Susiliejimas su žmonėmis, sodriu kraštovaizdžiu, kažkada pažintu Mečislovo Karlovičiaus „Lietuviškoje rapsodijoje“ – aiškiai išgyvenamas. Lietuviški vardai, vėjas, verčiantis drobes, žuvis ežere, avidė kitame ežero krante.

Tačiau tas pavaizduotas Sergejaus paveiksle sapnas, su įsipynusiu į jį šviesiaplaukės Linos atvaizdu, – baigiasi. Jis įsirėžė į mūsų atmintį taip
stipriai, kad mes visada norėsime į jį sugrįžti.

Linko –Tau, Pagalbininkams, o taip pat visiems Plenero Dalyviams esame nuoširdžiai dėkingi!
Natalia ir Kšyštof“

Autorės nuotr.