REDAKCIJA REKOMENDUOJA
SUSIJĘ STRAIPSNIAI
Veidai2019 m. Liepos 10 d. 09:15

2016 metų geriausias alpinistas Juras Jorudas: be kalnų mano gyvenimas būtų nuobodus

Vilnius

Etaplius SistemaŠaltinis: Etaplius.lt


90787

Praeitame „Elektrėnų kroni­kos“ numeryje kalbėjome apie ma­tematikos mokytoją Galiną Jorudienę, kuri meilę gamtai ­skiepija ne tik savo vaikams, bet ir auklėtiniams. Juras Jorudas – vyresnysis G. Jorudienės sūnus yra puikus pavyzdys, kad tėvų veikla turi įtakos ir vaikų gyvenimui. Elektrėnietis 2002 metais baigė Elektrėnų „Versmės“ gimnaziją, studijavo Vilniaus Universitete (VU) ir buvo VU žygeivių klubo narys, o 2016 metais už rezultatus uolų, ledo ir kalnų žygių klasėje buvo pripažintas metų alpinistu. Juras sako, kad tik po didelių išbandymų yra išmokstama „suvaldyti baimę ir kritiškai įvertinti pavojus“.


Foto galerija:

66006704-476517123167528-8558100818388058112-n.jpg
65915260-883646755346905-2548728301770244096-n.jpg
65395379-454648798434319-8098419621272485888-n.jpg
65479794-470045307106023-8230433648797548544-n.jpg
65841866-723026804799741-6673970937047547904-n.jpg
64213326-507446036728392-1842350488184422400-n.jpg
65703055-332298697661480-7527677927161331712-n.jpg

Kada pajutote meilę kalnams?
Kalnais susižavėjau labai seniai. Dar prieš dvidešimt dvejus metus savo keturioliktą gimtadienį švenčiau Tatruose, Slovakijoje.­ Tada su mama, penkiamečiu broliu Viliumi ir šeimos draugais vaikščiojome Aukštųjų Tatrų takeliais. Patirti įspūdžiai, iššūkiai ir matyti vaizdai giliai įsirėžė į paauglišką atmintį. Tada, manau, ir užsimezgė ta meilė kalnams.

O kada pradėjote save vadinti alpinistu?
Kelias iki tikrojo alpinizmo buvo pakankamai ilgas. Nuo keturiolikos metų beveik kasmet išvažiuoda­vau ­į kalnus, tačiau tiems žygiams labiau tiko kalnų turizmo apibrėžimas. Įstojęs į Vilniaus universitetą iškart prisijungiau ir prie VU žygeivių klubo (VUŽK). Po pirmo kurso, 2003 m., su VUŽK pirmą kartą praėjau kategorinį kalnų žygį Pamyro-Alajuje, Fanų kalnyne, Tadžikijoje.­ Tame žygyje jau naudojome pakankamai daug įrangos, kabėjome ant virvių, bet vis dar tarptautiniais matavimo vienetais tai buvo sportinis kalnų turizmas, ir mes save laikėme turistais. Pirmą kartą pilnaverčiu alpinistu pasijutau prieš trylika metų, 2006-aisiais, kai su Vilniaus universiteto žygeivių grupe įkopėme į 7015 metrų E. Koržanevskajos kalną Pamyre ir už šį įkopimą buvome apdovanoti Lietuvos alpinizmo čempionate.

Praeitame ,,Elektrėnų kronikos“ numeryje, straipsnyje apie Jūsų mamą paaiškėjo, kad dėl pavojingos sporto šakos praradote tėtį. Ar pats jaučiate kažkokią baimę ar jaudulį kopdamas į aukščiausias viršūnes?
Neslėpsiu, kad jaudulys ir baimė man nesvetimi jausmai. Tik dažnai patekdamas į pavojingas situacijas išmokau baimę suvaldyti ir kritiškai vertinti pavojus. Kopdamas į kalną ar vykdydamas bet kokią kitą pavojingą veiklą visuo­met įsivertinu riziką ir numatau planą bei priemones, kaip tą riziką galiu sumažinti iki kontroliuojamo ir man priimtino lygio. Jei lipu stačia uolų siena, organizuojuo­si saugą su virvėmis, jei einu į lavininį šlaitą, renkuosi mažiausio pavojaus liniją ir turiu priemones, su kuriomis galėčiau greitai ir efektyviai iš po sniego ištraukti užpiltą draugą. Tėčio netektis parodė, kad pražūti galima ne tik aukštuose kalnuose, bet ir beveik savo kieme – Strėvoje. Todėl aš saugos virvę įsisegu ne tik ant puskilometrinės uolos, bet ir lipdamas į pušį.

Pavojingų nutikimų turėjote?
Per 20 metų kalnuose buvo visko. Bendražygei susilaužius koją, esu kvietęs sraigtasparnį ir skridęs nuo kalno šlaito, kabėdamas po juo ant troso. Kartą nukritau šešis metrus, bet pakibęs ant virvės trijų šimtų metrų aukštyje pasitempiau čiurną. Tada brolis su draugais pusę nakties nešė mane nuo kalno iki ligoninės priimamojo. Pamyre, beveik šešių kilometrų aukštyje, yra tekę nakvoti tokioje vietoje, kur net palapinės pasistatyti nebuvo kur, visą naktį leidome iškapstytoje sniego duobėje, prisisegę ant virvių. Džiaugiuosi, kad iš visų tų situacijų pavyko grįžti be didelių nuostolių.

Kokia aukščiausia viršūnė ir tolimiausias kraštas, kurį esate pasiekęs?

Metrais ir kilometrais išmatuoti lengva. Toliausiai nuo Lietuvos į kalnus esu lipęs Bolivijoje, Anduose, Kordiljera Real kalnagūbryje. Didžiausias aukštis, kuriame esu buvęs, siekia pusaštunto tūkstančio, o dar tiksliau 7550 metrų, bet deja, toje kelionėje viršūnės pasiekti nepavyko – vėjas neleido užlipti į keturioliktą pagal aukštį planetos kalną, pavadinimu Sisia Pangmą, kuris yra Himalajuose.

Papasakokite, koks jausmas aplanko stovint kalno viršūnėje?
Jausmų būna įvairių, bet visuo­met galvoje sukasi daug minčių apie nusileidimą – viršūnė yra tik pusiaukelė. Svarbu suvokti, kad viršūnė nėra viskas, o sėkmingam įkopimui būtinas ir sėkmingas nusileidimas. Tik sėkmingai nusileidus visai komandai, ateina tikrasis pasitenkinimo ir pergalės jausmas.

Ar turite kokių ritualų, kuriuos atliekate prieš kopiant į kalnus?
Ne, jokių ritualų neturiu. Na, nebent treniruotes būtų galima pavadinti ritualu. Tačiau kažkokių išskirtinių apeigų, amuletų ar dar kažko neturiu.

Kaip iš vidaus atrodo ekspedicija į kalnus?

Apie tai galima labai daug pasakoti, bet vargu ar visos smulkios buitinės detalės bus įdomios. Rimtosios ekspedicijos vidutiniškai trunka mėnesį. Todėl labai svarbu suvokti, kad visą mėnesį tu ne tik kopi į kalną, bet ir turi pasirūpinti visa kasdienine buitimi – juk mes visą tą mėnesį kalnuose gyvename, valgome, miegame, tačiau visos mūsų pastangos būna nukreiptos vieno pagrindinio tikslo link. Aš labiausiai mėgstu sudėtingus autonominius techninius žygius per kalnus, kai su visa manta turi įveikti ilgą sudėtingą maršrutą per vieną ar kelis kalnagūbrius. Maršrutą susidėliojame taip, kad kiekvieną naktį nakvotumėme vis kitoje vietoje, todėl kas dieną visą kalnuo­se išgyventi skirtą įrangą ir maistą patys nešamės kuprinėse. Tai reikalauja daug fizinių jėgų ir ištvermės, būna velniškai sunku, bet tik tokiu būdu gali nueiti ir aplankyti atokiausias kalnų vietas, pabuvoti ten, kur, galbūt, dar niekas nebuvo ir atrasti kažką naujo sau. Sunkumų būna daug, bet su gera komanda juos įveikti yra lengviau ir smagiau. Alpinizme labai svarbu yra komanda.

Ar yra viršūnė, į kurią norėtumėte sugrįžti?
Daug yra tokių kalnų viršūnių, į kurias norėčiau sugrįžti. Sąrašo, kuriame yra tokios viršūnės, viršuje rašyčiau pirmiausia tas, į kurias kopiau, bet neįkopiau. O tokių kalnų viršūnių šiuo metu yra maždaug dešimt. Na, o jei kalbant apie tas viršūnes, į kurias jau įkopiau, tai mano mintys apie kopimą į jas grįžta tik prie tų, į kurias esu nusižiūrėjęs kitų lipimo maršrutų. Juk į tą pačią viršūnę galima kopti ne tuo pačiu maršrutu.

Kokiu laikotarpiu vykstate į kalnus?
Į kalnus kopti važiuoju pagal sezoną. Daugumai kalnynų yra du sezonai – vasaros ir žiemos. Man kalnuose patinka įvairovė, todėl stengiuosi per metus palaipioti ir vasariškai, ir žiemiškai. Dažniausiai žiemom užšalusiais ledo krio­kliais palaipioti važiuoju į Alpes ar Skandinavijos kalnus. Vasarą geografija žymiai platesnė. Pavyzdžiui, pernai buvau Pamyre, Tadžikijoje, o prieš dvejus metus buvau Anduo­se, Bolivijoje.

Alpinizmas nėra Jūsų profesinė, pagrindinė veikla. Tačiau sakėte, kad ekspedicijos trunka net mėnesį. Kaip suderinate savo kasdieninę veiklą, darbą su šiuo sportu ir kelionėmis į kalnus?
Alpinistines keliones ir darbus bei kasdieninę veiklą suderinti tikrai sunku. Aš dirbu samdomą darbą, todėl atostogų turiu tiek pat kaip visi darbuotojai. Tad laisvomis nuo darbo dienomis nepiktnaudžiauju, stengiuosi taupyti kiekvieną atostogų dieną tam, kad galėčiau kuo daugiau laiko praleisti kalnuose.

Sakote, kad laisvas dienas taupote kalnams, bet alpinizmas taip pat reikalauja daug jėgų, tad kaip atrodo Jūsų poilsis, kuomet leidžiate sau atsi­palaiduoti ir pailsėti?

Dauguma žmonių poilsiu vadina ramias, tingias atostogas, o aš visas atostogas praleidžiu kalnuose. Tokį poilsį retai kas pavadintų ramiu ir skirtu atsipalaiduoti, nes kalnuose kasdien fiziškai pervargstama. Ne paslaptis, kad iš kalnų neretai grįžtu ir numetęs daugiau kaip penkis kilogramus kūno svorio. Fiziškai, galbūt, ir nepailsi, bet galva ir mintys visiškai išsivalo, iš kalnų visada grįžtu su gerokai aiškesnėmis mintimis. Man fizinio poilsio pakanka normaliai išsimiegoti kokį savaitgalį ir tiek. Tad mano poilsis ir atostogos yra neatsiejamos nuo alpinizmo.

Ar galima teigti, kad ši sporto šaka populiarėja?
Tokijo olimpinėse žaidynėse matysime laipiojimo sportą – tai nėra alpinizmas, bet labai giminingas ar specializuotas sportas. Į žiemos olimpines žaidynes gal greitu metu įtrauks ledo laipiojimą. Tai rodo, kad alpinizmas pasaulyje tikrai populiarėja. Tačiau Lietuvoje situacija kiek kitokia. Lietuvoje kalnų neturime, todėl rimtu alpinizmu čia užsiiminėti labai sudėtinga. Tačiau nepaisant to, lietuvių, keliaujančių į kalnus, vis daugėja, tik gaila, kad rimtus techninius maršrutus pasirenka tik labai maža tautiečių saujelė.

Sakote, kad nors ir šalyje nėra sąlygų, tačiau tautiečiai vis tiek kopia į kalnus. Kaip alpinistai tobulėja Lietuvoje?
Kaip minėjau, kalnų neturime, tad treniruotis čia sudėtinga. Labai džiugu, kad visuose didžiuosiuo­se miestuose turime dirbtines uolų laipiojimo sales. Taip pat yra klubų, kurie moko kalnų kelionių technikos – treniruojamės kaip naudotis virvėmis, bet vis tiek be realių kalnų pačiupinėjimo didelio progreso nepasieksi. Taip pat turime puikias pušis, kurios padeda praktikuotis. Nors kalnų ir neturime, tačiau įmanoma ir Lietuvoje treniruotis.

Koks turi būti žmogus, norintis tapti alpinistu?

Manau, kad žmogus, kuris nori būti alpinistu, būtinai turi būti užsispyręs ir siekiantis tikslo. Manau, kad būtent šie būdo bruožai yra patys svarbiausi, norint kopti į kalnus.

Koks būtų Jūsų gyvenimas be alpinizmo?
Didžiąją gyvenimo dalį užsiimu alpinizmu ir turiu ryšį su kalnais. Alpinizmas gyvenimui suteikia labai daug spalvos, todėl be šio sporto mano gyvenimas, manau, būtų labai nuobodus, visiškai kitoks, nei gyvenimas, kurį gyvenu dabar.

Kas Jums yra kalnai?
Kalnai man yra tolimi ir trokštami tikslai, tam tikras gyvenimo variklis, kurio nuolat sieki. Užlipi į vieną viršūnę, o belipdamas susigalvoji dar tris kalnus, į kuriuos nori užlipti.

JURO JORUDO ĮKOPIMAI:
2018 m. Dariaus ir Girėno viršūnė 6020 m; K. Markso 6720 m; Čiurlionio viršūnė, 5807 m; Lietuvos viršūnė, 6080 m.
2017 m. Illimani 6550 m. AD, Bolivija, Andų kalnai, Cordillera Real. Cabezadel Condor 5580 m AD+, Bolivija, Andai, Cordillera Real. Pequeno Alpamayo 5350 m AD Bolivija, Andai, Cordillera Real.
2016 m. Žygis 5 s.k. Kaukaze, Svanetijoje, Gruzijoje. Vadovas. 1 vieta LAČ kalnų žygių klasėje. Cima Grande di Lavaredo 2999m. Šiaurinė siena Comici Dimai maršrutas VII+, 6b +, 620m. Dolimitinės Alpės, Italija. 2 vieta LAČ uolinėje klasėje. Grotenutfossen ledo kaskada. WI5, 250m. Hemssedalis, Norvegija. 2 vieta LAČ ledo įkopimų klasėje.
2015 m. Pilastro de Rozes 2820 m, Aspettando lavetta VII+ 6c, 550 m. Cima Picolissima di Lavaredo 2600 via Cassin maršrutas VII-, 6b, 300 m. Monte Santa Margarita 567 m, Palermo inLove maršrutas, VII 6c+ 310 m. Sicilija. Grotenutfossen ledo kaskada. WI5, 250m, Hemsedals, Norvegija. 3 vieta LAČ ledo įkopimų klasėje.
2014 m. Nesėkmingas kopimas į Sisia Pangma 8013. Himalajai, Tibetas. Užkopta iki 7550 m. NyeVermokfoss ledo kaskada WI5, 85m. Rjukanas, Norvegija.
2013 m. Žygis 3 s.k., Cordillera Blanca masyve, Anduose, Peru. Vadovas. 3 vieta LAČ kalnų žygių klasėje. Aiguille de la Grandoliere šiaurinis kontraforsas 3050 m, PilierCandau TD-, 5c 350 m, Ecrinų Alpės, Prancūzija. 4 vieta LAČ techninėje klasėje.
2012 m. Žygis 6 s.k. centriniame Pamyre, Tadžikijoje. 1 vieta LAČ kalnų žygių klasėje; 3 vieta tarptautiniame kalnų žygių čempionate, Maskvoje.; Anica Kuk 712 m , Klin VII+ 6c+, 350 m, Kroatija. 2 vieta LAČ uolinėje klasėje. Nižny Slavkovsky zub 2453 m, Penelopa WI4, M4 400 m, Aukštieji Tatrai, Slovakija.
2011 m. Žygis 5 s.k. Fanų kalnyne, Tadžikijoje. 2 vieta LAČ kalnų žygių klasėje. Čimtarga 5480 m. 2B. Fanų kalnai, Tadžikija. Grand Pic de la Meije 3983 m, AD, Ecrinų Alpės, Prancūzija. Aiguille Dibona 3131 m Madier maršrutas TD, Ecrinų Alpės, Prancūzija.
2010 m. Žygis 5 s.k Tian Šanyje,­ Terskėjaus – Alatau kalnyne, Kirgizijoje. 1 vieta LAČ kalnų žygių klasėje, 1 vieta LAČ kalnų žygių klasėje, 1 Vieta Baltijos šalių alpinizmo čempiotato kalnų žygių kla­sėje. Gedi­mi­no Akstino viršū­nė 4345 m 2A, Tian Šanis, Kirgizija. Karakolas­ 5280 m, 4B, Tian Šanis, Kirgizija. 3 vieta LAČ tech­ninėje klasėje. Džigitas 5070 m, 3A, Tian Šanis, Kirgizija. Žalgirio­ viršūnė 4745 m, 3A, Tian Šanis, Kirgizija.
2009 m. El Kapitan 2307m., Eastbuttress 5,10 6b, 427 m, Kalifornija, JAV, 2 vieta LAČ uolinėje klasėje; 2 vieta Pabaltijo alpinizmo čempionato Balticum uolinėje klasėje Middle Cathedral 1990 m, Eastbuttress 5.9 A0, 6a A0, 336 m Kalifornija, JAV Half Dome 2693 m, Snakesdikes 5.7, 5b, 224 m, Kalifornija, JAV Dent du Geant 4013 m, pietvakarių siena, D-, VI, 180 m, Monblano masyvas, Alpės, Prancūzija.
2008 m. Įkopimai į „Sokol“ 474 m uolą Kryme: „Menuet“ max 6a Fr 160m „Belyjtreugolnik“ 5A (Rus) 210m „Vosmiorka“ 5A (Rus) 180 m 3 vieta LAČ uolinėje klasėje; 2 vieta Baltijos šalių alpinizmo čempionato uolinėje klasėje. Žygis 5 s. Kuenlune, Kinijoje: praeitos ir lietuviškais vardais pavadintos 3 naujos niekieno neitos perėjos, 2 pirmaįkopimai į viršūnes. 1 vieta LAČ kalnų žygių klasėje, 1 Vieta Baltijos šalių alpinizmo čempiotato kalnų žygių klasėje. Vilniaus universiteto žygeivių klubo viršūnė 6130 m 3A, pirmas įkopimas, 3 vieta LAČ aukštuminių įkopimų klasėje. Senojo Vilniaus viršūnė 5540 m, Kunlunas, Kinija. Elbrusas 5642 m. Kaukazas, Rusija.
2007 m. KyajoRi 6186 m, 4B (Rus), Sagarmatha Rajonas, Himalajai, Nepalas. Eiger 3970 m. vakarine ketera AD; Berno Alpės, Šveicarija. Foroskij Kant 660 m, КАНТ ПО КАНТУ, 5А *(RUS) 370 m, Krymas, Ukraina.
2006 m Žygis 5 s.k. Centriniame Pamyre Tadžikijoje. 1 vieta LAČ kalnų žygių klasėje, 1 Vieta Baltijos šalių alpinizmo čempionato Balticum kalnų žygių klasėje. Korženevskaja 7105 m. Cetlino maršrutu pietine ketera 5A (Rus) 3 vieta LAČ aukštuminių įkopimų klasėje; 3 Vieta Baltijos šalių alpinizmo čempionato Balticum aukštuminių įkopimų klasėje. Monblanas 4810 m, trijų viršūnių maršrutas, PD; Alpės, Prancūzija.
2005 m. Jungfrau 4158 m, PD, Alpės Šveicarija. Monch 4107 m, PD, Alpės Šveicarija.
2004 m. Žygis 5 s.k. pietvakarių Pamyre Tadžikijoje. 1 vieta LAČ kalnų žygių klasėje, 1 Vieta Baltijos šalių alpinizmo čempiotato kalnų žygių klasėje.
2003 m. Žygis 3 s.k. Fanai, Tadžikija. Energija 5120 m, Fanų kalnai, Tadžikija Malaja Ganza 5031 m, Fanai, Tadžikija.



REDAKCIJA REKOMENDUOJA