200 kilometrų pėsčiomis – už geresnę Lietuvą

Šiauliai
Andrius Tverijonas Etaplius žurnalistas
Šaltinis:  Etaplius.lt

Jeigu važiuodami maršrutu Šiauliai–Vilnius ne per seniausiai išvydote tarytum į niekur einantį vaikiną, pasipuošusį sportiniu kimono, būkite tikri – akys jūsų neapgavo. Šis vienišas žygeivis – Šiauliuose gyvenantis aikido instruktorius Rokas Leonavičius, kuris tūkstančius žingsnių nusprendė padėti tam, kad kiti žengtų bent vieną savo trokštamo gyvenimo link.

Ne dėl savęs, o dėl kitų

„200 km už geresnę Lietuvą“ – štai taip skamba oficialus žygio pavadinimas. Pastarojo prireikė todėl, kad užuot žygiavęs patyliukais, Rokas nusprendė tai daryti viešai: savo feisbuko paskyroje dalijosi nelengvos kelionės įspūdžiais, akimirkomis, kvietė prisijungti norinčius žygiuoti kartu.

„Turiu posakį: jeigu puikus smuikininkas groja tik sau, jis daro nuodėmę, nes neduoda pasauliui to, ką galėtų duoti. O man visuomet rūpėjo padėti žmonėms, juos palaikyti. Aišku, buvo įdomu mesti sau iššūkį ir nužygiuoti tuos 200 km, bet, visų pirma, tai dariau ne dėl savęs, o dėl kitų, ir norėjau, kad jie tai pamatytų“, – sako Rytų kovos meno meistras.

Savo žygį Rokas dedikavo tiems, kurie nedrįsta būti savimi, bijo gyventi taip, kaip iš tiesų nori, ir pernelyg dažnai užduoda klausimą: „O ką pagalvos kiti?“

„Esu įsitikinęs, kad kiekvienas žmogus turi misiją. Visi jaučiame tam tikrą pašaukimą, tik ne visuomet juo vadovaujamės. Kuo tai susiję su geresne Lietuva? Kaip veiks žmogaus organizmas, priklauso nuo to, kaip kiekviena ląstelė atlieka savo funkciją. Šiuo atveju mes visi esame vieno organizmo – Lietuvos – ląstelės. Jeigu atliksime savo funkciją, darysime tai, ką norime, Lietuvoje, tikiu, gyventi bus geriau“, – sako Rokas.

Kur dingo 20 km?

Roko žygio pradžią žymėjo Šiauliai, o pabaigą – Vilnius. Tiesa, maršrutas iki sostinės buvo toli gražu ne toks tiesus, kaip galėtų pasirodyti iš pirmo žvilgsnio. Kilometrus Rokas skaičiavo nuo taško A iki taško B, o nakvynėms, draugų padedamas arba autobusu, grįždavo į tėvų namus gimtajame Panevėžyje.

Be to, aikido instruktorius iš tiesų nužygiavo ne 200, o 180 km. 20 km niekur nedingo: buvo įveikti autobusu ir virto dar viena svarbia žinute.

„Savo bendruomenės nariams visuomet sakau: klausykite savo kūno, gerbkite jį ir jo ribas. Paskutinę dieną supratau, kad žygio mintis jau perteikta ir, jeigu eičiau visą atstumą, kurį buvau numatęs, daryčiau tai tik todėl, kad galėčiau sau pasakyti: „200“. Todėl nusprendžiau tam tikrą atstumą įveikti autobusu. Aišku, mano vyriškas ego labai norėjo tų
200 km. Bet ar tai būtų sveika? Ar tai būtų geras pavyzdys žmonėms? Ne. Man atrodo, kad mes kartais per daug aukštiname tuos, kurie kone gyvybę paaukojo, bet padarė“, – sako Rokas.

Žygeivio aprangą iškeitė į kimono

Aikido instruktorius prisipažįsta: nugalėti savo ego buvo taip pat sunku kaip ir žygiuoti.

Eiti pradėjęs šeštadienio rytą, Vilniaus miesto ženklą, vainikavusį kelionę, Rokas pasiekė antradienio vakarą. Beje, nors paskutinius 5 km iki sostinės žygiavo net tris valandas, sako, kad sudėtingiausia buvo antroji žygio diena. „Antrąją dieną nuo pat pradžių šlubavau – kiekvienas žingsnis buvo kančia. O draugas, kuris prie manęs prisijungė, pasiūlė eiti geležinkelio bėgiais. Patiko, bet buvo labai sunku. Per tuos medinius bėgių tarpus turi eiti arba kaip pingvinas, arba septynmyliais žingsniais. Ir visą laiką stebėti, kaip ir kur dedi kojas“, – prisimena Rokas.

Situaciją blogino avalynė – atviri sandalai, kurie iki tol atrodė nepaprastai patogūs. Nuo pūslių, žaizdų neišgelbėjo ir vaikščiojimo batai.

Žygio apranga – Rokui tarsi į kraują įaugęs sportinis kimono taip pat nebuvo itin praktiškas pasirinkimas. „Kelnės siūtos iš kelių sluoksnių, kai pūsdavo vėjas, tekdavo pro jas kone brautis. Bet tokią aprangą pasirinkau sąmoningai, ji suteikė žygiui simbolinę prasmę. Lietuva – konservatyvi šalis. Čia vyrauja daugumos principas: norėdami nustatyti, kas yra normalu, mes orientuojamės pagal tai, ką daro kiti. Mano apranga kelia klausimų. Norisi tikėti, kad tie, kurie mane pamatė, susimąstė: jeigu jis gali būti ne toks kaip visi, gali keistai elgtis, tai kodėl gi aš negaliu daryti vieno ar kito?“ – šypsosi aikido instruktorius.

(Ne)planuotas žygis

Tiesa, žygiuodamas tiesioginių klausimų jis beveik nesulaukė. „Per keturias dienas mane užkalbino tik viena moteris, bet aš to ir tikėjausi. Žygiuodamas meditavau, visas mano dėmesys buvo sutelktas į kelią. Kai nėra akių kontakto, žmonės nėra linkę prieiti“, – sako Rokas.

Vienišą kelionę paįvairino haskių veislės kompanionė Inaja (Inaya), kuri pirmąją dieną drauge su savo šeimininku nužygiavo 50 km. Antrą ir trečią žygio dienas Rokui kompaniją karts nuo karto palaikydavo draugai. Tik vėliau paaiškėjo, kad norinčiųjų žygiuoti buvo ne vienas ir ne du, tačiau jie per vėlai sužinojo apie kelionę.

„Planavimas – tragiškasis mano žygio elementas“, – juokiasi Rokas. „Iš anksto žinojau, kad eisiu, buvau išsirinkęs datą, bet realus pasiruošimas vyko skubotai – tuo metu tiek daug visko aplinkui vyko. Apie žygį feisbuke paskelbiau prieš dvi dienas, o daiktus į kuprinę apskritai susidėjau tą pačią naktį. Net užkandžių nebuvau nusipirkęs – ėmiau tai, ką radau šaldytuve“ – sako jis ir priduria, kad kitam žygiui ruoštųsi atsakingiau: atidėtų darbus, rinktųsi mažesnius atstumas, įtrauktų daugiau žmonių.

O kad kitas žygis bus, Rokas neabejoja: „Man visuomet patiko žygiuoti, be to, imponuoja tai, kad galiu žygiui suteikti simbolinę prasmę. Yra du posakiai. Pirmasis: tūkstančio mylių kelionė nueinama žingsnis po žingsnio. Tai reiškia, kad tikslai pasiekiami ne iš karto, o nuosekliai dirbant. Antrasis: tūkstančio mylių kelionė prasideda nuo vieno žingsnio. Kitaip tariant, jeigu norite daryti, pradėkite jau šiandien.“