Angle down Atgal

1941 m. birželio 22 d. Lietuvą ištiko „laiminga nelaimė“

Tai yra skaitytojo nuomonė, už kurios turinį Etaplius.lt redakcija neatsako.

Anais metais ši diena buvo sekmadienis. Buvo saulėta ir gražu. Būtent šios dienos rytą Hitlerio kariauna smogė Stalino kariaunai neregėto stiprumo ir staigumo smūgį. Man tada buvo jau daugiau nei treji metai. Kas vyko tos dienos išvakarėse ir birželio 22 d., aš labai gerai prisimenu.

Birželio 21 diena, po vidurdienio tėvelis sėdo ant dviračio ir išvažiavo į Bazilionų paštą parsivežti laikraščių ir žurnalų, kuriuos prenumeruodavo. Bet vos tiktai išvažiavo ir staigiai sugrįžo. Papasakojo, kad prie Deglės upelio sulaikė rusų kareiviai ir dar pažįstami komunistėliai. Liepė važiuoti atgal į savo namus ir niekur nevažinėti. Prisimenu, mamytė pradėjo smarkiai verkti. Mat prieš tai atėjusi kažkokia moterytė nuo Makarjos papasakojo, kad girdėjusi, jog visus gyventojus žudys. Vadinasi, tapo aišku, jeigu jau niekur iš kaimo nebeišleidžia, tai bus taip, kaip vienas iš raudonųjų prieš kelias dienas buvo pareiškęs, kad bus taip vadinamas „kruvinasis sekmadienis“ ir visi kelių kaimų gyventojai bus pasiųsti į artimiausią pušynėlį. Visi suprato, kad bus žudomi ir pakasti šalia esančiame miškelyje. Prasidėjo smarkūs verksmai. Tėvai tada dar gyveno pas Joniškevičienę. Prisimenu, kaip visi susirinko į vieną kambarį ir pradėjo visi, garsiai raudodami, pasiėmę rožančius, melstis. Matydamas visus verkiant, pradėjau verkti ir aš. Prisimenu, kaip mano mamytė sakė, kad prašysianti, kad visus žudydami suguldytų kartu į vieną duobę. Bet bekalbant ir beverkiant, atėjo kurčnebylio Kalino žmona. Pamačiusi visus verkiant ir sužinojusi verksmų priežastis, garsiai pasakė: „Ko jūs, durniai, verkiat? Hitleris išgelbės, pradės karą."

Aš prisimenu, kad kažkaip visi aprimo ir išsivaikščiojo po kambarius. Atėjus nakčiai, išsiverkę kietai sumigo. Ir taip miegojo visą naktelę. Atėjus rytui, jau saulutei patekėjus, mamytė nuėjo pasižvalgyti prie lango. Nuo Šiaulių pusės plaukė juodi debesys, lyg būtų dūmai. Už keliolikos minučių su motociklu parvažiavo kažkuris iš šeimininkės vaikų, atrodo, Alfonsas. Ir garsiai sušuko: „Nebemiegokite, prasidėjo karas ir Šiauliai ugnyje." Visas namas pagyvėjo. Rytas labai buvo saulėtas ir gražus. Virš galvų praskrido darnios bombonešių gretos. Vienas iš buvusių suaugusiųjų pareiškė: „Skrenda mušti brudus.“

Taigi, tokie mano prisiminimai tų valandų. Po kelių valandų pasirodė vokiečių kariai ir šiandien matau juos akyse. Kadangi iš suaugusiųjų buvo tik tuo momentu mano tėvelis, tai vienas iš karių liepė atidaryti visus rūsius, kuriuose būdavo laikomos bulvės. Į vieną rūsį vienas iš karių įmetė kažkokį kiaušinį, pasigirdo smarkus sprogimas. Kaip paskui girdėjau iš suaugusiųjų, tai buvo mesta granata – patikrinti, ar nėra pasislėpusių priešo karių.

Daug dar dalykų tada, būdamas mažametis, mačiau, girdėjau ir atsimenu šiandien. Praėjus daugeliui metų, kai pats buvau nuteistas už taip vadinamą antisovietinę veiklą ir nugabentas į Mordovijos lagerius, sužinojau, kad tikrai buvo planas visus lietuvius nužudyti, o kad nebūtų eikvojami šoviniai, kareiviai būtų badę durtuvais. Apie tai man papasakojo buvęs sovietų archyvų darbuotojas, nuteistas 25 metams už paslapčių paviešinimą. Tai šį kartą tiek.

comment Skaitytojų komentarai (0)

Taip pat skaitykite