100-asis jubiliejus su meile gyvenimui ir gimtajai žemei

Utena
Reporteris Monika Etaplius žurnalistas
Šaltinis:  Etaplius.lt

2019-aisiais buvo pasveikinta dešimt 90-mečių Ignalinos rajono gyventojų. Na o nauji metai prasidėjo 100-ąja sukaktimi. Toks įvykis visada jaudina... Netoli Ginučių esančiame Gineitiškio kaime, labai gražioje sodyboje ant ežero kranto gyvenanti Veronika Grumbinienė sausio 1-ąją šventė jubiliejų ir dalyvavo Kirdeikių bažnyčioje aukotose iškilmingose šv. Mišiose, kuriose melstasi už jos sveikatą, už visą šeimą, giminę, prašyta Dievo palaimos.

Na, o sausio 2-ąją 100-metė pasitiko ją pasveikinti atvykusius svečius: savivaldybės vadovus, seniūną, seniūnaitį.

Moteris sulaukė nuoširdžių komplimentų. Užrišant vardinę 100-mečio juostą netgi buvo pajuokauta, kad ji dešimtmečiu, o gal ir dviem jauniau atrodančiai moteriai, lyg ir netinka. Jubiliatei linkėta sveikatos, stiprybės ir gražių dienų. Motinos švente džiaugėsi dukros Jūra ir Regina. Jos pasikeisdamos vis pagyvena gimtojoje sodyboje. Abi pasakojo, kad mama, nors ir geria vaistus, bet pas jokius daktarus nesikreipia, o jos ligos istorija – vos keli lapeliai. Veronika skaito, žiūri televizorių, domisi pasaulio naujienomis, o paklausta, koks jos ilgo amžiaus receptas, sako, kad reikia daug dirbti, daug judėti ir mažiau mašinomis važinėti.

Net sunku patikėti, kad ši aristokratiškos išvaizdos moteris visą gyvenimą dirbo sunkius kaimo ūkio darbus, augino kiaules, melžė karves. Ypač sunku buvę pokario metais, kai vyras Steponas už partizaninę veiklą buvo suimtas ir išvežtas į kalėjimą Norilske. Veronika liko gyventi su mama, anyta ir maža dukrele ant rankų. Teko slapstytis, tai vienur, tai kitur prisiglausti. Laimei, žmonės buvę geri, perspėdavo, pagelbėdavo. Nors į Lukiškių kalėjimą buvo papuolusi ir tardyta, bet viskas laimingai baigėsi. Moteris pasakojo, kaip dar karo pradžioje bandė trauktis į Vokietiją, per visą Lietuvą vežimu pervažiavo, kaip vienoje žemaičių sodyboje prisiglaudė, bet taip ir nepavyko pabėgti iš Lietuvos. Rusų kariuomenė užėjo. Grįžo namo, paskui džiaugėsi tokiu likimo parėdymu. Tokia baisi jai tada rusų kariuomenė pasirodė: visi apskurę, apiplyšę, kas autais kojas apsivynioję, kas basi... O vokiečius ji mena švarius, apsiskutusius, tvarkingus, blizgančiais batais... Dar mena didelę baimę, šūvius miške, bemieges naktis, sudegintą Šiliniškės kaimą, pasakoja apie išvežamus brolį, brolienę ir likusį jų trejų metų sūnelį Algiuką, kurį kita sesuo Utenoje užaugino, į mokslus išleido. Algis Gaižutis vėliau akademiku tapo... Žinomas visuomenės ir kultūros veikėjas Rimantas Klimas – kitas gražių darbų Lietuvai nuveikęs Veronikos sūnėnas.

Septynių vaikų šeimoje užaugusi Veronika sakė, kad visi broliai ir seserys buvę dideli patriotai, dalyvavo pasipriešinimo kovose. Graži ir garbinga jų šeima ir visa giminė. Nuo 2000 metų našlaujanti Veronika kartu su vyru dar spėjo nepriklausoma Lietuva pasidžiaugti. Prieš 30 metų sodyboje laisvės ąžuolą pasodino, dabar jau didelis ir tvirtas medis užaugo... Prie sodybos rymo ir medinis stogastulpis su užrašu „Tėvų žemę globok, Viešpatie“. Ir trispalvė kieme iškelta taip gražiai plėvesuoja...

Lina Kovalevskienė