REDAKCIJA REKOMENDUOJA
SUSIJĘ STRAIPSNIAI
Kvadratas2023 m. Rugsėjo 30 d. 18:26

Rolandas Andrijauskas. Apie kamerą ir draugus

Šiauliai

Ed­var­do Ta­mo­šiū­no nuo­tr.

Pa­ren­gė Li­na Lie­sie­nėŠaltinis: Etaplius.LT


279179

Žinomas medijų menininkas Rolandas Andrijauskas, daugiau nei tris dešimtmečius gyvenantis JAV, rugsėjo viduryje lankėsi gimtuosiuose Šiauliuose. Fotografijos muziejuje vykusiame susitikime Rolandas kartu su broliu Tomu demonstravo archyvinę kino medžiagą – Šiaulių miesto menininkų kūrybinius ieškojimus, užfiksuotus kino kamera dešimtojo dešimtmečio pradžioje. Pokalbis ir vaizdinė medžiaga organiškai papildė, atskleidė naujų detalių apie Fotografijos muziejuje eksponuojamos parodos „Šiaulių albumas. Apie muzikinės scenos maištininkus“ turinį.

Atvykusį į gimtinę menininką kalbino Viktoras Gundajevas.

– Rolandai, kokios aplinkybės lėmė tavo susidomėjimą kinu? Kada pirmą kartą teko paimti į rankas kino kamerą?

– Mėgėjišką kino kamerą („Super 8“ formato) turėjo draugas, gal tai buvo pirmasis susidomėjimas šia technika. Mano paties pirmoji kamera buvo „Krosnogorsk 3“ – pakankamai gera, už prieinamą kainą, patogi, lengvai valdoma. Jei turi žinių apie fotografiją, išlaikymą, diafragmą, kadrų greičius, jų standartus, gali pradėti filmuoti iškart.

Ir anksčiau domėjausi kinu, planavau, baigęs universitetą (Maskvos valstybinį Lomonosovo) ir kryptingai pasiruošęs, bandyti stoti į „VGIK’o“ (Maskvos kinematografijos aukštosios mokyklos) režisierių kursus, trunkančius 2–3 metus. „VGIK’ą“ buvau labai pamėgęs, vaikščiodavau ten žiūrėti filmų, nes draugai jau mokėsi. Patikdavo ta kūrybinga atmosfera, kuri labiau primindavo ne mokslo įstaigą, bet rūkomąjį. Prie Vilniaus universiteto tuo metu susikūrė kino mėgėjų klubas, kuriame buvo rodomi Vakarų filmai. Tai paskatino svajones suformuoti grupę ir važiuoti mokytis į Lodzės (Lenkija) kino institutą, tačiau tai liko tik svajonėse.

– Kokie draugai tave lydėjo tuo metu? Kokie prisiminimai iš bendrų veiklų?

– Iš aktyvių to laikmečio dalyvių galima paminėti menininką Gintą Smilgą, savo asmenine kamera filmavusį nemažai ir Sąjūdžio medžiagos, muzikos klipų. Tuo laikotarpiu jau turėjau savo kino kamerą ir prieš rodomus filmus universiteto klube teko pademonstruoti savo sukurtą 3 min. trukmės kino juostą dideliame ekrane. Joje buvo nufilmuotos Rasų kapinės ir grupė BIX. Juosta ryškinta Vilniaus buitinio aptarnavimo kombinato rūsyje, tai buvo vienintelė man žinoma vieta, kur dirbo tos srities specialistas, vėliau išvykęs į Izraelį.

Kitų specialistų nepavyko rasti, tai šiek tiek sumažino kūrybinį stimulą, bet ryškinti juostas ėmėsi Tomas (Andrijauskas). Helmis (Helmantas Stanevičius) žinojo, kad Šiauliuose galima išryškinti pas fotografą Algirdą Musneckį.

– Kas dar turėjo įtakos tavo kūrybiniam keliui?

– To laikotarpio aplinkybės sėkmingai sutapo – per televiziją buvo parodytas Jono Meko filmas su Vytauto Landsbergio įžanga, daug draugų tai matė, visiems padarė įspūdį. Supratau, kad filmai nebūtinai turi būti formalūs, galima filmuoti ne tik kino studijoje, bet tiesiog vaizdus, įvykius ir tokia medžiaga bus įdomi.

Kamera ir juosta buvo naudojama labai taupiai: nemažai kainavo kino juosta ir jos ryškinimas, o kita vertus – buvo sunku sovietinėje aplinkoje surasti įdomią aplinką. Norėdavosi lygiuotis į Vakarų tendencijas, pvz., MTV, kur panašia technika, panašiais principais buvo kuriami klipai, tačiau daug įspūdingesniuose Niujorko, Mančesterio miestų fonuose. Teko ieškoti įdomesnių erdvių – posovietinių griuvėsių, šiukšlių, industrinės aplinkos, norėjosi užfiksuoti įdomesnius žmones. Kadrų ieškojimui įtakos turėjo Andrejaus Tarkovskio filmai.

Pasirinkimui eiti kino filmų kūrimo keliu turėjo įtakos ir Arsenalo festivalis (Rygoje). Teko lankytis viename iš pirmųjų, puikiai paruoštame, parodžiusiame visą avangardinio kino istoriją, sukoncentruotame į palyginti neilgą – 7 d. – trukmę. Pamatyti filmai man atvėrė ir kino juostų panaudojimo galimybes – braižymą, apšvietimą ir kt.

Tuo metu Leningrade (dabartiniame – Sankt Peterburge) vyko įdomus reiškinys – „Paralelinis kinas“. Pamačiau, kad filmuoti galima be išankstinio pasiruošimo, be scenarijaus. Jau tada pradėjo suktis galvoje mintis, kad ir man reikėtų įsigyti kino kamerą.

Draugas (scenaristas Alvydas Bausys) už 150 rublių pardavinėjo savo kino kamerą, kurią ir nusipirkau. Tuo pačiu laikotarpiu Džeris (Geraldas Jankauskas) ir Helmis taip pat įsigijo kameras, visi trys pradėjome eksperimentuoti su kino juostomis, domino efektas sukūrė papildomą medžiagą. Visa tai vyko 1988–1991 m., t. y. iki mano išvažiavimo į Niujorką.

– Kokia buvo tuometė kūrybinė, draugų terpė Šiauliuose?

– Buvo grupė draugų, kurie sukosi apie „Kaštono“ kavinę ir Šiaulių kultūros namus. Daugiausia – Šiaulių pedagoginio instituto piešimo studentai, gyvenę bendrabutyje, ir vietiniai šiauliečiai. Kultūros namuose buvo įsikūrusi teatro studija, BIX’ų studija. Susidarė įdomi kūrybinė terpė. Žmonės bendraudavo, keisdavosi informacija, idėjomis. Draugavome su BIX’ais, būdavome koncertų užkulisiuose, teko pamatyti to meto koncertinę virtuvę, kažką iš to nufilmuodavau.

– 1988 m. grįžai iš Maskvos, baigęs ten studijas. Kokia to priešistorė? Kaip sugalvojai išvažiuoti į Maskvą?

– Pirmiausia į Maskvą išvyko Ričardas Norvila. Tuomet Džeris ir aš. Džeris stojo į filosofiją, aš norėjau į mediciną. Tačiau netikėtai susitikome traukinyje Klaipėda–Vilnius. Džeris papasakojo, kaip nuostabu yra mokytis Maskvoje, apibūdino tai lyg siurrealistinį, mistinį paveikslą. Išlipęs iš traukinio, supratau, kad medicinos nestudijuosiu, vyksiu į Maskvą. Grįžau į Šiaulius, visus metus nuosekliai ruošiausi. Įstojau į proftechninę mokyklą (kartu išvengiau sovietinės armijos), mokiausi tekintojo profesijos vienus metus, baigiau mokslus puikiai, „raudonu diplomu“, išlaikiau „visuomeninio mokslo“ egzaminą, beveik mintinai išmokęs tos temos vadovėlį. Tai buvo 1983 m. R. Norvila Maskvoje jau mokėsi dvejus metus, Džeris – vienus, tada įstojau aš.

Maskvos valstybiniame Lomonosovo universitete beveik visi draugai studijavo filosofiją. Kai kas po antro kurso perėjo į psichologiją, pavyzdžiui, R. Norvila tam skyrė dideles pastangas. Mokslai buvo gana sudėtingi, mokytis reikėjo daug. Taip pat tuo metu buvo dar ir ideologinių dalykų, sunkiai suvokiamų sveiku protu.

Kartu įstojo nemažai pažįstamų iš Šiaulių. Buvome išskirtiniai studentų bendrabutyje – vadinamoji „mafija“, turėjome nemenką muzikos kolekciją, mažą kasetinį grotuvą (vadinamąjį „magą“), kurį buvo galima lengvai pasiimti į išvyką. Klausėmės vakarietiškos muzikos.

– Kaip formavosi asmeninės nuostatos, nusistatymas sovietinei ideologijai?

– Organiškai. Jau nuo vaikystės jaučiau svetimybę sovietų simboliams – paminklams, spaliukų, pionierių sistemai. Užaugau klausydamas „Amerikos balso“ ir BBC, Šiaulių Taškento rajone. Pamenu, „Amerikos balsas“ lietuviškai transliavo daugiausia politikos temas, naujienas, o rusų kalba – šiek tiek kultūrinių programų. Daugiausia davė klausymasis BBC kanalu vieno žydų kilmės programų vedėjo, porą kartų per savaitę buvo transliuojamos laidos apie muziką su geru humoru, pašaipiu tonu sovietinei ideologijai. Šias laidas įrašydavau į magnetofoną, dar sukonspektuodavau į sąsiuvinį (įrašai dar išlikę). Tai naudojau vesdamas diskotekas mokykloje.

Nuo vaikystės domėjausi kinu, pirkdavau žurnalus „Kinas“, „Savaitės ekranas“. Žurnalus perskaitydavau nuo pirmo iki paskutinio puslapio, ypač domino Vakarų kinas. Grįžęs po studijų Maskvoje, net bandžiau įsidarbinti žurnalo „Kinas“ redakcijoje, bet nepatiko realybė, žurnalo virtuvė.

Kai Šiauliuose pasirodė pirmieji videomagnetofonai (apie 1985 m.), jų kaina prilygo automobilio ar buto kainai. Susimetę keli draugai juos nuomodavomės. Vaizdo peržiūros tęsdavosi po 24 val. – visą nuomos laiką. Filmai būdavo vakarietiški, bet įrašai prastos kokybės, įgarsinti rusų kalba (siaubo filmai todėl atrodydavo dar baisesni, nei buvo iš tikrųjų). Tuo pačiu metu buvo bene produktyviausias Holivudo (JAV) kino istorijos laikotarpis – filmus kūrė tokie meistrai, kaip Brianas De Palma, Oliveris Stone’as, Woody’is Allenas, Martinas Scorsese ir kt. Kiekvienas kažką davė ir mano asmeniniam kūrybiškumo vystymuisi.

– 1991 m. išvykai į JAV, kaip toliau tęsėsi tavo kūrybinis kelias, kuo prisidėjo pažintis su Jonu Meku?

– Buvo svajonė nuvykti į Niujorką ir užsiimti kinu, tikėjau, kad galiu tai įgyvendinti. Atvykęs ėjau per kontoras, turinčias kažką bendro su kinu, siūliau savo paslaugas, bet ilgesnis, sėkmingas bendradarbiavimas neužsimezgė.

Antologijoje susipažinau su Jonu Meku, taip tęsėsi pažintis ir su kinu. Įsiminė paprastas bendravimas su Jonu – ateik ir pasakyk: „Labas.“ Jei energetika sutampa, tęsiasi ir bendra veikla. Buvau pas jį pagalbininku – padėjau organizuoti renginius, parduoti bilietus. Lygiagrečiai stengiausi domėtis viskuo plačiau, ne tik Antologija. Nors sąlygos ten dirbti, kurti kiną buvo tinkamos.

– Kas tuo metu iš lietuvių dar sukinėjosi Antologijoje?

– Julius Žižliauskas (iki šiol užsiima Jono Meko kūrybos leidyba, saugo palikimą), fotomenininkas Arūnas Kulikauskas (turėjo fotostudiją rūsyje, dirbo ūkinius darbus, savo automobiliu vežiojo filmus), broliai Naujokaičiai – dailininkas, fotografas Audrius ir perkusininkas, kompozitorius Dalius. Dailininkas Eugenijus Varkulevičius rūpinosi Antologijos tvarka, švara. Patys savanoriškai, dažniausiai be atlygio viską tvarkydavome, dažydavome sienas, organizuodavome renginius.

– Koks buvo pagrindinis darbas, kaip pragyvenimo šaltinis?

– Pradžioje dirbau restoranuose, o gavęs dokumentus, pradėjau dirbti internetinėje reklamoje, su multimedija – ir filmavimu, ir fotografavimu. Vaizdo kūrimo darbai buvo komerciniai. Laisvalaikiu nuolat filmavau Antologijoje, H8 kasetėse, miniDV. Turėjau 16 mm amerikietišką kamerą. Pats Jonas Mekas tuo metu nustojo filmuoti kino kamera – ėmėsi naujų technologijų, laikėsi nuostatos, kad tam tikras laikmetis turi būti filmuojamas to laikmečio technika.

Apskritai to laikotarpio medžiagos nėra daug išlikę, o kas išliko – turi istorinę vertę. Antologijoje taip pat yra prifilmuotų tūkstančiai valandų iš asmeninių kolekcijų. Galima atrasti unikalių kadrų, istorinių vaizdų. Kiekvienas kadras turi estetinę vertę. Kino juostos – lyg tapyba aliejiniais dažais, labiausiai estetinę formą perteikianti technologija. Skaitmeninis filmavimas – jau visai kita meno rūšis.

Mano filmavimai Niujorke buvo gana spontaniški, chaotiški, vis prišokant. Norint išgyventi, reikėjo dirbti, kūrybai trūko laiko. Filmavimas buvo laisvalaikio, bendravimo, hobio forma – tai nebuvo rimti bandymai. Žinai, ką darai, bet nesiekiant karjeros. Filmavimas laisvu stiliumi. Didelės įtakos man turėjo J. Mekas, jo spontaniškas, nesurežisuotas filmavimas. Niujorkas tuo laikotarpiu buvo nepaprastai kūrybiškas miestas.

– Minėjai, kad filmavaisi pas Martiną Scorsese’ę, kokia ta istorija?

– Buvau vadinamasis fono aktorius. Pamenu, atleido iš darbo, grįžtu namo, žiūriu – prie namo filmą filmuoja. Parėjau namo, pasirausiau spintoje, prisitaikiau to laikotarpio (20 a. pr.) rūbus ir žygiavau į sceną. Baigėsi filmavimas, darbuotojai man sako, priduok rūbus. Sakau, čia mano. Pasirodo, pirmą kartą į istorinį filmą (tai buvo filmas „Boardwalk Empire“) pateko žmogus su savo rūbais. Paklausė mano duomenų, netgi gavau atlyginimą. Tai man patiko, vėliau kaip fono aktorius filmavausi dar keliuose kultinių režisierių filmuose. Pamačiau kaip dirba, pavyzdžiui, Robertas De Niro ar kiti to laikmečio talentai. Filmavimo procesas vykdavo labai profesionaliai, sklandžiai, su naujausiomis technologijomis. Turėjau galimybę stebėti holivudinio kino virtuvę.

Įdomi patirtis buvo padirbėti vokiečių režisieriaus Konstantino Wernerio filme „DeadLeaves“ (1998), ten aš dirbau garso operatoriumi bei atlikau įvairius kitus techninius darbus – pavyzdžiui, kūriau grimą. Filmas tapo įvairių festivalių laureatu.

– Ir tu, ir tavo brolis Tomas Andrijauskas esate žinomi medijų menininkai. Iš kur atsirado polinkis į šią sritį?

– Prigimtis tikriausiai... Šeimoje taip pat buvo kūrybiškų asmenybių. Dėdė Alfredas Šimkus savo laiku buvo kūrybinis darbuotojas, organizatorius, inteligentas. Mama, baigusi tuometį Šiaulių pedagoginį institutą, siūdavo suknias, domėjosi mada. Vienas kitas pavyzdys šeimoje parodė, kad šviesa tunelio gale yra. Mokykla, priešingai, neskatino kūrybos, nebuvo nei tinkamų priemonių, nei palaikymo. Pavyzdžiui, pats išmokau gražiai piešti, parodžiau mokytojui, pasakė, kad ne aš nupiešiau... Manau, labiausiai viską lemia jaunų žmonių kūrybiškumo išraiškos būdų ieškojimas.



REDAKCIJA REKOMENDUOJA