REDAKCIJA REKOMENDUOJA
SUSIJĘ STRAIPSNIAI
Kvadratas2023 m. Rugpjūčio 27 d. 21:46

R. Z. Bičiūnas: „Dailininkai neturi šnekėti apie savo darbus – tegu darbai šneka patys“

Šiauliai

Ri­mas Zig­mas Bi­čiū­nas: „Dai­li­nin­kai ne­tu­ri šne­kė­ti apie sa­vo dar­bus – te­gu dar­bai šne­ka pa­tys.“ (Da­riaus An­če­re­vi­čiaus nuo­tr.)

Užrašė Teresė HokienėŠaltinis: Etaplius.LT


276243

„Laiptų galerijos“ rengiamas 21-asis tarptautinis dailės festivalis „Šiaulių Monmartro Respublika“ startavo Rimo Zigmo Bičiūno paroda „Kaitra“. Vaiskaus kolorito paveikslai – peizažai, natiurmortai, portretai ir tiesiog fantastinės kompozicijos – kupini džiugesio, pakilaus gyvybingumo, traukia akį spalvų švytėjimu, vilioja ekspresyvių formų gelme, intriguoja. Galerijos pastatai vis dar remontuojami, todėl ekspoziciją teko suskirstyti į dvi parodines erdves – „Polifonijos“ salytėje ir Zubovų rūmuose.

Žavu, kad pasaulyje pripažintas tapytojas ryžosi tokiam iššūkiui. „Nuo to, kur paveikslus pakabinai, menas nei gerėja, nei blogėja. Svarbu žmogus, kuris ateina: jei norės pamatyti, pamatys“, – sako dailininkas, kurio paveikslai yra kabėję parodose šalia P. Pikasso, V. Kandinskio, M. Šagalo, o vardas minimas pasaulinių dailės parodų fundamentaliuose kataloguose. Po meistriškumo pamokos, kurią vedė menotyrininkė dr. Dalia Karatajienė, į diskusiją apie R. Bičiūno kūrybą įtraukusi autorių ir jo bičiulį dr. Valerijų Panasiuką, nėra lengva dailininką atplėšti nuo būrio gerbėjų.

Pagaliau prisėdame ant suolelio priešais Zubovų rūmus. „Mane čia taip gražiai apibūdino visi, kad nebeturiu ką pasakyti. Beveik patikėjau esąs lietuviškas Matisas. Be to, man patiko mintis, kad dailininkai neturi šnekėti apie savo darbus – tegu darbai šneka patys...“ – šmaikštauja R. Z. Bičiūnas, gal šiek tiek dėmesio išvargintas. Dalijuosi, ką trumpame pokalbyje pavyko „išpešti“.

„To­li­mi rit­mai I“, „To­li­mi rit­mai II“. (R. Bičiūno tapyba)

APIE PASITIKĖJIMĄ

„Laiptų“ parodose dalyvauju ne pirmą kartą. Ši galerija pristatė mano tapybą personalinėse, grupinėse, tarptautinėse miniatiūrų parodose. Čia eksponuota mano mamos Monikos Bičiūnienės naivioji tapyba. Tačiau šįsyk Ričardas (Jakutis, – aut. past.) sunkiai prisikalbino. Nebenoriu, tingiu pakuoti, bet sutikau. Paskui pranešė, kad galeriją uždaro. Vėliau prašo iš naujo visokiais būdais. Tik kai pasakė: „Aš nuo savęs prašau“ – sutikau. Ričardo „pavesti“ negaliu. Ką gi, pažaidimas įvyko. Sąlygos tokios, kokios yra.

Mano darbai čia neskamba, kaip turėtų būti, patamsėja, suvienodėja. Reikėtų ypač baltų sienų, šviesos, kad švytėtų. Dirbtuvėje, kai sustačiau, geriau atrodė. Bet viena prarandi, kita surandi. Netikėtumams dailininkas turi būti pasiruošęs. Prisiminus, ant kokių sienų kabėjo Smetonos laikų dailininkų darbai, tai...

Į „Laiptus“ žiūriu kaip į labai rimtą galeriją todėl, kad turi gerą kolektyvą, išmanantį, jaučiantį menus. Čia rengiamos klasikų, gyvų ir jau mirusių, parodos. Neretai išgirstu, kad dalyvavo dailininkas, kuris man priimtinas. Ir antras, ir trečias...

Šita galerija, kiek pastebėjau, daro rimtas parodas ir moka pateikti savo žiūrovui, pritraukia gero lygio menininkus. O kad jungia su muzika, koncertais – dar geriau. Kad būtų žiūrovų ir lygis aukštas – ne taip paprasta, tai daugelio metų darbas. Galerijos, kaip ir muziejai, greitai nesikuria, reikia laiko, kol susiformuoja.

Pastaruoju metu daug dailininkų nueina į žaidimus, į eksperimentinį meną. Eksperimentinio pažaidimo tapyboje aš jau tiek ir tiek esu prisižiūrėjęs, kad jei čia būtų tokio eksperimentinio plano galerija, tikrai parodos čia nerengčiau.

APIE NETIKĖTUMUS

Esu tapytojas, o ką tik sužinojau, kad būsiu įtrauktas į enciklopedinį žinyną ir kaip ekslibrisų kūrėjas. Keista, kad biblioteka (Šiaulių apskrities Povilo Višinskio viešoji biblioteka, – aut. past.) išrausė mano jaunystės ekslibrisus. Net pamiršęs buvau. Studijų metais buvo mada: kurdavome mažus paveiksliukus šventėms, sveikinimams. Prieš Naujuosius siųsdavome kaip atviruką kolegoms, pažįstamiems. Čiurlionio mokykloje (dab. Nacionalinė M. K. Čiurlionio menų mokykla, – aut. past.) prisižiūrėjau, kaip V. Kisarauskas darė.

Jei pakliuvo plokštelės, pašposydavome su draugais ir mokykloje, ir institute. Pirmas rimtesnis ekslibrisas turbūt institute išspaustas. Menkas iš manęs grafikas. Ofortą esu bandęs, sausą adatą, keletą mažų lino raižinukų, linotipijų. Vaikiškos maliavonės. Gal 10, gal daugiau esu padaręs. Nesaugojau tokių niekučių. Išdalydavau lengva ranka. Įdomu dabar pačiam išgirsti.

Piešinių irgi nesistengiu išsaugoti. Greitai jų prisikrauna. Pamenu, Čiurlionio mokykloje tonas popieriaus atveždavo, o po visų pratybų surinkdavo tik plonyčius segtuvus. Laikausi taisyklės mažiau palikti, bet stipresnių. Kartą netoli dirbtuvių laužą sukrovė, aš irgi atrinkau krūvą piešinių, kad sudegintų. Tai išdykėliai išsaugojo. Nebepasitikiu, pats sunaikinu.

R. Bi­čiū­no pa­veiks­luo­se tvy­ro šven­tiš­ku­mas, gy­ve­ni­mo gro­žis. (R. Bičiūno tapyba)

APIE MOKYTOJUS

Gimiau 1945 m. Panemunio kaime, Rokiškio rajone. 1966 m. baigiau M. K. Čiurlionio meno mokyklą. Gerus pagrindus gavau. Turėjau gerus mokytojus. Dirbo tada jauni talentingi dailininkai. Mokykliniais metais įvyko pažintis su van Gogo (Vincent van Gogh), Gogeno (Paul Gauguino) ir Matiso (Henri Matisse) kūriniais, kurie pribloškė, pažadino vaizduotę. Domėjausi Paryžiaus mokykla, studijavau jų meną, nors pradžioje labai nedaug tų darbų mačiau. Gerai pasiruošęs, pakliuvau į Dailės institutą (dab. Vilniaus dailės akademija, – aut. past.), o ten jau buvo savo plokštelė: „Aš tau sakau, kad dirbk šitaip.“ Mus mokė piešti peizažą, žmogų, akademinių, medicininių dalykų, anatomijos. Tai tiesus kelias į natūralizmą.

O mano dievukai buvo Modiljanis (Amedeo Modigliani), Sutinas (Chaïm Soutine). Nežinau, ką tie garbūs dailininkai studijavo, kad nepastebėjo Modiljanio. Dailininkai geri, bet pedagogai nekokie. Tempė ant savo kurpalio, prarado daug individualybių. Mano mokytojas profesorius Antanas Gudaitis Paryžiuje studijavo. Jis išmokė piešimo meno, išmokė suprasti, kas yra individualus suformuotas piešinys. Institute šešeri metai ir vėliau – savarankiškos studijos. Per daugelį metų, rodos, išmokau derinti kontrastingas spalvas, perpratau daug dalykų. Nors prancūzų dailė man artima, o vis tiek išlieku savitas – lietuvių dailininkas. Mano paveikslų daug visame pasaulyje – ir Amerikoje, ir Japonijoje, gal 30 šalių, o daugiausia... Rokiškyje (R. Bičiūnas – Rokiškio garbės pilietis, Rokiškio muziejui dovanojo per 200 paveikslų, bet apie tai neprasitaria nė žodeliu). Esu žinomas dėl spalvų ir kolorito, bet ir su piešiniu draugauju visą gyvenimą. Negali jie atskirai. Turi būti sintezė organiška.

Mokytoju nesiekiau tapti. Atsitiktinumas gal, bet mama tapyti pradėjo būdama 50 metų (Monika Bičiūnienė – iškili primityviosios dailės tapytoja, – aut. past.). Tada dar moksleivis buvau, porą metų jau pasimokęs Čiurlionio meno mokykloje, gerų pavyzdžių bent iš reprodukcijų matęs. Pajutau, kad mamą traukia šitie dalykai, kad jos darbelis, kurį nutapė, gana įdomus. Ji iš Dievo turėjo dovaną. Gyvenimiška patirtis, nuojauta tokia stipri, kad nepamokysi, nepatarsi. Užtenka pastūmėti.

Vaikystės prisiminimų įspūdžiai susidėlioja gražiausiais vaizdais. Tą supratau ir vėliau, dirbdamas su suaugusiaisiais studijoje „Paletė“, ne su vienu esu pasiekęs puikių rezultatų – ir į tarptautines parodas pateko, apdovanoti diplomais.

Meistriškumo pamoka apie R. Bi­čiū­no kū­ry­bą vy­ko Zu­bo­vų rū­muo­se. Fes­ti­va­liui pa­si­bai­gus, vi­sa pa­ro­da įsi­kū­rė Zu­bo­vų rū­muo­se dar sa­vai­tei. (Da­riaus An­če­re­vi­čiaus nuo­tr.)

APIE TRADICIJAS IR MODERNUMĄ

Save laikau tik dailininku, ne menininku. Dailininkas yra sistemos žmogus, o menininkas bando visko po truputį. Aš atstovauju tik vienai krypčiai. Studijos tapytojas esu, improvizatorius. Gamtoje nemokėčiau. Patinka savo erdvėje dirbti, klausantis muzikos.

Pastaruoju metu dirbu gal per mažai, esu prie tinginio. Nueinu į koncertą, muziejų aplankau, nueinu į parodas pasižiūrėti. Bet dažnai grįžtu susierzinęs. Dailės parodos vis dažniau eksperimentinio pobūdžio. Džiaugiuosi, kai šiuolaikiškas modernus darbas gerai padarytas. Bet kai bando prastumti kažkokią fiks idėją kaip vertybę, tokiuose metuose – jau gaudausi. Žaidimas yra žaidimas. Reikia tai skirti prie žmogaus fantazijos išraiškos, kūrybiškumo. Bet kodėl jie turi atstovauti būtent dailės sričiai? Naujumas dar nereiškia, kad tai – vertybė.

Daug kas priskiria tokius reiškinius postmodernizmui, bet vyksta bjaurus globalizmas. Jis įlindęs į mūsų kultūrą. Pasauly irgi yra, bet ne daugiau nei 20 proc. O pas mus tradicinis menas stumiamas į šoną, ateina atseit nauja banga. Provincialumu kvepia. Užmirštamas nacionalinis charakteris. Savo šaknų, tradicijos negalima atsisakyti. Su mokymu, su akademija irgi amžinas konfliktas, tik nebenoriu gilintis.

„Laiptams“ dar reikia tradicinio meno, o aš esu grynas tradicionalistas ir to nė kiek nesigėdiju. Aš tuo didžiuojuosi. Tradicinis dailininkas, tapantis ant drobės tradiciniais dažais. Tai yra sudėtingas ir ilgas procesas. Šventinis momentas mene būna retas ir jį turi išsiugdyti, juodai dirbdamas. Mene svarbi dalis – amatas ir juodas darbas. Mokiausi dailės, kur buvo tradicinis suvokimas, jog reikia piešinį valdyti, valdyti spalvą ir daug metų šito mokytis. Dailininkai žinome, kad po 20 metų paveikslai muziejine patina pasidengia, tamsėja. Negali kūrinys dėmėmis išeiti, o turėtų kaip geras vynas bręsti. Tačiau keičiasi technologijos, dažai keičiasi, todėl amžinu studentu jaučiuosi.



REDAKCIJA REKOMENDUOJA