Bandelės, kvepiančios vaikyste

Tais lai­kais par­duo­tu­vė­se neį­ma­no­ma bu­vo nu­si­pirk­ti mie­lių. Jas slap­ta par­da­vi­nė­da­vo bo­bu­tės, va­din­tos bai­siu žo­džiu „spe­ku­lian­tės“. Spe­ku­lia­ci­ja – pir­ki­mas už ma­žes­nę kai­ną, o par­da­vi­mas už di­des­nę – da­bar yra vers­las, o tais lai­kais lai­ky­ta nu­si­kal­ti­mu. Bo­bu­tės mie­lių par­vež­da­vo iš Ry­gos, ta­čiau kiek kar­tų mes pa­tys va­žia­vo­me į Ry­gą, taip nie­ka­da ir ne­su­ra­do­me, kur ten tos mie­lės „au­ga“. Tai­gi mie­lių pa­rū­pin­da­vo bo­bu­tės. Ir kep­da­vo mū­sų ma­mos nuo­sta­biau­sias ban­de­les su de­fi­ci­ti­nė­mis mie­lė­mis, kve­pian­čias de­fi­ci­ti­niu ci­na­mo­nu, pa­bars­ty­tas aguo­no­mis, užau­gin­to­mis nuo­sa­va­me dar­že.

Šiais lai­kais ne­trūks­ta nei mie­lių, nei ban­de­lių ke­pė­jų. Ar dar ver­ta ter­lio­tis min­kant teš­lą, lip­dant ban­de­les, kai­ti­nant or­kai­tę? Ži­no­ma, kad taip! Vi­sų pir­ma mie­li­nės ban­de­lės tuo ska­nes­nės, kuo švie­žes­nės. Ant­ra, ga­li nu­si­pirk­ti ir par­si­neš­ti na­mo ban­de­lių, bet nie­kaip ne­ga­li su­pa­kuo­ti ir par­si­neš­ti to ypa­tin­go ke­pa­mų gar­dė­sių aro­ma­to. Ir tre­čia – į na­mie ke­pa­mas ban­de­les ne­ju­čia įmin­ko­ma mei­lė, ku­rios nie­ka­da ne­bū­na per daug.

Tai­gi pra­de­da­me! Pa­šil­do­me 300 g pie­no. Tu­ri bū­ti maž­daug „kū­no tem­pe­ra­tū­ros“, nes mie­lėms šiaip jau pa­tin­ka ši­lu­ma, bet kai tem­pe­ra­tū­ra aukš­tes­nė nei 40°C, jos žū­va. Rei­kia apie 30 g švie­žių mie­lių. Jas įtru­pi­na­me į pie­ną, įbe­ria­me šaukš­te­lį cuk­raus ir įmai­šo­me šiek tiek mil­tų – tiek, kad teš­la bū­tų to­kio skys­tu­mo, kaip bly­nams. Pa­vir­šių sto­rai api­bars­to­me mil­tais ir pa­lie­ka­me maž­daug pus­va­lan­dį. Tie­sa, ge­riau žiū­rė­ti ne į laik­ro­dį, o į teš­lą, nes lai­kas pri­klau­so nuo ap­lin­kos tem­pe­ra­tū­ros. Skys­to­je teš­lo­je tu­ri pra­si­dė­ti bur­bu­lia­vi­mo pro­ce­sas. Kai teš­la kils­te­lės mil­tų ke­pu­rę ir ji suai­žės lyg dy­ku­mų že­mė, tai ženk­las to­li­mes­niems veiks­mams. Teš­lą iš­mai­šo­me, įmai­šy­da­mi ir tuos mil­tus, ku­rie bu­vo ant pa­vir­šiaus. Įbe­ria­me dau­giau cuk­raus (iš vi­so apie 100 g), va­ni­li­nio cuk­raus ir žiups­ne­lį drus­kos. Įmu­ša­me kiau­ši­nį. Įmai­šo­me apie 80 g rie­ba­lų. Ska­niau­sia – tir­pin­tas svies­tas, bet ga­li­ma ir alie­jaus. Kai ne­bū­nu nu­si­tei­ku­si svies­tui, nau­do­ju alie­jų su ka­ro­ti­nu – nuo jo teš­la pa­si­da­ro gra­žiai gel­to­na. Vi­sus šiuos prie­dus su­dė­jus, teš­la bū­na to­kio kie­tu­mo, kad įma­no­ma mai­šy­ti šaukš­tu. Tuo­met ima­me mil­tus. Net jei re­cep­tuo­se bū­na tiks­liai nu­ro­dy­tas jų kie­kis, ne­ga­li­ma į jį žiū­rė­ti kaip į šven­tą raš­tą, nes ne vi­si mil­tai vie­no­dai su­ge­ria van­de­nį. Pap­ras­tai mil­tų rei­kia dvi­gu­bai dau­giau, nei bu­vo skys­čio, mū­sų at­ve­ju – apie 700 g. Mil­tus į teš­lą ge­riau­sia ber­ti po tru­pu­tį si­jo­jant, nes ta­da pa­ten­ka dau­giau oro. Su­bė­rus mil­tus, teš­lą jau teks min­ky­ti ran­ko­mis. Po to ją vėl vie­ną ki­tą va­lan­dą pa­li­ki­me ra­my­bė­je. Kad neap­džiū­tų pa­vir­šius, jį ga­li­ma api­bars­ty­ti mil­tais ar­ba du­be­nį kruopš­čiai už­deng­ti plė­ve­le. Teš­lai la­bai pa­tin­ka šil­ta be skers­vė­jų vie­ta, mū­sų vė­siuo­se na­muo­se ge­riau­sia – or­kai­tė su įjung­ta švie­sa. Iš­ky­la teš­la ir vė­sio­mis są­ly­go­mis, net šal­dy­tu­ve, tik trun­ka il­giau. Teš­los tū­ris tu­ri pa­di­dė­ti maž­daug dvi­gu­bai.

Iš­ver­čia­me teš­lą ant len­tos ir pra­de­da­me min­ky­ti. Kad ne­lip­tų, ran­kas ir len­tos pa­vir­šių ga­li­ma pa­bars­ty­ti mil­tais ar­ba pa­tep­ti alie­ju­mi. Kai min­ko­ma teš­la pra­de­da cyp­čio­ti, pui­ku, tai pa­do­rios teš­los po­žy­mis. Min­ky­mas yra ga­na ma­lo­nus dar­bas, nes ma­sė minkš­ta, sal­di ir kve­pia va­ni­le. Taip ir knie­ti at­si­gnyb­ti ga­ba­liu­ką ir pa­ra­gau­ti.

Iš ge­rai iš­min­ky­tos teš­los iš­ko­čio­ja­me skri­tu­lį. Jo pa­vir­šių api­bars­to­me aguo­no­mis, ku­rias leng­vai įspau­džia­me. Sup­jaus­to­me teš­lą da­li­mis, smai­liais tri­kam­piais. Kiek­vie­ną ga­ba­liu­ką su­vy­nio­ja­me pra­dėdami nuo tri­kam­pio pa­grin­do link smai­ga­lio. Ga­li­ma šiek tiek iš­ries­ti – su­teik­ti ra­ge­lio for­mą. De­da­me į skar­dą, pa­lik­da­mi ne­ma­žus tar­pus, ir pa­lie­ka­me 20 mi­nu­čių, kad pa­kil­tų. Pa­vir­šių ap­te­pa­me plak­tu kiau­ši­niu, kad bliz­gė­tų.

Ar­ba ki­to­kia for­ma: iš­ko­čio­ja­me vi­są teš­lą į sta­čia­kam­pį. Jo pa­vir­šių pa­te­pa­me alie­ju­mi ir ne­gai­lė­da­mi api­bars­to­me cuk­ru­mi, su­mai­šy­tu su va­ni­le ar­ba ci­na­mo­nu. Ir aguo­nų ga­li­ma įmai­šy­ti. Su­vy­nio­ja­me ga­na lais­vą vy­nio­ti­nį. Ašt­riu pei­liu su­pjaus­to­me ga­ba­liu­kais ir ver­ti­ka­liai su­sta­to­me juos į skar­dą. Jei­gu ku­ris nors ga­ba­liu­kas at­ro­do šlei­vo­kai, nie­ko to­kio, kep­da­mas iš­si­tie­sins.

Ke­pa­me 180°C or­kai­tė­je maž­daug 15 mi­nu­čių. Šiam lai­kui be­si­bai­giant, į vir­tu­vę pra­de­da rink­tis šei­mos na­riai, ku­riuos pri­vi­lio­ja nuo­sta­bus aro­ma­tas.

Lin­kiu, kad vi­sas jū­sų sa­vait­ga­lis bū­tų nuo­sta­bus, šil­tas ir ku­pi­nas mei­lės!

Li­ja