Šalti orai - traumų kviesliai

Prie­žas­tis – ne­ti­kė­tu­mas

Gy­dy­to­jas sa­ko, kad trau­mas, ku­rias daž­niau­siai pa­ti­ria­me ne­ti­kė­tai, itin są­ly­go­ja per­ne­lyg di­de­lis sku­bė­ji­mas, nes bū­tent tuo­met ir pri­trūks­ta­me lai­ko tin­ka­mai įver­tin­ti si­tua­ci­ją. Ang­lai tu­ri la­bai ge­rą po­sa­kį „sku­bė­ji­mo va­lan­dos“, nes sku­bant ir įvyks­ta dau­giau­sia trau­mų. Sku­bė­ji­mas bū­din­gas ir mū­sų tau­tie­čiams. „Pri­si­me­nu lai­kus, kai dirb­da­mas trau­ma­to­lo­gi­nia­me punk­te per 6 val. su­lau­kiau 60 įvai­rias trau­mas pa­ty­ru­sių pa­cien­tų. Sku­bė­da­mi žmo­nės daž­nai neį­ver­ti­na ap­lin­kos fak­to­rių – šal­čio, sli­du­mo ir kt. Ei­nant ap­le­dė­ju­siu ke­liu, jo­kiu bū­du ne­ga­li­ma sku­bė­ti“, – per­spė­ja me­di­kas ir pa­ta­ria tuo pa­čiu metu da­ry­ti tik vie­ną dar­bą – jei­gu ei­na­te, tai tik ei­ki­te. Kai sku­ba­me, ne­be­lie­ka lai­ko ap­lenk­ti sli­džias ke­lio at­kar­pas, tad sun­kiau iš­veng­ti trau­mų, to­dėl iš na­mų rei­kia išei­ti kiek įma­no­ma anks­čiau, kad spė­tu­mė­te pa­si­rink­ti nors ir il­ges­nį, bet sau­ges­nį ke­lią. Išė­jus į lau­ką, re­ko­men­duo­ja­ma pa­ban­dy­ti pa­sli­di­nė­ti, kad tin­ka­mai įver­tin­tu­mė­te esa­mą si­tua­ci­ją. Jei ten­ka ei­ti sli­džiu pa­vir­šiu­mi, ne­lai­ky­ki­te ran­kų ki­še­nė­se, o jei­gu ne­ša­te krep­šius, vie­ną ran­ką pa­li­ki­te lais­vą, kad iš­lai­ky­tu­mė­te pu­siaus­vy­rą. Pa­ju­tę, kad griu­vi­mo neiš­veng­si­te, sten­ki­tės pri­tūp­ti. Parg­riu­vus pa­grin­di­nis smū­gis tu­rė­tų tek­ti klu­bui, o ne ke­liams, nu­ga­rai ar gal­vai. Nug­riu­vus ant šo­no, rū­bai ga­li at­lik­ti sa­vo­tiš­ką pa­gal­vės vaid­me­nį – su­švel­nin­ti smū­gį.

Anot me­di­ko, kur kas sau­giau jaus­tu­mė­mės, jei žie­mą ša­li­gat­viai ir kie­mai bū­tų ge­rai pri­žiū­rė­ti. Kai tam ne­ski­ria­ma pa­kan­ka­mo dė­me­sio ar tau­po­mos iš­lai­dos, pra­ran­da­me la­bai daug – pa­pras­čiau­sias lū­žis gy­ja 1,5 mėn., o ne­re­tai net il­giau.

Pa­si­gen­da­ma ap­dai­raus el­ge­sio

Žie­mą pa­dau­gė­ja raiš­čių pa­tem­pi­mų, su­mu­ši­mų, iš­ni­ri­mų, kau­lų lū­žių, sme­ge­nų su­tren­ki­mų. Di­džiau­sia ri­zi­ka su­si­žeis­ti yra vai­kams ir vy­res­nio am­žiaus žmo­nėms. Vai­kų kau­luo­se ma­žiau neor­ga­ni­nių me­džia­gų, jie ne to­kie tra­pūs, jų ge­res­nė krau­jo­ta­ka, juos den­gia pa­ly­gin­ti tvir­tas ant­kau­lis, ta­čiau vai­kams trūks­ta pa­ty­ri­mo, be to, anot me­di­ko, jie, kaip ir suau­gu­sie­ji, vi­sur la­bai sku­ba.

Ypač at­sar­gūs tu­rė­tų bū­ti vy­res­nio am­žiaus žmo­nės, nes jų kau­lai jau bū­na iš­re­tė­ję, tra­pes­ni. Gar­baus am­žiaus žmo­nės daž­niau griū­va dėl su­tri­ku­sios gal­vos sme­ge­nų krau­jo­ta­kos bei ves­ti­biu­lia­ri­nio apa­ra­to funk­ci­jos. Šių funk­ci­jų su­tri­ki­mams įta­kos tu­ri krau­jo-s­pū­dį ma­ži­nan­tys, ra­mi­na­mie­ji, rau­me­nis at­pa­lai­duo­jan­tys ir ki­ti me­di­ka­men­tai. Ka­dan­gi pa­gy­ve­nu­sie­ji kren­ta ne taip „lanks­čiai“, jiems pa­sly­dus daž­niau­siai lūž­ta rie­šas, stu­bu­ras, kak­las, šlau­ni­kau­lis ar žas­ti­kau­lis.

Daž­na trau­mų prie­žas­tis – ne­pa­to­gi ava­ly­nė. Pirk­da­mi ba­tus žmo­nės ne vi­sa­da rū­pi­na­si, kad jų pa­das bū­tų ne­sli­dus, nes daž­nai pir­ki­mą le­mia ki­ti ba­tų pri­va­lu­mai. Sli­džiuo­ju laik­me­čiu ne­tin­ka­miau­sia ava­ly­nė – odi­niais ar dirb­ti­nės gu­mos pa­dais. No­rin­čioms iš­veng­ti trau­mų mo­te­rims me­di­kas pa­ta­ria pra­si­dė­jus šal­čiams at­si­sa­ky­ti aukš­ta­kul­nių, ku­rie itin pa­di­di­na kri­ti­mų pa­vo­jų. „Žie­mi­niai ba­tai tu­ri bū­ti že­ma­kul­niai, kau­čiu­ko pa­dais, ku­rie ma­žiau­siai slys­ta. Pa­das tu­rė­tų bū­ti šiurkš­taus rel­je­fo, – ne­šykš­ti pa­ta­ri­mų or­to­pe­das. – Už­sie­ny­je ypač po­pu­lia­rūs ba­tų pa­dų su­tvir­ti­ni­mai. Lie­tu­vo­je taip pat eg­zis­tuo­ja įvai­rių pa­ta­ri­mų, ko grieb­tis, kad ba­tai žie­mą smar­kiai ne­slys­tų. Vie­nas jų – ant ba­tų pa­dų pri­kli­juo­ti pleist­ro, ku­rio, no­rint, kad iš tie­sų bū­tų sau­gu, rei­kė­tų ne­pa­gai­lė­ti.“

Pra­mo­gos at­gims­ta

Nors ma­no­ma, kad ato­sto­gau­ti sma­giau­sia va­sa­rą, pa­sta­ruo­ju me­tu vis dau­gė­ja žmo­nių, ku­rie ren­ka­si ak­ty­vų poil­sį žie­mą. Kas­met pra­stė­jan­čios oro są­ly­gos – ne pro­ble­ma. Šiais lai­kais pa­si­džiaug­ti žie­mos pra­mo­go­mis ga­li­ma ir dirb­ti­nė­se snie­go tra­so­se ar le­do are­no­se. „Tik ne­per­ver­tin­ki­te sa­vo ge­bė­ji­mų – pa­si­rin­kę jū­sų ga­li­my­bes pra­noks­tan­čią tra­są ri­zi­kuo­ja­te pa­tir­ti va­di­na­mą­ją „sli­di­nin­ko nykš­čio“ trau­mą, – per­spė­ja gy­dy­to­jas. – Sli­di­nė­ji­mo laz­das pa­si­rin­ki­te to­kias, kad kris­da­mi ga­lė­tu­mė­te grei­tai iš­mes­ti iš ran­kų, ant­raip trau­ma bus kur kas sun­kes­nė.“

Tiems, ku­rie no­ri iš­veng­ti trau­mų, me­di­kas pa­ta­ria iš­mok­ti griū­ti: „Ži­no­ma, ins­tink­tai yra la­bai stip­rūs, bet ne­mė­gin­ki­te žūt­būt iš­si­lai­ky­ti ant ko­jų, o kris­da­mi rem­tis ran­ko­mis į že­mę. Ver­čiau rem­ki­tės al­kū­ne ir sten­ki­tės par­griū­ti ant šo­no, tuo­met iš­veng­si­te ne tik ti­pi­nio ran­kos lū­žio ties rie­šo kau­liu­kais, bet ir trau­mų ap­skri­tai. O jei jau vis dėl­to par­griu­vo­te, li­ki­te gu­lė­ti, kol ne­sus­to­si­te slys­ti.“

Ri­zi­ka pa­tal­po­se

Anot me­di­ko, dau­giau nei pu­sė trau­mų įvyks­ta na­muo­se. Griu­vi­mai – vie­na daž­niau­sių trau­mų prie­žas­čių, pa­si­tai­kan­čių vy­res­nio am­žiaus žmo­nėms.

Dau­ge­lis griu­vi­mų įvyks­ta už­sii­mant kas­die­ne veik­la: ei­nant, sė­dan­tis, sto­jan­tis, dir­bant na­mų ruo­šos dar­bus. No­rin­tys iš­veng­ti trau­mų pir­miau­sia tu­rė­tų pa­si­rū­pin­ti, kad jų gy­ve­na­mo­ji ap­lin­ka bū­tų sau­gi. „Per­ne­lyg uo­lus elekt­ros ener­gi­jos tau­py­mas tam­siuo­ju me­tų lai­ku ne­re­tai tam­pa gar­baus am­žiaus žmo­nių rim­tos ne­lai­mės prie­žas­ti­mi, – da­li­ja­si pa­ste­bė­ji­mais me­di­kas. – Kur kas pi­giau įsi­gy­ti elekt­ros ener­gi­ją tau­so­jan­čią lem­pu­tę ir ja ap­švies­ti na­mų ker­tes, svar­biau­sia – laip­tus, nei ri­zi­kuo­ti sa­vo svei­ka­ta. Nak­tį prie lo­vos pra­var­tu tu­rė­ti pro­žek­to­rių, ku­riuo, rei­ka­lui esant, bū­tų ga­li­ma pa­si­švies­ti.“

Kaip nu­var­gę ar ne­tu­rin­tys nuo­tai­kos va­ka­re be­si­jaus­tu­mė­te, ne­pa­li­ki­te ant grin­dų iš­mė­ty­tų laik­raš­čių, dra­bu­žių, te­le­fo­no lai­dų ar ko­kių nors ki­tų daik­tų, už ku­rių ga­lė­tu­mė­te už­kliū­ti ir par­griū­ti. Anot me­di­ko, vy­res­nio am­žiaus žmo­nės la­bai daž­nai par­virs­ta už­kliu­vę už ki­li­mo.

Ne ką ma­žes­ni pa­vo­jai sly­pi kiek­vie­no mū­sų vo­nio­je. „Tai kur kas pa­vo­jin­giau, nei sku­bant sli­džiais žie­mos ke­liais“, – sa­ko gy­dy­to­jas. Kad iš­veng­tu­mė­te skau­džių trau­mų vo­nio­je, me­di­kas re­ko­men­duo­ja pa­si­rū­pin­ti gu­mi­niais ki­li­mė­liais.

Vie­na efek­ty­viau­sių griu­vi­mo pro­fi­lak­ti­kos prie­mo­nių – pu­siaus­vy­rą ge­ri­nan­tys pra­ti­mai, tin­kan­tys bet ko­kio am­žiaus žmo­nėms. „Ne­re­tai pa­cien­tų pa­pra­šau at­si­sto­ti ant vie­nos ko­jos, paei­ti ant pirš­tų ga­lų. Dau­ge­liui tai pa­da­ry­ti ne­pa­vyks­ta, nes šiuos pra­ti­mus žmo­gus at­si­me­na da­ręs prieš 20-30 me­tų“, – sa­ko me­di­kas.

Jei­gu pa­ty­rė­te trau­mą

Prieš sku­bant pa­dė­ti, vi­suo­met pra­var­tu pri­si­min­ti auk­si­nę tai­syk­lę: „Pir­miau­sia – ne­pa­kenk.“ Anot gy­dy­to­jo, neiš­ma­nant ge­riau ne­si­steng­ti pa­dė­ti, ta­čiau su­teik­ti pir­mą­ją pa­gal­bą: at­šal­dy­ti pa­žeis­tą sri­tį, imo­bi­li­zuo­ti, kuo sku­biau iš­kvies­ti me­di­kus ar sau­giai ga­ben­ti su­žeis­tą­jį į gy­dy­mo įstai­gą pri­va­lu kiek­vie­nam. „Ne­rei­kė­tų ban­dy­ti pa­čiam ar ap­lin­ki­niams leis­ti su­teik­ti pa­žeis­tam są­na­riui bu­vu­sią pa­dė­tį. Pir­miau­sia, kol bus su­teik­ta pro­fe­sio­na­li pa­gal­ba, su­žeis­tą sri­tį rei­kia imo­bi­li­zuo­ti, t. y. lū­žio ar iš­ni­ri­mo vie­tą pa­da­ry­ti ne­jud­rią; šal­dy­ti le­du, snie­gu, im­tis prie­mo­nių, kad į žaiz­dą ne­pa­tek­tų in­fek­ci­ja“, – pa­ta­ria gy­dy­to­jas.

Anot gy­dy­to­jo, bet koks griu­vi­mas pa­vo­jin­gas gy­vy­bei, ta­čiau gal­vos su­tren­ki­mas itin pa­vo­jin­gas. Esant gal­vos trau­mai imo­bi­li­zuo­ki­te kak­lą, ku­ris, anot me­di­ko, yra tar­si gy­vy­bės lai­das tarp kū­no ir gal­vos. Svar­bu ne­su­ki­nė­ti li­go­niui kak­lo, nes ne­re­tai pa­ty­ru­sie­ji gal­vos trau­mą bū­na pa­ty­rę ir kak­lo trau­mą. Pa­gei­dau­ti­na, kad li­go­nį į gy­dy­mo įstai­gą ga­ben­tų grei­to­ji me­di­ci­nos pa­gal­ba.

Daž­niau­siai su­šą­la­ma, jei oras yra šal­tas, vė­juo­tas, drėg­nas, ta­čiau su­šal­ti ga­li­ma ir esant tei­gia­mai tem­pe­ra­tū­rai. Grei­čiau­siai nu­šą­la dra­bu­žiais ne­pri­deng­tos kū­no vie­tos: au­sys, no­sis, skruos­tai, ta­čiau dėl ne­tin­ka­mos ap­ran­gos ne­re­tai nu­šą­la ir tos kū­no vie­tos, ku­rių su­tri­ku­si krau­jo­ta­ka: ran­kų, ko­jų pirš­tai, pė­dos. Drau­džia­ma nu­ša­lu­sias vie­tas šil­dy­ti tie­sio­gi­ne ši­lu­ma: glaus­ti prie ra­dia­to­rių, gu­mi­nių šil­dyk­lių, merk­ti į karš­tą van­de­nį, ka­dan­gi tie­sio­gi­nė ši­lu­ma ga­li dar la­biau pa­žeis­ti šal­čio pa­kenk­tus au­di­nius. Nu­ša­lu­sią kū­no da­lį at­šil­dy­ki­te pa­laips­niui įmerk­da­mi į kam­ba­rio tem­pe­ra­tū­ros van­de­nį. At­šil­dy­ti ga­li­ma nu­sto­ti, kai nu­ša­lu­sių kū­no da­lių oda su­minkš­tė­ja ir grįž­ta ju­ti­mai.

Žie­mą oda daž­niau nu­de­ga ku­riant ži­di­nį ar kros­nį, ne­ty­čia pri­si­lie­tus prie įkai­tin­tos vi­ryk­lės. Rei­kė­tų bū­ti at­sar­giems ir šven­čiant gam­to­je, kū­re­nant lau­žą. Pa­gal­ba nu­si­de­gi­nus bet ko­kiu bū­du yra to­kia pa­t – šal­tas van­duo. At­min­ki­te, kad nu­de­gu­sią vie­tą šal­dy­ti te­kan­čiu van­de­niu iš čiau­po bū­ti­na maž­daug 15-20 min. – ne trum­piau. Van­dens sro­vė tu­rė­tų bū­ti nei per stip­ri, nei per silp­na. Šal­do­ma tol, kol pra­nyks­ta skaus­mas, vė­liau ant nu­de­gu­sios vie­tos de­da­mas tuo pa­čiu van­de­niu su­vil­gy­tas komp­re­sas, ku­ris ga­ruo­da­mas vė­si­na žaiz­dą. „Kuo grei­čiau at­šal­dy­si­te nu­de­gu­sią vie­tą, tuo la­biau su­ma­žin­si­te nu­de­gi­mo laips­nį“, – pri­me­na gy­dy­to­jas ir per­spė­ja, kad tep­ti nu­de­gu­sių, kaip, be­je, ir nu­ša­lu­sių vie­tų jo­kiais rie­ba­lais, alie­jais ar svies­tu ne­de­ra – žaiz­da ne su­muš­ti­nis! Ver­čiau už­dė­ki­te ste­ri­lų tvars­tį, o jei­gu to­kio ne­tu­ri­te, tiks šva­rus au­dek­las, ir kuo sku­biau pa­gal­bos kreip­ki­tės į me­di­kus.