Tikri gurmanai nestorėja

Jei po tik­rų­jų mū­sų na­mų dar­bas yra ant­rie­ji na­mai, tai ka­vi­nės ir res­to­ra­nai, sa­ko, yra tre­tie­ji. Juo­se, be ska­naus mais­to, ti­ki­mės jau­ku­mo, ši­lu­mos, pa­tek­ti į ypa­tin­gą at­mos­fe­rą. Juk gur­ma­nams rei­ka­lin­gas ne tik iš­skir­ti­nis mais­tas, bet ir ati­tin­ka­ma ap­lin­ka bei fo­nas. Gal ir ge­rai, kad mai­tin­da­ma­sis ka­vi­nė­se ar res­to­ra­nuo­se ne­sus­to­rė­si. Pa­pie­tau­ji, o po pu­sant­ros va­lan­dos vėl no­ri val­gy­ti. Vi­sad tu­ri jaus­tis šiek tiek al­ka­nas. Jei ne­si­jau­ti – žen­gi sto­rė­ji­mo link. Už­marš­ty lai­kai, kai val­gė­me tik tam, kad pa­si­stip­rin­tu­me. Da­bar mais­tą ren­ka­mės, ieš­ko­me jo ko­ky­biš­ko, ge­ro sko­nio. Štai ko­dėl Bod­le­ras dėl švie­žio svies­to ry­tais trenk­da­vo­si į ki­tą Pa­ry­žiaus ga­lą.

Ka­vi­nę Ha­va­no­je, ku­rio­je lai­ką lei­do ir kok­tei­lius siurb­čio­jo gar­su­sis ra­šy­to­jas Er­nes­tas He­ming­vė­jus, iki šiol lan­ko dau­gy­bė ke­liau­to­jų. Jie mie­lai įsi­tai­so prie to pa­ties sta­le­lio, prie ku­rio mėg­da­vo sė­dė­ti ra­šy­to­jas, ir ra­gau­ja jo mėg­tų gė­ri­mų. Pran­cū­zi­jo­je gau­su ka­vi­nių, ku­rios ne­pa­si­kei­tė nuo ta­da, kai jo­se lan­kė­si Pab­las Pi­ka­so, Po­lis Se­za­nas, Vin­cen­tas Van Go­gas. Vil­nius gar­sė­ja „Ne­rin­gos“ ka­vi­ne, nors šiaip jau ša­ly­je se­nas tra­di­ci­jas puo­se­lė­jan­čių ka­vi­nių nė­ra daug. Ar Šiau­liuo­se yra sa­vo dva­sią tu­rin­čių ka­vi­nių? Ne­daug be­li­ko pri­si­me­nan­čių­jų mies­to ka­vi­nes, jų klien­tus, įvy­kius jo­se – links­mus ir ne­la­bai. Ka­vi­nių mu­zi­kan­tai ga­na anks­ti mirš­ta, sun­ku ras­ti ir ki­tų dar­buo­to­jų. Li­ko tik nos­tal­gi­ja.

Ma­no at­min­tis pra­si­de­da nuo „Bal­ti­jos“. Tie­sa, mies­te dar yra me­nan­čių tar­pu­ka­rio ka­vi­nę „Milš­tein“, Vil­niaus g. 134, ku­rio­je va­ka­rus leis­da­vo Po­ten­ci­ja Pin­kaus­kai­tė, Ele­na Bin­do­kai­tė, Ga­li­na Jac­ke­vi­čiū­tė, Juo­zas Zu­bė­nas ir ki­ti ano me­to gar­sūs šiau­lie­čiai. Yra me­nan­čių­jų ir pir­mą­ją „Bal­ti­ją“ prie­šais „Va­le­ri­jo­no“ vais­ti­nę, ku­ri 1956-ai­siais su­de­gė. Vis dėl­to dau­gu­ma, ma­nau, pri­si­me­na“Bal­ti­ją“, ku­ri po tos su­de­gu­sios bu­vo įkur­ta sta­to­mos uni­ver­sa­li­nės par­duo­tu­vės pa­sta­te Vil­niaus ir Dva­ro gat­vių san­kry­žo­je (tą pa­sta­tą vis dar daž­nai pa­va­di­na­me „Bal­ti­ja“).

Pri­si­me­nu nai­lo­ni­nes per­ma­to­mas užuo­lai­das ir au­to­ma­tą pir­ma­ja­me aukš­te, į ku­rį, įme­tus mo­ne­tą, vei­das bū­da­vo api­purš­kia­mas ode­ko­lo­nu. Iš­kil­min­gi pla­tūs laip­tai į ant­ra­me aukš­te esan­čią sa­lę. Ga­li­ma sa­ky­ti, kad sa­lės bu­vo net dvi – kai­rė­je ir de­ši­nė­je. Vi­du­ry­je bu­vo sce­na mu­zi­kan­tams ir šo­kių aikš­te­lė, to­dėl mu­zi­kan­tus ir šo­kan­čiuo­sius re­gė­da­vo esan­tie­ji ir vie­no­je, ir ki­to­je sa­lė­je. Šio­kia­die­niais veik­da­vo tik vie­na sa­lė – Vil­niaus gat­vės pu­sė­je, per šven­tes – abi, t. y. ir to­ji su lan­gais į Dva­ro (tuo­met M. Mel­ni­kai­tės) gat­vę. Pa­ky­li laip­tais į „Bal­ti­jos“ res­to­ra­no sa­lę, dai­ni­nin­kas trau­kia dai­ną apie snau­džian­tį se­ną ma­lū­ną prie ke­lio, me­niu aiš­kus, nes vi­sur be­veik vie­no­das, kai­nos – taip pat. Res­to­ra­no dar­buo­to­jų pa­ga­min­ta raus­va ar gels­va gai­va su stik­li­nio ąso­čio pa­vir­šiu­je plau­kio­jan­čiais ke­liais cit­ri­nos grie­ži­nė­liais. Kai pa­tie­kiant ant­rą­jį pa­tie­ka­lą prie gar­ny­ro ėmė pri­dė­ti dvi juo­das aly­vuo­ges, be­veik nie­kas jų ne­lies­da­vo. Nors pa­me­nu, kad anuo­met šiau­lie­čiai tvir­tin­da­vo, jog iš vi­sų mies­to ka­vi­nių ir res­to­ra­nų „Bal­ti­jo­je“ yra ska­niau­sia. „Ki­je­vo kot­le­tai“ ir „Bal­ti­ja“ bu­vo neats­ki­ria­mi žo­džiai. Tie­sa, jo­je pir­mą kar­tą su­ži­no­jau, kas yra viš­čiu­kai „ta­ba­ka“.

„Bal­ti­jo­je“ ga­lė­da­vai pa­ste­bė­ti ir se­niau­sios pro­fe­si­jos at­sto­vių. Ypač ją bu­vo pa­mė­gę Šiau­liuo­se tar­nau­jan­tys so­vie­ti­niai ka­ri­nin­kai, nors jų bū­da­vo vi­sur (ak tie Zok­niai!). Kar­tą ma­čiau, kaip il­gap­lau­kis jau­nuo­lis kaž­ko ne­pa­ti­ko ka­ri­nin­kui. „Ja te­bia v Af­ga­nis­tan otp­rav­liu!“ („Iš­sių­siu ta­ve į Af­ga­nis­ta­ną!“) – šau­kė jis. Pa­si­tai­ky­da­vo ir jaut­rių ka­ri­nin­kų – ma­čiau, kaip vie­nas pa­pra­šė mu­zi­kan­tų, kad šie ką nors at­lik­tų ru­siš­kai, pa­sta­rie­ji ži­no­jo Edi­tos Pje­chos dai­ną, ku­rios klau­sy­da­ma­sis ka­ri­nin­kas grau­džiai ver­kė.

Du­ri­nin­kas, rū­bi­nin­kas, ad­mi­nist­ra­to­rius, pa­da­vė­jai vil­kė­jo juo­dais kos­tiu­mais (pa­da­vė­jos – juo­dais sa­ra­fa­nais su bal­ta pri­juos­te) ir bū­da­vo pa­si­tem­pę. Skir­tin­gai nei mies­to alu­dė­se, vie­no­je ku­rių bi­čiu­liai pa­sa­ko­jo re­gė­ję pa­da­vė­ją, ku­ris, ne­šda­mas už­sa­ky­mą, par­puo­lė su pa­dėk­lu ir... už­mi­go. Iš dai­ni­nin­kų il­giau­siai „Bal­ti­jo­je“ dai­na­vo be­rods Jur­gis Žu­kaus­kas. Čia sa­vo kar­je­rą pra­dė­jo ir Si­mo­nas Dons­ko­vas, ku­ris tuo me­tu mo­kė­si pe­da­go­gi­nia­me ins­ti­tu­te ir no­rė­jo pri­si­dur­ti prie sti­pen­di­jos. Dai­na­vo čia ir Vi­ta­li­ja Ka­tuns­ky­tė, ku­rios pa­var­dę anuo­met re­tas ži­no­jo, o dėl jos sto­to va­din­da­vo iš­kil­min­gai – po­nia Vi­ta­li­ja. Il­gai res­to­ra­no est­ra­di­niam an­samb­liui va­do­va­vo iš Kau­no grį­žęs gar­sių­jų „Ker­tu­kų“ įkū­rė­jas Ge­di­mi­nas Jur­gi­las. Tuo­met šio an­samb­lio ly­gis tik­rai bu­vo ne­pras­tas.

„Bal­ti­jos“ po­pu­lia­ru­mas šiek tiek pri­ge­so 1973 m., kai Šiau­liuo­se du­ris at­vė­rė pir­mas nak­ti­nis ba­ras „Ge­lu­va“. Vil­niu­je, Kau­ne ir Klai­pė­do­je nak­ti­niai ba­rai jau vei­kė (Vil­niu­je gar­sė­jo net trys – „Dai­na­va“, „Šal­ti­nė­lis“, „Er­fur­tas“, Kau­ne – „Or­bi­ta“, vė­liau dar „Pa­si­ma­ty­mas“, Klai­pė­do­je ir­gi trys – „Ne­rin­ga“, „Re­ga­ta“, „Me­ri­dia­nas“), tad ideo­lo­gai lei­do to­kį ati­da­ry­ti ir dar­bi­nin­kų mies­te. Gar­sios cho­reog­ra­fės Al­do­nos Iva­naus­kie­nės dė­ka šiau­lie­čių šo­kė­jai tarp ki­tų Lie­tu­vos nak­ti­nių ba­rų šo­kė­jų at­ro­dė be­maž ge­riau­siai.

Bu­vo dar Šiau­liuo­se „Jau­nys­tė“, „Du­by­sa“, „Že­mai­tis“, „In­ga“, „Sau­lu­tė“, res­to­ra­nas ge­le­žin­ke­lio sto­ty­je. Sta­tant pie­ti­nį mies­to ra­jo­ną, at­si­ra­do „Mil­da“, bet „Bal­ti­ja“ tu­rė­jo sa­vo au­rą. Gai­la, kad ji neiš­li­ko iki mū­sų die­nų, ma­nau, ir da­bar tai bū­tų po­pu­lia­rus res­to­ra­nas, ypač trau­kian­tis pen­kias­de­šimt­me­čių-še­šias­de­šimt­me­čių kar­tą.

Da­bar net su­mi­nė­ti vi­sų mies­to ka­vi­nių pa­va­di­ni­mus rei­kia lai­ko. Yra įdo­mių da­ly­kų, ža­di­nan­čių anų die­nų pri­si­mi­ni­mus. Štai res­to­ra­nas „To­mas“ įsi­kū­rė bu­vu­sia­me Šiau­lių me­lio­ra­ci­jos val­dy­bos ūkio pa­sta­te bei pa­čių „To­mo“ sa­vi­nin­kų pri­sta­ty­ta­me prie­sta­te. Kai lan­kiau­si šio­je ka­vi­nė­je, pri­si­mi­niau, kad ten, kur da­bar ba­ras, bu­vo su­dė­tos dau­gia­kau­šių eks­ka­va­to­rių de­ta­lės. Šiek tiek ne­ti­kė­ta ir kai ei­nant gat­ve stai­ga virš gal­vos su­siū­buo­ja rau­do­nas ži­ban­tis ki­niš­kas bum­bu­las. Ne­ma­lo­niai nu­tei­kia įvai­rios puoš­me­nos res­to­ra­nų vi­du­je, ku­rių kil­mės ša­lis – Tur­ki­jos tur­gus. Be­ne įdo­miau­sias gal­vo­sū­kis val­gia­raš­ty­je – kuo ski­ria­si ce­pe­li­nai nuo didž­ku­ku­lių? Pa­si­ro­do, ce­pe­li­nai bū­na tik su mė­sa, o didž­ku­ku­liai – tik su varš­ke. Ne­ti­kė­tas se­man­ti­nis spren­di­mas.

Vis dėl­to kai pa­klau­si mies­te­lė­nų, kur jie pa­siū­ly­tų sve­čiams ska­niai pa­pie­tau­ti, šie il­gai gal­vo­ja. Ir daž­nai nie­ko neat­sa­ko. Jei ką nors ir pa­siū­lo, tai tris ke­tu­rias vie­tas, bi­jo­da­mi įsi­pa­rei­go­ti ar su­klys­ti. Ma­no pa­ta­ri­mas – rink­tis ka­vi­nes, kur pa­da­vė­jos ne il­ga­ko­jės jau­nik­lės, o bar­me­nas – jau žils­te­lė­jęs. Ka­vi­nių sa­vi­nin­kai gal­vo­ja pa­pras­tai – lai­ba­ko­jės pa­da­vė­jos tu­ri at­sto­ti mais­to ruo­ši­mo trū­ku­mus. An­tis, žą­sis, avie­na ir dar daug kas pa­te­ko į Šiau­lių res­to­ra­nų „Rau­do­ną­ją kny­gą“. Žu­vies pa­tie­ka­lų asor­ti­men­tas by­lo­ja, kad Šiau­liai to­lo­kai nuo jū­ros ar ko­kių nors ki­tų van­dens tel­ki­nių. Pa­tie­ka­lų pa­si­rin­ki­mas – ga­na nuo­bo­dus ir vie­no­das. Die­nos sriu­ba (jos va­ka­rais pa­pras­tai ne­be­bū­na), dar­žo­vių sa­lo­tos su trim ing­re­dien­tais ir pri­mi­ty­vus ant­ra­sis pa­tie­ka­las. Aiš­ku, vi­sur ra­si kep­tos duo­nos, ku­rią kar­tais pa­kei­čia už­kan­dė­lė prie alaus, bet vos ją pa­ma­čius grau­du pa­si­da­ro – ke­li kiau­lių au­sų lo­pi­nė­liai, sū­rio laz­de­lės, kai ka­da – sau­je­lė traš­ku­čių ar rie­šu­tų. Dėl ka­vos, tai jos apa­ra­tas nie­ka­da ne­tu­rė­tų bū­ti iš­jung­tas, o do­za­to­riai vi­sa­da įdė­ti į apa­ra­tą. Jei­gu dai­liai iš­šveis­ti do­za­to­riai „il­si­si“ ant apa­ra­to, ge­riau ei­ti į ki­tą ka­vi­nę. Be to, jei­gu bar­me­nas puo­de­lio ieš­ko kur nors spin­te­lė­je, o ne len­ty­nė­lė­je ant ka­vos apa­ra­to, va­di­na­si, puo­de­lis bus šal­tas ir ka­va per ke­lias se­kun­des ir­gi atauš. Jei­gu ka­vos ma­lū­nė­lis anks­ti ry­tą pil­nas, ver­ta pa­klaus­ti, ka­da ka­va bu­vo su­mal­ta. Jei­gu su­mal­ta va­ka­re, ge­ros ka­vos paieš­kas ver­čiau ir­gi tęs­ti ki­to­je vie­to­je, nes maž­daug po va­lan­dos 50 pro­c. su­mal­tos ka­vos aro­ma­to iš­ga­ruo­ja. Te­ko ma­ty­ti ir to­kį vaiz­dą – bar­me­nė be­si­bjau­rė­da­ma iš do­za­to­riaus iš­kra­tė ka­vos tirš­čius, ku­rių pu­sė, ži­no­ma, ja­me lie­ko. Ver­ta ste­bė­ti ir tai, kaip iš­bė­ga ka­va iš apa­ra­to do­za­to­riaus – jei per ke­lias se­kun­des, va­di­na­si, bus tik pa­juo­din­tas van­de­nė­lis. Ka­va tu­ri sunk­tis lė­tai, lyg ne­no­ro­mis, maž­daug 25-30 se­kun­džių. Ki­tas pa­pras­tas, bet įdo­mus ka­vos ko­ky­bės tes­tas – ste­bė­ti, kaip grimz­ta cuk­rus. Jei­gu grimz­ta lė­tai, o kre­mo kon­sis­ten­ci­jos pu­ta iš­lie­ka net iš­mai­šius cuk­rų, va­di­na­si, vis­kas ge­rai. Tirš­ta pu­ta pa­ro­do, kad ka­va pa­ruoš­ta tin­ka­mai.

Pa­ga­liau res­to­ra­ną pa­si­rin­ko­te. Priei­na pa­da­vė­jas. Ar mū­sų pa­da­vė­jai ži­no, ku­riam klien­tui iš sė­din­čių­jų prie sta­le­lio skir­ti dau­giau­sia dė­me­sio? To pa­klaus­ti vie­ni at­sa­ko, kad mo­te­rims, ki­ti – kad vy­riau­siems. Di­džiau­sią dė­me­sį pa­da­vė­jas tu­rė­tų skir­ti tam, ku­ris ap­mo­kės są­skai­tą. Aiš­ku, prieš tai jis tu­rė­tų su­vok­ti, ku­ris iš klien­tų jis bus, bet tai jau jo su­ma­nu­mo sri­tis.

Ga­liu su­lauk­ti prie­kaiš­tų, kad pa­sa­ko­ti apie ka­vi­nes, kai už lan­go kri­zė, nė­ra pa­ts ge­riau­sias me­tas. Vis pri­si­me­nu is­to­ri­ją, kaip bi­čiu­lis, šiaip jau ne­ven­gęs ka­vi­nių, kar­tą tvir­tai nu­spren­dė – ne ten ma­no na­mai. Bet pro ka­vi­nes praei­ti juk rei­kia. Ėjo, knie­tė­jo už­suk­ti, bet su­kau­pė va­lios jė­gas ir praė­jo pro ša­lį. Tuo bū­tų ga­li­ma is­to­ri­ją ir baig­ti, tik su­ki­lo vė­jas ir nu­pū­tė jam nuo gal­vos skry­bė­lę at­gal prie ka­vi­nės du­rų.

Dar tū­las ga­li pa­klaus­ti, ko­dėl toks il­gas teks­to pa­va­di­ni­mas. Ma­nau, kad pa­va­di­ni­mu ga­li­ma pa­trauk­ti skai­ty­to­ją. Jei­gu šias ei­lu­tes jūs dar skai­to­te, va­di­na­si, pa­va­di­ni­mas šį kar­tą man pa­vy­ko.