Pigiai pirksi – ilgai verksi

Iš Londono praneša, kad mieste jau gausu žaižaruojančių reklamų – prasidėjo kalėdiniai išpardavimai. Lietuviai šiek tiek santūresni – tik po Vėlinių prasideda kalėdinis bumas.
Populiari TV laida, šnekinamas garbingas žmogus, bet laidos vedėjas staiga ima ir viską nutraukia: "O dabar reklama." Reklama dabar mus lydi vos ne kas žingsnį: pakelėse, ant pastatų sienų, reklaminiai lapeliai įbrukami į rankas gatvėje, krūvas jų randi pašto dėžutėje, laikraščiuose jai skirti puslapiai...
Žmogus yra vartotojas ir sunku čia ką pakeisti. Jį žavi išmoningai įrengtos prekybos centrų vitrinos. Daugelis, perėję prekybos galerijas, pasijunta tarsi patekę į laimingųjų pasaulį, į žemiškąjį rojų. Prisiminus šv. Tomą, kuris sakė, kad neturtas yra pertekliaus neturėjimas, o skurdas – būtinų dalykų stoka, galima sakyti, kad vartotojų visuomenėje visi esame beturčiai - būtinai ko nors stokojame, nes visko yra per daug.
Daiktai yra skirti išmesti. Jie greitai tampa nebemadingi, jų vietą iš karto užima kiti, ir taip tęsiasi be galo. Kas savaitę ar net kasdien televizijoje ar žiniasklaidoje švenčiamas naujo daikto apsireiškimas. Reklama – didžioji apgavystė, apdovanojanti daiktą dirbtiniu meilumu ir be paliovos pataikaujanti žmogaus užgaidoms. Giedojo giedojo žmogus Tautinę giesmę, pakiliai skiemenavo žodį "Lie-tu-va" ir žiūri, kad atsidūrė prekybos centro viduryje.
Kiek bebūtų diskusijų apie reklamos etiškumą, bent dalelė melo joje visados bus. Be abejo, žemės supirkinėtojų reklama paremta mintimi "Griebkite žemę! Dievas daugiau jos nesukurs", bet šiaip jau parduoti prekę, pakviesti žiūrovų į renginį ir t. t. yra menas. Reklama gali būti maloni, patraukli (pati reklama yra reginys) ir gali būti neskoninga, įkyri. Šiauliai, deja, daugelio nuomone, nepasižymi patrauklia reklama. "O kas čia ką pirks?!" – atsakys tūlas.
Jei reikėtų kurti reklamą, pasiūlyčiau, pavyzdžiui, tokią. Užeina žmogus į parduotuvę, o ten pardavėjai už nugaros ant sienos didelėmis raidėmis užrašas: "Nežiūrėkit į lubas!" Visi tuoj žiūrės į lubas. Ant jų - užrašas apie siūlomas prekes. Reklama dar neišnaudojusi daug plotų, pavyzdžiui, pakelėse besiganančioms karvėms ant šonų.
Iš visų regėtų ir girdėtų skelbimų įsiminiau restorano žinutę, pranešančią, kad lankytojas, čia palikęs piniginę su didele suma pinigų, yra kviečiamas atvykti jos atsiimti. Gal taip buvo, bet jeigu ne, nes tai labiau tikėtina, stebina to restorano reklamos kūrėjų išradingumas. Realu, kad ne vienas panorės apsilankyti restorane, kur toks sąžiningas kolektyvas.
Reklamuojamas daiktas apdovanojamas fantastinėmis savybėmis: "Pagerins Jūsų savijautą", "Užtikrins sėkmę". Reklamuotojai perprato ir lietuvių susirūpinimą dėl ekologijos. Populiaru skelbti, kad maisto produktas yra be konservantų ar kitų kenksmingų priedų. Štai rūkytų dešrų gamintojai skelbia nededantys nitratų, vietoj kurių deda arbatžolių. Deja, išmirkytų nitratuose. Užuot produktą padarę geresnį, prekijai verčiau investuoja į reklamą. Ant liekninamųjų aparatų regime užrašus: "Naudodami laikykitės dietos, intensyviai sportuokite." Aišku, kad laikantis dietos ir intensyviai sportuojant svoris kris. Vakariečiai mažiau tiki reklama nei mūsiškiai. Ypač mūsų senesni žmonės yra įpratę, kad už juos galvotų valstybė. Vakarų visuomenėje manoma, kad už savo sveikatą pirmiausia atsako žmogus. Skaičiau liekninamųjų šortų reklamą, esą jie "stiprina tarpvietės raumenis, todėl gerėja intymus gyvenimas", o sveikatinamasis diržas "grąžina raumenis, sausgysles, sąnarius ir vidaus organus į anatominę padėtį". Žvelgiant į visokias akcijas ar nukainojimus, dingteli pamokanti mintis: pigiai pirksi – ilgai verksi. Girdėjau teigiant, kad akcijų prekių kokybė prastesnė. Gal ir taip, nes ar įmanoma pagaminti gerą dešrą, kurios kilogramas kainuotų 6,99 Lt.
Jei žmogus turi pinigų, reiškia, jam trūksta vaizduotės, o tada pagalbon ateina reklama. O atviro melo gerose reklamose ir nebūna. Siūloma - naudok tokį ir tokį šampūną, tada tavo plaukai "atrodys" sveiki. Nemeluojama – juk nerašoma, kad plaukai "taps" sveiki. Taip jau būna, kad kuo geresnį visureigį nusipirksi, tuo toliau teks eiti ieškoti traktoriaus. Gera reklama pasiekia savo. Gydytojas ginekologas, reklamos priviliotas į striptizo barą, vėliau gailisi: "Geriau būčiau likęs darbe." Nors Vilniuje yra kavinukė, kuri reklamuojasi: "Šiltas alus, niekam tikęs maistas, blogas aptarnavimas." Keista, kad norisi užeiti.
Įkyri reklama daro priešingą įspūdį. Kai ateistai sakė, kad Dievo nėra, visi juo tikėjo.
Pagaliau išleista nauja Deilo Karnegio knyga "Kaip atsikratyti draugų, įgytų padedant mano pirmajai knygai". Svarsčiau, koks klausimas mus labiausiai neramina. Ilgai mąsčiau, kol nusprendžiau, kad tai klausimas: "Ar teisingai aš pasirinkau?"
Mes visi kasdien ką nors renkamės. Prekių – parduotuvėje, gydytoją, kirpėją, automobilio meistrą, jei išgalime - dizainerius ir t. t. Ką bepasirinktume, kaimynai ar bendradarbiai, atrodo, visad tai padaro geriau. Taigi ne tik narius į Seimą rinkdami klystame. Juk prieš dvidešimt vienerius metus viskas buvo paprasčiau. Parduotuvėse ne ką galėdavai rasti ir džiaugdavais tuo, ką gaudavai, gydytojų, automobilių meistrų nelabai ir buvo iš ko rinktis, tad irgi apsiribodavai tuo, kur pakliūdavai ar kas pas tave į namus atvykdavo, o su politikų rinkimais buvo viskas aišku ir paprasta. O pamatę pilnas parduotuves gėrybių žmonės išvydo tai, ko jie patys niekada nesugebės įsigyti, bet tai galbūt sugebės įsigyti kiti. Taip kyla pavydas. Bičiulis tvirtina, kas moka rinktis ir, pavyzdžiui, niekad nesirinks pernelyg gražios žmonos. Anot jo, kas iš to grožio, jei moteris priklauso tau, o grožis - visiems.
Jau XIX a. viduryje Amerikoje protingos galvos suprato mažo asortimento parduotuvių trūkumus, todėl ėmė kurti universalines parduotuves, kuriose prekiavo maisto ir namų apyvokos prekėmis. O trečiajame XX a. dešimtmetyje pradėti statyti pirmieji prekybos centrai. Juose prekių asortimentas buvo dar didesnis. Taigi dabar didelio dėmesio sulaukiantys prekybos gigantai turi savo netrumpą istoriją. Lietuvoje pirmieji centrai išdygo daugiau nei prieš dvidešimt metų. Dabar Lietuva pagal prekybos centrų plėtrą pranoko ES vidurkį (Šiauliai pranoko Lietuvos vidurkį). Didieji prekybos centrai apyvartą per metus skaičiuoja milijonais. Milžiniškas pelnas leidžia sparčiai dauginti jų skaičių.
Atsirado ištisas pirkimo kompleksas: parduotuvės, dirbančios 24 val. per parą 7 dienas per savaitę, pirkimą skatinanti muzika jose, įdomus vitrinų papuošimas, skatinantis apsilankyti parduotuvėje, psichologinės kainos (Europos šalyse – 0,99; 0,19, Azijos – tam tikri "laimės" skaičiai, pavyzdžiui, skaičių kombinacija 28 reiškia tą patį, kaip ir hieroglifai "lengvi pinigai", 1 – "garbė", 9 – "ilgaamžiškumas", 4, priešingai, – "mirtis"), pardavimo sezoniškumas (kalėdinės, velykinės, metų laikų, mokslo metų pradžios kainos).
Pirkimo maniakas paklaus - kuo blogas pirkimas, jeigu išėjote iš prekybos centro laimingi? Ir grįžę namo turite dvi galimybes: toliau džiaugtis gyvenimu matuodamiesi naujus drabužius arba susiėmę už galvos atsisėsti tarp visų tų gėrybių ir atsiduoti sąžinės graužačiai. Kas geriau?
Yra psichologų, teigiančių pirkimo naudą (kirba mintis, ar tik ne didieji prekybos tinklai jiems sumokėjo už tokius teiginius!). Toji nauda, anot jų, tai pastangos dar daugiau užsidirbti. "Pirkite ir būsite amžinai jaunos!" – teigia kai kurie amerikiečių psichologai, pateikiantys savo tyrimų rezultatus: 1. Moterys, kurios vaikščiojo po parduotuves 17 val. per savaitę ar daugiau ir apsilankymo metu išleisdavo daugiau nei 200 dolerių, pasirodė besančios lieknesnės, stipresnės ir kur kas sveikesnės už moteris, kurios pirkdavo rečiau ir išleisdavo mažiau pinigų. 2. Užkietėjusių parduotuvių lankytojų veiduose mažiau raukšlių, jos trykšta energija ir jaučiasi kur kas jaunesnės, nei yra iš tikrųjų. 3. Didžioji dalis mėgstančių pirkti yra labai pasitikinčios savimi ir retai kenčia nuo depresijos.
Stokholmo mokslininkai taip pat atliko tyrimus - apklausė parduotuvių lankytojus. Štai ką nustatė švedai: 1. Moterys, perkančios sau drabužių, jaučiasi geriau už tas, kurios perka virtuvės reikmenis ar buities prekes. 2. Moterų, kelis kartus per savaitę perbėgančių per parduotuves, nuotaika būna geresnė už tų, kurios ištrūksta į parduotuves kartą per savaitę. 3. Mėgėjos prisipirkti ko nors ir kuo daugiau pralenkia savo kuklesnes drauges savigarbos požiūriu.
"Sėkmės mokytojai" sukuria savo mokiniams iliuzijų pasaulį, o patys gyvena realiame gyvenime už tų pačių mokinių pinigus. Ar niekad nesusimąstėte, kodėl pranašai neišlošia loterijose?
Jei galvojate tik apie pirkinius, raskite kokį nors kitą užsiėmimą, pavyzdžiui, aktyviai dalyvaukite rinkimuose: ginčykitės, įrodinėkite savo nuomonę, diskutuokite, balsuokite ir raginkite kitus tai daryti (balsuoti yra smagu, sveika ir vis dar originalu). Kita vertus, reikia džiaugtis, kad sergate tik pirkimo manija. Išlaidumas nėra baisi liga, palyginti su šykštumu. Pirmąjį atvejį dar galima reguliuoti, o antrasis nepasiduoda jokiai įtakai. Arbatžoles galima užplikyti septynis kartus. Aštuntąjį maišelis išplaukia į paviršių, kad galėtų pasižiūrėti, iš kur atsirado toks šykštuolis!
Bet baikime reklamomis. Linksmesnėmis: "Vienišas vyriškis parduoda parketą", "Liekna mergina ieško auklės darbo", "Gydau nuo užsitęsusio girtavimo. Nepavykus prisijungiu", "Parduodamos mini kiaulidės"... Reklamai reikia žavesio, netikėtumo: "Jeigu už lango lyja, o ji neatėjo ir jums liūdna, nenusiminkite. Arba lietus liausis, arba aš ateisiu. Mano tel. ..."