Nuo Kalėdų iki Velykų
Mano vaikystės metais pačiu didžiausiu stebuklu prasidėdavo sausio mėnuo. Visas šventimas tuomet buvo sukoncentruotas ne į Kalėdas, o tik į Naujuosius metus, todėl mes, visi to meto vaikai, tiksliai žinojome, kad jei sausio pirmąją atsikelsi anksčiau už kitus, po eglute rasi dovaną. Taigi sausis prasidėdavo šventiškai. Dabar šis mėnuo visiškai išsikvėpęs, nes visos dovanos įteikiamos gruodį, sausiui nieko nebepaliekant. Pastarasis tampa pačiu vangiausiu mėnesiu. Po Kalėdų ir Naujųjų metų švenčių visi ilsisi, neskuba.
Skaitydamas protingų žmonių tekstus – nuo senovės Graikijos filosofų iki mūsų poetų – ne kartą užtikau hipotezę: 100 procentų žmogus būna laisvas tik du kartus – vykdamas į dvi didžiąsias keliones, t. y. persikeldamas iš ano pasaulio į šitą ir iš šito į aną. Tačiau, laimė, tarp šių dviejų didžių įvykių mūsų gyvenime pasitaiko ir mažesnių, „paprastesnių“ stebuklų, kurių nepaprastumas lyg byloja apie kai ką didesnį už juos pačius.Man tie mažieji stebuklai – tai šventės. Šiomis dienomis tūlas tiesiai šviesiai pasakys, kad kitos šventės – Velykos, iki kurių nieko ypatingo nėra. Ir labai klys, juolab kad šiandien Trijų karalių šventė, kuri pratęsia ir įprasmina Kalėdas, nes Kasparas, Melchioras ir Baltazaras, trys išminčiai, pagal dangaus kūnų judėjimą atsekę sužibusią žvaigždę ir žinodami pranašystes, kad tokio šviesulio pasirodymas sutaps su Atpirkėjo atėjimu į žemę, atskuba jo aplankyti. Kai ant buto durų pamatai užrašytas tris raides KMB (Kasparas, Melchioras, Baltazaras), apima šiltas jausmas – čia gyvena geri žmonės, nes blogų Trys karaliai nelankytų.Kažkodėl dar vis nešvenčiame (arba švenčiame labai kukliai) kinų Naujųjų metų. Kinijos gatvėse ir viešose vietose tą dieną šokamas drakonų ir liūtų šokis – apsivilkus auksu žėrinčius šiuos žvėris imituojančius drabužius, įžiebiami ir į dangų leidžiami popieriniai žibintai. Vos ne Helovinas, ir jeigu pastarasis pas mus prigijo, tai net keista, kad neatidunda kinų Naujųjų metų linksmybės. Šiemet ši šventė – sausio 23-iąją. Kinų Naujieji metai švenčiami sulaukus antrosios mėnulio jaunaties po žiemos saulėgrįžos.
Kai kas jau pradeda švęsti amerikietiškąją Švilpiko dieną – vasario 2-ąją. Tai diena, kai švilpikas išlenda iš savo urvo po ilgo žiemos miego, kad pasižiūrėtų į savo šešėlį. Jeigu jis jį pamato, tai reiškia, kad bus dar šešios savaitės blogo oro, ir lenda atgal į urvą. Jei diena būna debesuota, taigi be šešėlio, jis tai supranta kaip pavasario ženklą ir lieka išlindęs iš urvo.
Gerai, kad nebereikia agituoti švęsti Įsimylėjėlių dienos vasario 14-ąją. III amžiuje imperatorius Klaudijus II įtraukė Romą į virtinę karų. Reikėjo daug kareivių ir buvo manoma, kad jei vyrai nebus susituokę, tai mieliau tarnaus imperatoriaus kariuomenėje ir drąsiau kausis. Žiaurusis imperatorius net ėmė drausti santuokas. Tačiau vyskupas Valentinas vis tiek tuokė įsimylėjėlius ir už tai buvo nuteistas mirti. Po mirties jis buvo paskelbtas šventuoju. Šv. Valentinas kovojo už tyrą, skaisčią meilę. TV laidoje „Klausimėlis“ kažkas net atsakė, kad jis sutuokęs Romeo ir Džiuljetą. Dabar daugelis svarsto, ar reikia tą dieną švęsti, o jei reikia, tai kodėl? Religijotyrininkas Gintaras Beresnevičius pastebėjo, kad dar nesimylintys, šią šventę švęsdami, apsimeta, kad jau mylisi, nors viso labo geria ir garsiai bei šlykščiai keikiasi; jau nebesimylintys apsimeta, kad dar mylisi, vaikšto gatvėmis su širdelėmis ant atlapų ar skruostų ir todėl solidūs pagyvenę žmonės atrodo labai kvailai. Kaip dabar danguje jaučiasi šis šventasis, matydamas, kad jo diena taip švenčiama? Gal slepiasi kur nors dangaus kamputyje ir liūdi? Bijo savo kolegoms šventiesiems pasirodyti, nes šie ims ir užbadys jį pirštais, kad nebelikę, deja, tos meilės, už kurią jis kovojo ir šventuoju tapo. Lietuvoje Šv. Valentino diena pradėta švęsti 1990-aisiais, nors meilei skirta šventė buvo ir senojoje Lietuvoje – deivės Mildos diena gegužės 13-ąją. Tiesą sakant, meilei visos dienos tinkamos. Ar galima tikėti moterimis ir vyrais, kurie tvirtina, kad niekad negali susirasti partnerio šeimyniniam gyvenimui? Kažkur greta vaikšto tas žmogus, su kuriuo galėtumėte būti laimingi, bet jūs į jį nekreipiate dėmesio, nes manote, kad sutiksite gražesnį. Jūs tikite, kad „į turgų“ atveš geresnių prekių, bet kiek jų beatvežtų, visada apniks dvejonės, kad ir tos nėra geriausios. Taip nieko ir nesurasime.
Vasario 16-oji (Lietuvos valstybės atkūrimo diena) ir kovo 11-oji (Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo diena) – sunkiausios šventės. Vis dar neapsisprendžiame, kaip šias dienas švęsti, televizijos niekaip nesusigaudo, kokias laidas tomis dienomis rodyti – liūdnas ar linksmas. Tautos švenčių apibūdinimuose parašyta, kad jos ugdo valstybės gyventojų pilietiškumą ir vienybę. „Ar pas mus irgi šitaip?“ – retorinis klausimas. Keista, kad jei sveikinimo atvirukų su Valentino ir Moters diena mačiau, tai su Lietuvos valstybės atkūrimo ir nepriklausomybės atkūrimo dienomis tokių regėti neteko. Mano galva, šiomis dienomis tiktų aplankyti senus žmones, pabendrauti šeimoje.
Vis dar nežinome, švęsti ar nešvęsti Moters dienos kovo 8-ąją. Bet juk aišku, kad moterims niekada nebus dėmesio ir gėlių per daug. Džiugu, kad kovo 8-oji vėl tampa tokia kaip ir buvusi – grįžta kolektyvinės šventės tradicijos, kai moterys tikisi dėmesio ne tik iš savo mylimųjų, bet ir įsižeidžia, jei pasveikinti pamiršta kuris nors iš bendradarbių. Tad reikia tikėtis, kad šiais metais kovo 8-ąją daugelyje mūsų miesto įmonių ir įstaigų vyrai nersis iš kailio, kad tik jų bendradarbės šypsotųsi – vaišins jas kava ir saldumynais, linksmins muzika, ateis į darbą pasipuošę, kad moterims būtų kur akis paganyti. Tiesa, nepaisant to, pretenzijų vyrams moterys vis tiek neslėps: „Jei tik kartą per metus pasveikina – mums mažai!“
Vienoje anketoje pastebėjau, kad moterys, pasisakančios prieš kovo 8-osios šventimą, vis tiek skiltyje apie dovanas išvardija, kokių dovanų tą dieną lauktų. Tiesa, bent man neoriginalu pasirodė, kad norimų dovanų sąraše daugiau nei trečdalis respondenčių pasirinko kosmetiką ir parfumeriją. Toliau normaliau – antroje labiausiai pageidaujamų dovanų sąrašo vietoje atsidūrė romantiška vakarienė.
Kalbantys ar rašantys apie moteris vyrai turi būti labai atsargūs, kontroliuoti kiekvieną savo žodį. Tiesa, nori nenori, atsargūs irgi suklys. Toks jau gyvenimo dėsnis – moteris pažinti sunku. Jos nėra kvailos – visada atpažįsta vyrą, kuris nori tik permiegoti. Vyrai peikia žmonas, jog šios nieko nedaro, kad neatsibostų, praranda gebėjimą būti geidžiamos, nors patys tampa tartum baldas namuose. Neištikimi partneriams, be abejo, būna ir vyrai, ir moterys. Moterų nuomone, vyrai trumpalaikius meilės nuotykius patiria dažniau negu jos, tik tuo nesigiria. Meilės nuotykiais bando pasididžiuoti tik kompleksuoti vyrai, tačiau neslėpdami meilužių vardų galutinai susigadina savo įvaizdį. Be to, jeigu bent ką nors blogo vyras pasakys apie buvusią savo moterį, jį girdinčioms taps aišku, kad tą patį jis gali pasakyti ir apie jas, jei naujieji santykiai nutrūks. Vyrai, niekad nesakykite moteriai: „Grybauskaitė“, „Kubilius“, „Sodra“, „mokesčiai“, „Seimas“, „pensininkai“, „nu kaip?“ Nors kalbėdamas apie moters vietą pasaulyje, ne vienas vyras linkęs pritarti imperatoriaus Vilhelmo II „trims K“: „Kinder, Küche, Kirche“, tai yra „vaikai, virtuvė, bažnyčia“.
Kovo 4-ąją Lietuvos globėjo Šv. Kazimiero diena. Šv. Kazimieras (1458-1484) buvo Lenkijos princas, trečiasis Lenkijos karaliaus Kazimiero IV sūnus. Kai princui buvo trylika, tėvas jį, lydimą didelės karių armijos, išsiuntė į Vengriją, nes vengrų diduomenė pageidavo, kad Kazimieras užimtų jų karaliaus vietą. Jis gyveno viengungišką, dievobaimingą, asketišką gyvenimą ir mirė sulaukęs 26 metų nuo tuberkuliozės, palaidotas Vilniuje. Apie jį netrukus pradėjo sklisti stebuklingi pasakojimai, gandai, kad jis gydąs sergančiuosius nepagydomomis ligomis. Tiesa, Šv. Kazimiero diena dabar būtų mažai žinoma, jei ne Kaziuko mugė.
Yra ir savotiškų švenčių, pavyzdžiui, sausio 26-oji – Muitininkų diena. Apie muitininkus, mano galva, geriausiai byloja toks faktas: kol dar buvo siena tarp Lietuvos ir Lenkijos, Lazdijų gyventojai kas mėnesį parduotuvėse išleisdavo 2000 litų, o, pavyzdžiu, Jonavos – 800.
Vasario 11-oji – Ligonių diena. Keista – nejau švęsi ir linksminsies, jei esi ligonis? O ir kaip sveikinti ligonius – sveikinu, kad sergi? Kovo 14-oji diena yra π (pi) šventė. Ši diena taip vadinama, nes matematikoje π reikšmė lygi 3,14 (suapvalinta iki dviejų skaitmenų po kablelio). Skaičius π reiškia apskritimo ilgio ir skersmens santykį. Įvairių šalių mokyklose šią dieną rengiami matematikų vakarėliai. Ypač kviečiama švęsti 1 val. 59 min. dėl tolimesnių skaičių po kablelio – 3,14159. Beje, 1879 m. kovo 14 d. gimė ir garsus mokslininkas Albertas Einšteinas. Kovo 21 d. daugelyje Europos šalių minima Tarptautinė miego diena. Bent aš manyčiau, kad tokią dieną vertėtų minėti, pavyzdžiui, lapkričio mėnesį, o ne prasidėjus pavasariui, kai dienos sparčiai ilgėja, saulė vis dažniau ir ilgiau džiugina. Daug aiškiau, kai sužinai, kad šią dieną remia farmacijos bendrovė „Sanofi-Synthelabo“ – šiuolaikinių migdomųjų preparatų gamybos lyderė pasaulyje. Kovo 22-oji – Vandens diena. Apie milijardą žmonių pasaulyje neturi tiesioginio priėjimo prie vandens, o apie 2,6 milijardo – paprasčiausių sanitarinių sąlygų, o mes tik burbame – vanduo brangsta.
Ir tik dabar priartėsime prie Velykų. Štai koks kelias, o sakėte, kad Kalėdos, Naujieji ir iškart Velykos. Velykos švenčiamos pirmąjį sekmadienį po pirmosios pavasarinės (kovo 21 d.) mėnulio pilnaties. Šiemet jos balandžio 8 d.
Kai kas gali pasiginčyti, jog norime pernelyg daug švenčių. Sutinku, kad nuo jų galima pavargti. Bet galima ir pailsėti.

