Jei mėsos karalienė yra jautiena, tai sodo - bulvė

Minėtas oro uostas buvo pavadintas jį sukonstravusio vokiečių generolo grafo Ferdinando fon Ceppelino vardu, savo išradimui pašventusio net aštuonerius metus. Visą kūrybinio proceso laiką aplinkiniai jį laikė puspročiu, švaistančiu Cepelinų giminės pinigus. Vokiškieji cepelinai skraidė ir Lietuvos padangėje. Jiems buvo pastatytas angaras Kaune. Bulvės forma pasirodė patraukli ir rimtoms konstrukcijoms, ne tik skrandžio džiaugsmui.

Nors amerikiečiai valgo ryžius ir itin daug makaronų, bulvių košė yra būtinas patiekalas ant Padėkos dienos stalo. Į parduotuves papildomai atvežama bulvių, ypač saldžiųjų. Deficitas nėra toleruojamas šioje šalyje. Švęsdami 1621 metais pirmąją Padėkos dieną, piligrimai ir į svečius pakviesti indėnai bulvių nevalgė. Tuomet atvežtos iš Europos jos buvo laikomos nuodingomis, kaip kažkada manyta apie pomidorus, kurie buvo auginami todėl, kad gražiai žydi.

Pirmosios bulvės buvo rastos 5000 metų prieš mūsų erą Andų kalnyne senovinėje inkų civilizacijoje Peru teritorijoje. Inkai jas augindami dievino, elgėsi tarsi su mirusiaisiais: slėpdavo aruoduose, kad badui ar karui užklupus turėtų maisto. Džiovintas imdavo į ilgas keliones, jas merkdami į mėsos troškinį. Inkų auginamos bulvės buvo tamsiai rausvos spalvos su geltonu minkštimu. Bulves jie vadino "papas" vardu.

Pasaulio istorijoje yra minimi kruvinieji konkistadorų (ispanų, portugalų) žygiai. Plačiai aprašytas jų žiaurus elgesys su indėnais, prieš kuriuos jie naudojo jėgą ir smurtą, vertė tapti krikščionimis, laikė vergais, medžiojo pramogai, naikino jų kultūrą. Vedini žiauriausių tikslų, 1532 metais konkistadorai išsilaipino Peru. Tačiau vietoj išsvajoto aukso jie rado bulves. 1540 m. Pedro de Cieza de Leon, ispanų konkistadoro ir istoriko, "Peru kronikose" apie bulves randamas toks įrašas: "Kitos aplinkos gyventojai turi augalą, kuris palaiko jų egzistenciją ir sudaro pagrindinę maisto dalį. Augalo gumbai turi žievę, jie yra kieti, bet kai juos išverdi, jie tampa tarsi virti kaštonai‘." Neradę aukso, plėšikai į laivą pasiėmė bulvių. Iš pradžių jie manė, kad tai grybas, vadinamas triufeliu, kuris šiuo metu laikomas vienu brangiausių delikatesų. Minėto grybo vaisiakūniai taip pat yra bulvės gumbo formos ir didumo, tik padengti juoda gruoblėta luobele. Laikui bėgant, ispanai įsitikino, kad jūreiviai, valgantys bulves, t. y. "papas", neserga skorbutu.

1585 metais bulvės buvo įvežtos į Italiją ir Angliją, į Belgiją ir Vokietiją 1587 metais, Airiją 1588 m., į Prancūziją 1600 m. Nesvarbu, į kurią vietą jos buvo atgabentos, bulvės buvo laikomos nuodingu augalu, kuriame tūno blogis. Prancūzijoje jos buvo raupsų, sifilio, skrofuliozės, ankstyvos mirties priežastis, nevaisingumo ir padidinto seksualumo šaltinis. Jų manymu, bulvės naikino dirvos vešlumą. Kadangi dauguma gyventojų buvo nusistatę prieš bulves, tad Prancūzijos Besancon mieste buvo paviešintas įsakymas: "Griežtai draudžiama kultivuoti bulves, nes ši substancija yra pražūtingas raupsų šaltinis."

Airių šaltiniuose yra minimos kelios bulvėms skirtos legendos. Viena jų byloja apie bulvių atsiradimą Airijoje. 1588 metais ispanų laivas, plukdęs bulves, sudužo prie Airijos krantų. Bulvės buvo surinktos ir pasodintos Airijos žemėje. Kita legenda byloja, kad 1589 metais seras Walter Raleigh, anglų tyrinėtojas ir istorikas, garsus savo ekspedicijomis į Amerikos žemyną, parvežė bulvių į Airiją. Jas pasodino Myrtle Grove dvare netoli Cork’o miesto. Legenda sako, kad jis padovanojęs bulvės augalą karalienei Elžbietai I (1533-1603). Apie šį augalą neturėdami žinių, nemokšos virėjai į katilą įmetė griozdiškus gumbus ir puotos metu ant karališko stalo jį pateikė stiebais ir lapais. Pastarieji iš tikro yra nuodingi. Dalyvavusieji puotoje mirtinai susirgo. Po šio atvejo teismas uždraudė auginti bulves.

Nelengvai bulvės prigijo Prancūzijoje. Daug jėgų ir energijos tam paaukojo karo chemikas ir botanikas Antoine-Augustin Parmentier. Būtent jis 1771 metais laimėjo konkursą, kurį rėmė Besancon akademija. Laimėjo todėl, nes pasiūlė sergančius dizenterija, valgydinti bulvėmis. Maža to, 1772 metais jis viešai paskelbė, kad bulvė yra valgoma. Šia tema jis parašė studiją apie bulvę kaip apie valgomąją kultūrą, teoriškai ir praktiškai pagrįsdamas, kad ji nėra nuodinga. Šiuo metu šios mintys kelia juoką, nes plačiai žinoma, kad bulvės yra vadinamos net "antrąja duona". Jos yra kasdienio meniu sąraše. Šis augalas yra naudingas organizmui, nes jame yra angliavandenių, kurie yra pagrindinis energijos šaltinis. Angliavandeniai yra nekaloringi, ilgai virškinami, todėl sukelia sotumo jausmą ir netukina, žinoma, jei bulvės valgomos be riebalų. Ši daržovė turi daug kalio, vitamino C, yra B grupės vitaminų, skaidulinių medžiagų, baltymų, fosforo, magnio, geležies, cinko, vandens. Tačiau tuo metu A. Parmentier idėja buvo sutikta priešiškai. Eksmperimentų vieta - invalidų namai, kuriuose jis dirbo ir farmacininku, nuo jo nusigręžė. Tuoj pat bažnytinė bendruomenė, kurios teritorijoje buvo pastatyti minėtieji namai, uždraudė įvežti bulvę. Parmentier buvo išmestas iš viešbučio, esančio toje teritorijoje. Tačiau jis nenuleido rankų ir propagavo bulves, gamindamas iš jų įvairius patiekalus. Jis kvietėsi įžymybes: Benjamin Franklin, Antoine-Laurent de Lavoisier, kt. Iš bulvių žiedų darė puokštes. Marie Antoinette (1755-1793), Prancūzijos karalienė, dažnai įsisegdavo gėlių žiedus į savo garbanas. Jos pavyzdžiu sekė kitos damosi. Louis XVI (1754–1793), Prancūzijos karalius, Parmentier eksperimentams pasiūlė 100 akrų plotą. Šis pasiūlymą priėmė entuziastingai ir užsiėmė bulvių auginimu. Prie lysvių dieną buvo pastatyta budri apsauga, o naktį navaržomai galėjo siautėti vagys, t. y. aplinkiniai fermeriai. Išsikasę bulves, jie jas pasisodindavo savo darže. Taip bulvės išpopuliarėjo ir galutinai įsitvirtino Prancūzijoje. Bulvės atžvilgiu Parmentier teigiamos nuomonės priejo dalyvaudamas Septynerių metų kare, kuris vyko 1756–1763 metais Europoje. Kare dalyvavo visos galingiausios to meto Europos valstybės: Didžioji Britanija, Prūsija, Vokietijos valstybėlių sąjunga kovėsi su Austrijos, Prancūzijos, Rusijos, Saksonijos ir Švedijos koalicija. Parmentier tarnavo Prancūzijos armijoje gydytoju. Papuolęs į prūsų nelaisvę, jis maitinosi bulvėmis, kuriomis tuo metu Prancūzijoje buvo maitinamos kiaulės. Kitaip tariant, jis laikėsi bulvių dietos. Bulvių dėka jis liko gyvas, jos nebuvo nuodingos. Iki šiol kai kurie prancūziški bulvių patiekalai yra pavadinti jo vardu.

Bulvės ypač populiarios tapo Prancūzijoje, kuomet po nederliaus metų šalį užklupo badas. Maisto atžvilgiu pasirinkimo nebuvo, tad teko valgyti bulves. Paryžiaus komunos metu apgultame Paryžiuje ir Tiurli soduose (Jardin des Tuileries) taip pat buvo auginamos bulves.

Rusijos valstiečiai iki XVII a. vidurio vengė sodinti bulves. Bado ištiktiems valstiečiams Prūsijos karalius Frydrichas Didysis (Frederick the Great, 1712-1786) 1774 metais dovanojo bulvių. Šie nelietė jų tol, kol kareiviai jų neįkalbėjo.

1975 metais Briuselio mieste buvo atidarytas neįprastas muziejus, skirtas bulvei. Jame pateikta visa bulvės pripažinimo istorija - kokį ilgą ir sunkų kelią ji turėjo nueiti, kad mes šiandien galėtume ja gardžiuotis, patiekti ant savo stalo. Kiek žmonių turėjo įrodinėti, kad ji yra valgoma. Manau, ne be priežasties savo šalies simboliu baltarusiai laiko bulvę.

Keli prietarai apie bulves:

Jei moteris laukiasi vaiko, tegul nevalgo bulvių, nes vaikas gims su didele galva.

Jei laikysi bulvės gabaliuką kišenėje, jis apsaugos nuo reumato ir egzemos.

Jei turi karpą, patrink bulvės gabaliuku, po to tą gabaliuką užkask. Karpa išnyks.