Žvilgsnis į šalį iš šalies
Dokumentinių filmų kūrimo komanda – Konstantinas, Antonas ir Manuela – studijuoja žemėlapį, kaip iš Šiaulių nuvykti į Vilnių, apsilankyti Baltarusijos pasienyje, o vėliau nufilmuoti Ignalinos atominę elektrinę.
Autoriaus nuotr.
Įprasta, kad vertiname pasaulį neišeidami iš namų – žiūrėdami vietinių televizijų žinių reportažus, skaitydami miesto ar respublikinę spaudą, naršydami regiono ar šalies tinklalapius. Ar kada nors susimąstėte, kaip mes iš šalies atrodome pasauliui, taip pat patogiai įsitaisiusiam ant sofos ir stebinčiam mus televizijos ekrane?
Trūksta informacijos
Prieš pat atšąlant, vėlų darganotą metų pradžios vakarą, į Šiaulius, ginkluota filmavimo kamera, užsuko trijulė – vokietė Manuela Roppert ir rusai Antonas Toporninas bei Konstantinas Sirotininas. Visi trys nuskubėjo į Kryžių kalną, deja, filmuoti sutrukdė ne lietus, o tamsa. „Kapinės skendėjo visiškoje tamsoje“, – nusivylęs papriekaištavo Antonas. Iškart teko pulti aiškinti, kad tai ne kapinės, o piliakalnis, papasakoti apie Kryžių kalno atsiradimą ir istoriją sovietmečiu. Pasirodo, nors ir manome, kad šis objektas labiausiai garsina Šiaulius ar net Lietuvą pasaulyje, vis dėlto informacijos apie jį pasauliui pateikiama mažai.
„Nepavyko atvykti anksčiau, nes užgaišome Palangoje – filmavome gamtos vaizdus, kurie pravers dokumentinių filmų intarpams, – pasakojo Antonas. – Pajūryje oras buvo puikus, jokio vėjo, tik nustebino, kad kurortas buvo visiškai tuščias. Kur tie užsienio turistai, atvykę į Lietuvą švęsti Naujųjų ir turėję palikti šalies viešbučiams nemažai pajamų?“
Ši tarptautinė trijulė – dokumentinius filmus ir reportažus kurianti filmavimo komanda, kurios pagrindas – laisvai samdoma Miuncheno visuomeninio televizijos kanalo žurnalistė, ekonomistės išsilavinimą įgijusi, laisvai rusiškai kalbanti Manuela Roppert. Kiti du komandos nariai – Rusijos piliečiai – operatorius Antonas Toporninas ir garso bei vaizdo režisierius Konstantinas Sirotininas. Trijulė susipažino Ukrainoje, kurdama reportažą apie šios šalies socialines ir ekonomines aktualijas – tarp Rytų ir Vakarų besiblaškančią šalį, negalinčią apsispręsti dėl savo politikos krypties.
Geografija – plati
Filmavimo komanda susiburia keliskart per metus ir važinėja po Rytų ar Centrinės Europos šalis – lankosi Baltijos šalyse, Kaliningrado srityje, užsuka į Bulgariją, Albaniją, Lenkiją ir kitur. „Planuojame vykti ir į Baltarusiją, tiesa, dar neturiu vizos. Prieš tai apsilankysime Lietuvos ir Baltarusijos pasienyje. Girdėjau, kad yra kaimelių, kurių dalis yra vienos šalies teritorijoje, o kita dalis – kitos, pvz. žmonės gyvena Lietuvoje, o laidojami Baltarusijoje, nes ten yra kapinaitės, – planus, ką ketina filmuoti Lietuvoje, atskleidžia Manuela. – Tiesa, ne šiuo tikslu atvykome į Lietuvą, ši idėja kilo spontaniškai.“
Žurnalistė išsitraukia didžiulį trijų Baltijos šalių žemėlapį ir paprašo parodyti kelią iš Vilniaus į uždarytą Ignalinos atominę elektrinę. „Problemų nuvažiuoti neturėsime, nes automobilyje yra palydovinės navigacijos įranga“, – pasidžiaugia ji, bet iškart pasidomi keliais, nes, anot jos, tik vietiniai gyventojai gali žinoti, kaip greičiau ir saugiau nuvykti į tam tikrą vietą.
Ko gi dokumentinių filmų kūrėjai ieško uždarytoje atominėje elektrinėje? „Girdėjome, kad ne viskas ten buvo skaidru uždarant, ne visos lėšos buvo tinkamai panaudotos, – tęsia žurnalistė. – Mums ta problema yra aktuali, nes Vokietijoje taip pat ketinama uždaryti daug atominių elektrinių, tad jūsų šalies patirtis mums pravers.“
Filmavimo komanda Lietuvoje kūrė ir dokumentinį filmą apie Rytų Prūsijos gyventojus, Antrojo pasaulinio karo metu perbėgusius į Lietuvą ir likusius čia gyventi iki šiol. „Filmavome Tauragėje. Ten buvusių rytprūsių gyventojų nėra daug likę, bet jų gyvenimas įdomiai susiklostęs. Patekę į Lietuvą jie turėjo pakeisti savo vardą ir pavardę, pvz., Uwe Fritz lietuvių šeimoje tapo Broniumi Dapkumi, o grįžęs gyventi į Kaliningrado sritį rusų buvo vadinamas Borisu... – dar neišblėsusiais filmavimo įspūdžiais dalijosi Manuela. – Parodydami tragiškai susiklosčiusių žmonių likimus, atskleisime ir kitą problemą – šie žmonės iš Vokietijos siekia įvairių kompensacijų ir pensijų.“
Gelbsti rusų kalba
Manuela Roppert yra parengusi nemažai dokumentinių filmų apie buvusios Sovietų sąjungos šalis: „Sunki kaimynystė: iš Kaliningrado į Klaipėdą“, „Zuikis ir ežys – Lietuva ir Estija pakeliui į ES“, „Baltarusija – roku ir grafitais prieš diktatūrą“, „Rusai Latvijoje – nuo „didžiojo brolio“ iki nepageidaujamo kaimyno“, „Rusija: alus vietoj degtinės“, „Tarp mokyklinio suolo ir vystyklų – kai mokinės tampa mamomis“ ir kt.
Važinėdama ir filmuodama buvusios Sovietų sąjungos teritorijoje, kitose Rytų ir Vidurio Europos šalyse, komanda nepatiria didelių bendravimo problemų, nes šiose šalyse daug žmonių, ypač vyresnio amžiaus, puikiai kalba rusiškai. „Rusų kalbą mokiausi studijuodama Vokietijoje, o kalbėjimo įgūdžių įgijau dirbdama Rytų Europoje“, – pasakoja Manuela ir pasiūlo bendrauti rusiškai, kad visa kompanija suprastų, apie ką kalbama.
„Temų, kurias pateikiu Vokietijos gyventojams – televizijos žiūrovams ir radijo klausytojams, spektras yra platus – nuo ekonominių iki socialinių problemų. Kadangi puikiai kalbu rusiškai, galiu įsilieti į vietinių gyventojų gyvenimą, todėl man lengva dokumentiniuose filmuose ir reportažuose papasakoti apie tai, kuo jie gyvena“, – savo veiklą pristatė žurnalistė.
