Prasidėjęs pokyčių metas tęsis

Svar­biau­sia 2012-ai­siais – my­lė­ti ar­ti­mą sa­vo

Gruo­džio vi­du­ry­je Šiau­liuo­se sve­čia­vę­sis Lat­vi­jos me­di­ci­nos moks­lų dak­ta­ras, kar­dio­lo­gas, Ry­tų me­di­ci­nos ži­no­vas ir bio­rit­mo­lo­gas Igo­ris Byč­ko­vas sa­ko, kad 2012-ai­siais įženg­si­me į eta­pą, ku­rio me­tu vy­raus žie­mai bū­din­gas ener­gi­jos ti­pas. Šie­met gy­va­vo ru­dens ener­gi­ja, to­dėl pa­sau­lį krė­tė įvai­rios kri­zės ir bau­gi­no gam­tos sti­chi­jos. Ki­tą­met ge­riau­sia su­sto­ti ir at­si­gręž­ti į sa­ve. Žie­mos ener­gi­ja bus nu­kreip­ta į žmo­gaus vi­di­nį pa­sau­lį, teks tap­ti psi­cho­lo­gu sau ir ki­tiems, o svar­biau­sia – pri­si­min­ti, kad rei­kia my­lė­ti ar­ti­mą sa­vo. Kas tam prie­šin­sis, su­strei­kuos svei­ka­ta ir grės ne­lai­mės.

Bio­rit­mo­lo­gas Igo­ris Byč­ko­vas: „Van­de­nio epo­cha skir­ta nau­jai są­mo­nei, iš­min­čiai for­muo­tis. Įgi­ję iš­min­ties, mes tap­si­me stip­res­ni psi­cho­lo­giš­kai, kū­ry­biš­kes­ni, su­kur­si­me nau­jas tech­no­lo­gi­jas, ne­be­ka­riau­si­me ir ne­konflik­tuo­si­me.“

Autorės nuotr.

Kai­ta neiš­ven­gia­ma

Bio­rit­mai – tai kiek­vie­nam žmo­gui sa­vi­ta or­ga­niz­mo pro­ti­nių, emo­ci­nių ir fi­zi­nių po­jū­čių kai­ta. Jie, kar­to­da­mie­si vie­no­dais in­ter­va­lais, ly­di mus vi­są gy­ve­ni­mą. Tai sa­vo­tiš­ka or­ga­niz­mo sau­gos sis­te­ma, ne­lei­džian­ti per­varg­ti ir iš­sek­ti. Sa­ko­ma, kad nuo ati­tin­ka­mų bio­rit­mų fa­zės pri­klau­so mū­sų ge­bė­ji­mas mąs­ty­ti, su­vok­ti gau­tą in­for­ma­ci­ją, pri­si­tai­ky­ti, at­lik­ti vie­ną ar ki­tą dar­bą.
Igo­ris Byč­ko­vas sa­ko, kad kiek­vie­ną vei­kia va­lan­dos, mė­ne­sio, me­tų ir net Van­de­nio epo­chos bio­rit­mai. Tei­gia­ma, kad Van­de­nio epo­cha pra­si­dė­jo 2000-ai­siais, bet, pa­sak pa­šne­ko­vo, iš tik­ro ji pra­si­dė­jo praė­ju­sio tūks­tant­me­čio vi­du­ry­je.
Kiek­vie­nas žmo­gus taip pat tu­ri sa­vo bio­rit­mų pro­gra­mą. Ji kin­ta kas še­še­rius me­tus. „Tai lo­giš­ka, nes mes – gam­tos vai­kai. Jei gam­to­je vis­kas cik­liš­kai vyks­ta, bū­na pa­va­sa­ris, va­sa­ra, ru­duo, žie­ma, taip ir žmo­gui bū­na bū­din­gi to­kie pat pe­rio­dai. Po va­sa­ros nea­tei­na žie­ma, tai­gi ir kiek­vie­nas žmo­gus iš­gy­ve­na tuos pa­čius lai­ko­tar­pius – jam bū­na ir ak­ty­vu­mo, ir ap­mąs­ty­mų pe­rio­dai“, – sa­ko I. Byč­ko­vas.
Gam­to­je bio­rit­mai kei­čia­si kas dvi va­lan­das, juos kei­čia ir Sau­lės ak­ty­vu­mas. Pa­sak spe­cia­lis­to, mes to ne­ma­to­me, ta­čiau jau­čia­me. Juk nuo­lat kin­ta žmo­gaus nuo­tai­ka, dar­bin­gu­mas. „Da­bar žmo­nes itin vei­kia stip­rūs Van­de­nio epo­chos bio­rit­mai. Ji tę­sis per du tūks­tan­čius me­tų ir svar­biau­sia žmo­ni­jos už­duo­tis – adap­tuo­tis prie nau­jos eros ener­gi­jos. Ki­nai gam­tos dės­nius ste­bė­jo ir pri­tai­kė sa­vas tai­syk­les. Lao Dzė yra pa­sa­kęs, kad tas, ku­ris ati­duos prio­ri­te­tus kam nors vie­nam, pra­ras vis­ką. Gam­to­je vi­sos sa­vy­bės ir lai­kai yra vie­no­dai svar­būs, ne­rei­kia nė vie­no lai­ko­tar­pio lai­ky­ti svar­bes­niu, o ki­to ig­no­ruo­ti“, – sa­ko bio­rit­mo­lo­gas.

Kas mū­sų lau­kia 2012 me­tais?

Pa­sak A. Byč­ko­vo, ki­tą­met vi­sus veiks žie­mos ener­gi­ja. Lai­ko­tar­pis yra su­si­jęs su kvė­pa­vi­mo sis­te­ma ir cent­ri­ne ner­vų sis­te­ma. „Gam­tos bio­rit­mas veiks mū­sų sme­ge­nis ati­tin­ka­mu daž­niu, ta­čiau me­tų bio­rit­mai la­biau­siai veiks žmo­gaus vi­daus pa­sau­lį, o ne ska­tins jo ak­ty­vu­mą ir dar­bin­gu­mą. Me­tų bio­rit­mų ener­gi­ja bran­dins kiek­vie­no dva­sin­gu­mą, są­mo­nin­gu­mą ir cent­ri­nę ner­vų sis­te­mą bei ska­tins kiek­vie­ną tap­ti psi­cho­lo­gu sau, ki­tiems, mo­kys vi­sa­ver­čiai bend­rau­ti, su­pras­ti vie­ni ki­tus. Tai tu­ri bū­ti svar­biau­sias da­ly­kas ki­tą­met“, – tei­gia pa­šne­ko­vas.A. Byč­ko­vo tei­gi­mu, praė­ju­sie­ji me­tai bu­vo itin konflik­tiš­ki, gąs­di­no fi­nan­si­nė kri­zė, ka­tast­ro­fos, že­mės dre­bė­ji­mai. „Jei žmo­nės nei­gia­mą ener­gi­ją „nu­temps“ į ki­tus me­tus, sirgs, blo­gai jau­sis, juos iš­tiks ner­vi­niai prie­puo­liai. Rei­kia ieš­ko­ti komp­ro­mi­sų, nie­ko neį­ro­di­nė­ti – tai bus be­pras­miš­ka. Ki­tą­met vi­sa­ta har­mo­ni­zuos šių me­tų ener­gi­ją. Jei žmo­gus bus nu­si­tei­kęs drau­giš­kai, tai­kiai, my­lės ki­tus, tai taps pa­ts ra­mes­nis. Jei ne, ta­da gam­ta jam at­si­ly­gins – nu­blokš lyg jū­ros ban­ga“, – aiš­ki­na jis.
2013 me­tai bus vi­siš­kai ki­to­kie. Že­mę veiks pa­va­sa­rio bio­rit­mas, tad ims vy­rau­ti ak­ty­vi­nan­ti ener­gi­ja. Pa­sak I. Byč­ko­vo, 2013-ai­siais pro­gno­zuo­ja­mi gam­tos pa­si­kei­ti­mai, bus svar­bus žmo­nių per­si­kė­li­mas iš vie­nos vie­tos į ki­tą. „La­bai svar­bu psi­cho­lo­giš­kai pa­si­reng­ti kiek­vie­nam lai­ko­tar­piui ir su­vok­ti, kas ir ko­dėl vyks­ta. Ne­ver­ta eik­vo­ti ener­gi­jos be­pras­miams da­ly­kams. Štai, žmo­gų ima veik­ti žie­mos bio­rit­mai, o jis to ne­pai­so. No­rė­da­mas at­sta­ty­ti na­tū­ra­liai atė­ju­sį ra­my­bės pe­rio­dą, jis ima bė­gio­ti pas gy­dy­to­jus, dirb­ti­nai ak­ty­vin­ti sa­ve, spor­tuo­ti. To ne­ver­ta da­ry­ti – rei­kia su­vok­ti, kad jį vei­kia žie­mos bio­rit­mai ir šiuo me­tu skir­tas lai­kas pa­mąs­ty­ti. Yra lai­kas mė­ty­ti ak­me­nis, yra lai­kas juos rink­ti“, – ko­men­tuo­ja gy­dy­to­jas.

Ki­tą­met – sau­go­tis ug­nies ir pa­mil­ti Že­mę

Pap­ra­šy­ta nu­sa­ky­ti Šiau­lių atei­tį, iš­me­tu­si Ta­ro kor­tas bū­rė­ja An­ge­lė Rei­me­rie­nė at­si­dūs­ta – biu­dže­tas bus kiau­ras, o jei mies­to val­džią į sa­vo ran­kas no­rės paim­ti mo­te­ris, nie­ko ge­ro ne­bus. „Mies­tui išei­ti iš su­dė­tin­gos fi­nan­si­nės si­tua­ci­jos įma­no­ma, bet val­džios vy­rai pa­si­klys tarp vi­sų ga­li­my­bių, kri­ti­ka juos stab­dys, to­dėl jo­kių po­zi­ty­vių žings­nių ne­bus ženg­ta“, – pra­na­šau­ja bū­rė­ja.

Ko­dėl Lie­tu­vo­je ma­žai ura­ga­nų ir ne­bū­na ga­lin­gų po­tvy­nių? Pa­sak A. Rei­me­rie­nės, lie­tu­viai – že­mę my­lin­tys žmo­nės, to­dėl kad ir to­liau taip bū­tų, rei­kia ska­tin­ti žem­dir­bys­tę, ko­lek­ty­vi­nių so­dų plėt­rą. „Že­mė – gy­va. Ji rea­guo­ja, „krau­juo­ja“. Jei tu ją my­li, ji ta­ve pa­ken­čia ir „ne­šio­ja“. Že­mės dre­bė­ji­mai vyks­ta ten, kur daug žmo­nių nea­py­kan­tos, kur daug ka­riau­ja­ma. Ji no­ri nu­mes­ti nuo sa­vęs tuos, ku­rie jai ken­kia. Ant že­mės ne­tgi nu­si­spjau­ti nuo­dė­mė – tar­si ma­mai spjau­ti į akis. Nors mes ir itin sku­ban­tys žmo­nės, tai rei­kia pri­si­min­ti“, – sa­ko bū­rė­ja.
„Kai žiū­riu se­niems žmo­nėms į ran­kas, ste­biu ryš­kias že­mės li­ni­jas. Ast­ro­lo­gai gąs­di­na žmo­nes, kad ki­tą­met bus daug sti­chi­nių ne­lai­mų, bet ar taip bus, pri­klau­so nuo pa­čių žmo­nių. La­bai di­de­lis pa­vo­jus ki­tą­met yra ug­nis. Atei­da­mas Van­de­ni­nis dra­ko­nas spjau­do­si ug­ni­mi. Tai reiš­kia, kad ga­li kil­ti daug gais­rų“, – sa­ko mo­te­ris.
Pa­sak pa­šne­ko­vės, ka­rai ky­la, nes nė­ra pu­siaus­vy­ros. Žmo­nių yra per daug, jų tu­ri lik­ti tiek, kiek rei­kia, juk vi­sų neį­ma­no­ma iš­mai­tin­ti. „Ki­tą­met tu­ri­me su­stip­rin­ti mo­te­riš­ką, mo­ti­niš­ką pra­dą, ant­raip gau­si­me nuo Že­mės niuk­są“, – sa­ko ji.
Da­bar vi­si žmo­nės pyks­ta kaip vel­niai, ant val­džios riau­mo­ja, dras­ko­si gi­mi­nės dėl že­mės ga­ba­lė­lio. „Net­gi no­rė­da­mi su­liek­nė­ti mes su­ku­ria­me bai­sią pro­gra­mą – mais­to nea­py­kan­tą. Ne­to­li­mo­je atei­ty­je to mais­to rei­kės su ži­bu­riu ieš­ko­ti. Jo bus neį­ma­no­ma val­gy­ti, jis pa­ts bėgs nuo mū­sų. Bus tiek ma­žai mais­to, kad už ki­log­ra­mą pi­ni­gų te­ga­lė­si nu­si­pirk­ti 100 gra­mų mais­to. In­dė­nai sa­ko, kad kai bus nu­šau­tas pa­sku­ti­nis paukš­tis, brie­dis gi­rio­je ir pa­gau­ta pa­sku­ti­nė žu­vis, su­pra­si­me, kad pi­ni­gai yra ne­val­go­mi. Bū­ki­me ge­res­ni ir pa­sau­lis mums bus ge­res­nis. Žmo­nėms at­ro­do, kad tik Lie­tu­vos val­džia blo­ga. Vi­sur val­džia yra blo­ga. Pa­dė­ki­me vie­nas ki­tam ir bū­ki­me kar­tu, ta­da vis­kas pa­si­keis“, – sa­ko bū­rė­ja.
Val­džia no­ri su­telk­ti vie­no­se ran­ko­se kuo dau­giau tur­to. Kri­zę, anot bū­rė­jos, su­kė­lė vi­sa­tos pro­tas, ta­čiau žmo­nės ne­pa­si­mo­ko, ne­pa­de­da vie­nas ki­tam, to­liau kau­pia tur­tus, o pa­dė­ti ki­tiems – die­viš­ka ir kil­nu.
Pa­sak A. Rei­me­rie­nės, da­bar la­biau­siai ken­čia tie, ku­rie ki­tiems daug blo­go pa­da­rė. Ki­tą­met teks at­sa­ky­ti už pa­da­ry­tą blo­gį, ku­rį pa­da­rei ki­tam la­bai ne­se­niai. Jau­ni­mas ne­no­ri tuok­tis, tei­si­na­si taip da­ran­tys, kad gau­tų pa­šal­pų, leng­va­tų. „To­kie žmo­nės pa­tirs fi­nan­si­nių nuo­sto­lių, nes da­bar ban­do pa­si­nau­do­ti si­tua­ci­ja. Jei pi­ni­gai ver­tin­ges­ni už mei­lės įtei­si­ni­mą, žmo­nės iš­si­skirs. Ne­si­seks ir tiems, ku­rie ki­tus lai­ko kvai­les­niais, nie­ki­na. Ne­lai­mės lau­kia ir tų, ku­riems ki­ti pa­vy­di, to­dėl ge­riau ne­de­monst­ruo­ti sa­vo tur­tų, pa­sie­ki­mų, ne­si­gir­ti sa­vo mei­le ir šlo­ve, ypač per te­le­vi­zo­rių, spau­do­je“, – pa­ta­ria pa­šne­ko­vė.
Ko ki­tą­met ga­li ti­kė­tis Šiau­liai? Pa­sak A. Rei­me­rie­nės, įsi­vaiz­duo­ki­me, kad Šiau­liai – di­de­lė šei­ma, ku­ri ėmė, pa­si­sko­li­no pi­ni­gų, iš­kė­lė di­de­lę puo­tą, kad bū­tų links­ma. „Pra­sis­ko­li­nu­siems dar sko­lin­tis? Or­ga­ni­zuo­ki­te to­kius ren­gi­nius, kur ma­žai iš­lai­dų. Pas­kelb­ki­te ren­gi­nį, o žmo­nės pa­tys at­vyks ir pa­ro­dys, ką mo­ka kur­ti, ga­min­ti“, – sa­ko ji.
Ne­pa­tin­ka bū­rė­jai ir mies­to skulp­tū­ros. „Pri­da­rė mies­te tų skar­di­nių pa­bai­siu­kų. Tie ašt­rūs kam­pai – lyg iš­si­žio­ję vel­niai. Ne­ge­rą ener­gi­ją jie sklei­džia. Kam tos „gro­žy­bės“? Vie­ną ge­rą skulp­tū­rą pa­da­ry­ki­te – vi­si pa­si­džiaugs. Jei ne­mo­ka­mai „skar­das“ ga­vo mies­tas, tai jau bū­ki­te ge­ri, nuim­ki­te. Tos „gro­žy­bės“ tik pir­tims puoš­ti, jos tin­ka tik ten, kur ug­nis de­ga“, – sa­ko ji.
Anot A. Rei­me­rie­nės, kor­tos ro­do, kad Šiau­lių lau­kia nuo­sto­liai, ryt­die­na yra neaiš­ki ir ne­ma­ty­ti pro­duk­ty­vios atei­ties. „Yra ga­li­my­bių, bet jų tiek daug, kad po­li­ti­kai jo­se su­si­pai­nios ir nie­kur ne­be­nueis. Mies­to va­do­vams teks su­ras­ti neįp­ras­tą išei­tį, tik ta­da ateis ra­my­bė ir pa­si­ti­kė­ji­mas, ypač emo­ci­nis. La­bai re­ko­men­duo­ja­ma iš­kiš­ti no­sį į ki­tas ša­lis. Siųs­ti val­di­nin­kus į ko­man­di­ruo­tes, už­megz­ti nau­din­gų ry­šių, o ne pra­mo­gau­ti“, – sa­ko ji.
Mies­to val­džią kan­kins daug min­čių, to­dėl pro­tas pra­ras nuo­vo­ką. „Su­dė­ki­te pi­ni­gus į bend­rą ka­ti­lą ir nau­do­ki­te juos ten, kur la­biau­siai rei­kia, o ne ten, kur bu­vo se­niau su­pla­nuo­ta“, – pa­ta­ria ji.
Kor­tos ro­do, kad ki­tą­met val­džia ne­ras išei­ties iš su­dė­tin­gos si­tua­ci­jos. Net ga­li bū­ti pa­keis­ta mies­to val­džia, bet ta kai­ta bus be­pras­mė, kaip A. Kry­lo­vo pa­sa­kė­čio­je: „Gal mu­zi­ka ki­taip skam­bės, jei sė­si­me iš ei­lės.“