Bebras ir Bebriukas gyvena regbiu

Iš fut­bo­lo – į reg­bį

Tė­vas ir sū­nus į reg­bį atė­jo skir­tin­gais ke­liais, ta­čiau ir vie­no, ir ki­to is­to­ri­jos su­si­ju­sios su fut­bo­lu. Al­gir­do tė­vai kam­ba­rį nuo­mo­jo fut­bo­li­nin­kui, ku­ris kar­tą pa­siū­lė pa­žais­ti fut­bo­lą prieš „Vai­ro“ reg­bi­nin­kus. „Po tų rung­ty­nių reg­bi­nin­kai pa­kvie­tė pa­si­tre­ni­ruo­ti su jais, pa­si­li­kau. Daug už mo­kyk­lą bu­vau spor­ta­vęs, pa­lai­kiau ge­rą for­mą. Nuo spor­to to­li nie­kuo­met ne­bu­vo nu­to­lęs“, – tei­gia A. Na­vic­kas.

Tuo­met Lie­tu­vos čem­pio­na­te star­ta­vo 15 ko­man­dų: sep­ty­nios – pir­mo­je ly­go­je, aš­tuo­nios – aukš­čiau­sio­je. „Vai­ras“ žai­dė pir­mo­je ly­go­je. Po ke­le­rių me­tų pe­rė­jo į aukš­čiau­sią ly­gą. „1982 me­tais pir­mą kar­tą ta­po­me Lie­tu­vos čem­pio­nais ir nuo to lai­ko tik ke­lis kar­tus iš nu­ga­lė­to­jų po­zi­ci­jų mus bu­vo nu­ver­tę“, – tei­gia A. Na­vic­kas.

2004 m. Al­gir­das bai­gė kar­je­rą Lie­tu­vo­je ir iš­vy­ko į Ai­ri­ją. 2005-2006 m. jis du se­zo­nus rung­ty­nia­vo Ai­ri­jo­je.

Bū­da­mas sep­ty­ne­rių, Ka­ro­lis pra­dė­jo ei­ti į pir­mą kla­sę ir lan­ky­ti fut­bo­lo tre­ni­ruo­tes. Nors reg­bio sta­dio­ne Ka­ro­lis bū­da­vo nuo pen­ke­rių me­tų, jis nuo ma­žens sa­kė, kad žais tik fut­bo­lą. „Kie­me vai­kai no­rė­da­vo žais­ti ka­rą, ta­čiau jis vi­sus per­kal­bė­da­vo žais­ti fut­bo­lą. Pas­kui Ka­ro­lį vi­si kie­mo ber­niu­kai pa­trau­kė į fut­bo­lo tre­ni­ruo­tes“, – pri­si­me­na A. Na­vic­kas.

Vai­ki­nas at­sto­va­vo FK „Na­po­lio“ fut­bo­lo eki­pai. 2004-2005 m. su ko­man­da ta­po Lie­tu­vos čem­pio­nu, žai­dė Pa­bal­ti­jo čem­pio­na­te, įvai­riuo­se tarp­tau­ti­niuo­se tur­ny­ruo­se.

Nors prieš iš­vyk­da­mas su tė­vais į Ai­ri­ją Ka­ro­lis žai­dė fut­bo­lą, nuo vai­kys­tės tarp reg­bi­nin­kų au­gęs vai­ki­nas ži­no­jo vi­sas šios spor­to ša­kos tai­syk­les, žai­di­mo sti­lių ir tech­ni­ką. „Ži­no­jau, kad tė­vo kar­je­ra jau bai­gia­si, o la­bai no­rė­jo­me nors vie­ne­rius me­tus rung­ty­niau­ti drau­ge. At­si­ra­do ga­li­my­bė tai pa­da­ry­ti Ai­ri­jo­je. Nusp­ren­dė­me pa­mė­gin­ti. Vi­są se­zo­ną žai­dė­me drau­ge vy­rų čem­pio­na­te, pel­niau ge­riau­sio jau­no­jo žai­dė­jo ti­tu­lą“, – pir­muo­sius žai­di­mo me­tus pri­si­me­na

K. Na­vic­kas.

Sun­ki pra­džia

Pir­mus me­tus žai­džian­čiam reg­bį Ka­ro­liui bu­vo sun­ku, ta­čiau pa­dė­da­vo vi­suo­met ša­lia bu­vęs tė­vas. Daug­kar­ti­nis Lie­tu­vos čem­pio­nas, su klu­bu iš­mai­šęs vi­są Ta­ry­bų Są­jun­gos te­ri­to­ri­ją, žai­dęs ga­ly­bę ma­čų, pel­nęs ne­sus­kai­čiuo­ja­mą kie­kį taš­kų, ve­dęs sa­vo ko­man­dą į per­ga­les Al­gir­das Na­vic­kas bu­vo su­kau­pęs di­de­lę pa­tir­tį, ku­rią ga­lė­jo per­duo­ti sū­nui.

Vy­rai tei­gia, kad aikš­tė­je ne­bū­da­vo lai­ko žiū­rė­ti vie­nam į ki­tą, nes kiek­vie­nas tu­rė­jo sa­vo pa­rei­gas, var­žo­vus, ta­čiau jaus­da­vo vie­nas ki­tą ir to pa­ka­ko. Ai­ri­jo­je reg­bis ski­ria­si nuo žai­džia­mo Lie­tu­vo­je – aikš­te­lė­je bū­na 13, o ne 15 žai­dė­jų. „Keis­ta bū­da­vo, kai ka­pi­to­nai su­kvies­da­vo per­si­ren­gi­mo kam­ba­ry­je vi­sus su­sto­ti ra­tu ir kal­bė­da­vo įvai­rias už­ve­dan­čias fra­zes, o vi­si šau­kia, try­pia. Jie taip psi­cho­lo­giš­kai už­ve­da, nu­tei­kia, kad pa­si­reng­tu­me ar­tė­jan­čiai ko­vai“, – ai­rių reg­bio tra­di­ci­jas api­bū­di­na

K. Na­vic­kas.

„Ai­ri­jo­je ki­tos ko­man­dos at­va­žia­vu­sios jau ži­no­da­vo, kad esa­me tė­vas ir sū­nus. Ži­no­jo, ką ge­ba­me. Jie sa­ky­da­vo – „old rus­sian school“ (se­no­ji ru­sų mo­kyk­la) – ne­va gir­da­vo mus“, – sa­ko A. Na­vic­kas.

Ai­ri­jo­je vy­rams įsi­mi­nė ir tre­čia­sis kė­li­nys, ku­ris vyk­da­vo po rung­ty­nių. Abi ko­man­dos su­si­rink­da­vo pa­si­kal­bė­ti apie pra­bė­gu­sias rung­ty­nes. Aikš­tė­je jie – prie­šai, o po rung­ty­nių – drau­gai, ap­ta­ria, kaip vy­ko rung­ty­nės, kas kur su­kly­do, gra­žiau­sius epi­zo­dus.

Po se­zo­no Ai­ri­jo­je su šei­ma par­vy­kęs at­gal į Lie­tu­vą, Ka­ro­lis jau ne­beg­rį­žo į fut­bo­lo tre­ni­ruo­tes – vi­są lai­ką sky­rė reg­biui. Bū­da­mas 15-os, jis at­sto­va­vo jau­nu­čių ko­man­dai – Lie­tu­vo­je užė­mė ant­rą vie­tą. Tre­jus me­tus žai­dė už jau­nius. Per tuos me­tus jis pel­nė jau­nių ir jau­ni­mo čem­pio­na­tų re­zul­ta­ty­viau­sio žai­dė­jo ti­tu­lą. Ats­to­vau­da­mas vy­rų ko­man­dai „Vai­ras-Ju­po­ja“, du kar­tus ta­po Lie­tu­vos čem­pio­nu. „Kai man bu­vo 16 me­tų, lan­kiau bok­są, de­ri­nau su reg­biu. La­bai pa­ti­ko bok­suo­tis, ta­čiau kar­tą su­si­dub­lia­vo bok­so čem­pio­na­tas ir svar­bios reg­bio var­žy­bos. Vy­kau į reg­bį. Bok­so tre­ne­ris su­py­ko, to­dėl pa­li­kau tre­ni­ruo­tes“, – pri­si­me­na K. Na­vic­kas.

Kar­je­rą tę­sia už­sie­ny­je

2009 m. Ka­ro­lį kar­je­ra at­ve­dė į Ru­si­ją – jį į sa­vo gre­tas pa­si­kvie­tė „VVA Pod­mos­ko­vye“ ko­man­da. „Tre­ne­ris Si­gi­tas Ku­kuls­kis tu­rė­jo pa­žįs­ta­mų šia­me klu­be, to­dėl ma­ne re­ko­men­da­vo ir su­lau­kiau kvie­ti­mo į per­žiū­rą. Bū­da­mas 19-os, iš­vy­kau ir pa­si­li­kau“, – pa­sa­ko­ja K. Na­vic­kas.

Ru­si­jo­je vai­ki­nas žai­dė dve­jus me­tus. Pir­mą se­zo­ną bu­vo pa­sko­lin­tas „Spar­ta­ko“ klu­bui, o ant­rus me­tus „VVA“ klu­bas jį su­si­grą­ži­no į sa­vo gre­tas. Ats­to­vau­da­mas šiam klu­bui, šiau­lie­tis ta­po Ru­si­jos aukš­čiau­sio­sios ly­gos čem­pio­nu.

2011 m. vai­ki­nas per­si­kė­lė į Pie­tų Af­ri­ką. Žai­dė klu­bų aukš­čiau­sio­je ly­go­je „Pre­mie­res­hip“ čem­pio­na­te, at­sto­va­vo „Rah­nos Em­pan­ge­ne“ eki­pai. Į Pie­tų Af­ri­ką iš­vyk­ti Ka­ro­liui pa­dė­jo Li­nas Nau­ja­lis, ku­ris reg­bį žai­dė drau­ge su vai­ki­no tė­vu. „Da­bar jis gy­ve­na JAV, pa­de­da jau­niems spor­ti­nin­kams, ran­da klu­bų, do­mi­si jų atei­ti­mi. Man taip pat pa­si­se­kė, iš­vy­kau. Bu­vo sun­ku, ka­dan­gi bu­vau vie­nin­te­lis eu­ro­pie­tis. Ten la­bai krei­vai žiū­ri į ki­tų ša­lių spor­ti­nin­kus. La­bai daug spor­ti­nin­kų yra pa­čio­je ša­ly­je“, – apie iš­vy­ką į Pie­tų Af­ri­ką pa­sa­ko­jo K. Na­vic­kas.

Pie­tų Af­ri­ko­je ge­riau­si žai­dė­jai siun­čia­mi į per­žiū­rą. Dur­ba­no mies­te su­si­ren­ka apie 500 per­spek­ty­vių jau­nų reg­bi­nin­kų, iš ku­rių at­ren­ka­ma 30 ge­riau­sių. Ge­riau­sie­ji su­bu­ria­mi į ko­man­dą „NA­TAL Sharks“.

Aukš­čiau­sio­je ly­go­je rung­ty­niau­jan­čiam klu­bui ga­li at­sto­vau­ti tik 22 iš 30 žai­dė­jų, ki­ti pai­ma­mi, jei pa­grin­di­nės su­dė­ties žai­dė­jus iš­tik­tų trau­mos.

K. Na­vic­kas bu­vo at­rink­tas iš 500 žai­dė­jų ir įsi­tvir­ti­no pa­grin­di­nė­je ko­man­do­je. „Cur­ry Cup“ čem­pio­na­te vai­ki­nas du kar­tus bu­vo pri­pa­žin­tas ge­riau­siu rung­ty­nių žai­dė­ju. Su klu­bu Pie­tų Af­ri­kos čem­pio­na­te šiau­lie­tis užė­mė ant­rą vie­tą.

2011 m. rug­sė­jo mė­ne­sį Ka­ro­lis per­si­kė­lė į Ang­li­ją, pa­si­ra­šė su­tar­tį su „Sa­les Sharks“ klu­bu. „No­rė­jau bū­ti ar­čiau na­mų, ka­dan­gi esu vie­nin­te­lis vai­kas. Jei tu­rė­čiau bro­lių, se­se­rų, gal bū­tų ki­taip, ta­čiau ma­mai ra­miau, kai esu ar­čiau“, – tei­gia vai­ki­nas.

Ang­li­jo­je Ka­ro­lis il­gai neuž­si­bu­vo. „Su­žai­dus dve­jas var­žy­bas, lū­žo de­ši­nys rie­šas, jau tre­čią kar­tą. Nusp­ren­džiau, kad rei­kia da­ry­ti ope­ra­ci­ją ir at­si­kra­ty­ti vis at­si­nau­ji­nan­čios trau­mos. Da­bar tris mė­ne­sius ne­žai­džiu, nu­trū­ko tre­ni­ruo­čių re­ži­mas“, – ap­gai­les­tau­ja K. Na­vic­kas.

Po rea­bi­li­ta­ci­jos lai­ko­tar­pio Ka­ro­lis spręs, kur tęs­ti kar­je­rą. „Esu ga­vęs ke­lių klu­bų pa­siū­ly­mų. Steng­siuo­si ras­ti ge­riau­sią va­rian­tą. Dar ne­ži­nau, kur pa­suks ma­no kar­je­ra – į Ang­li­jos, Pran­cū­zi­jos ar Pie­tų Af­ri­kos pro­fe­sio­na­lų klu­bą“, – atei­ties pla­nus at­sklei­džia K. Na­vic­kas.

Trau­mų neiš­veng­si

Reg­bis – spor­to ša­ka, ku­rio­je vie­tos silp­niems nė­ra. Čia nuo­lat su­si­re­mia­ma, to­dėl trau­mos – daž­nas spor­ti­nin­kų pa­ly­do­vas. Ka­ro­lis pir­mą kar­tą pa­ty­rė trau­mą 2009 m. Ru­si­jo­je – lū­žo rie­šas. Pak­laus­tas apie skau­džiau­sias trau­mas tė­vas tei­gia, kad to­kių lyg ir ne­pa­me­na, o sū­nus pri­ta­ria: „Na, taip, ne­bu­vo, tik tau vi­si ran­kų pirš­tai, du ko­jos pirš­tai bu­vo lū­žę. Taip pat šon­kau­liai, pe­tys, an­ta­kiai nuo­lat pra­kirs­ti, lyg ir nie­ko rim­to...“

Pa­sak vai­ki­no, žai­džiant reg­bį aukš­čiau­sio ly­gio klu­buo­se, pa­tir­ti trau­mų yra daug ma­žiau ga­li­my­bių, nei žai­džiant mė­gė­jiš­kai. Da­bar dar la­biau sten­gia­ma­si su­ma­žin­ti trau­mų ri­zi­ką. „Jei ne taip ką nors da­rai, iš kar­to gau­ni kor­te­lę. Ka­me­ros vis­ką fik­suo­ja ir tei­sė­jai ga­li at­suk­ti bet ku­riuo me­tu vaiz­dą. Pa­žiū­ri ir nu­spren­džia – baus­ti ar ne. Kar­tą, tei­sė­jams ne­ma­tant, grįž­da­mas į gy­ny­bą var­žo­vas spe­cia­liai pe­čiu kliu­dė žai­dė­ją ir jam su­lau­žė žan­di­kau­lį. Tei­sė­jai ne­ma­tė to epi­zo­do, ta­čiau po to per­žiū­rė­jo vaiz­dą ir disk­va­li­fi­ka­vo smū­gia­vu­sį žai­dė­ją“, – ne­se­nus įvy­kius pri­si­me­na K. Na­vic­kas.

„Anks­čiau bū­da­vo vis­kas per jė­gą – tik grum­tis, stum­ti, trenk­ti. Da­bar reg­bis kei­čia­si – svar­bu su­gal­vo­ti, kaip ap­gau­ti, per­gud­rau­ti var­žo­vą, o ne su­žeis­ti ir taip jį ap­lenk­ti“, – tei­gia A. Na­vic­kas.

Net­gi žai­džiant aukš­čiau­sio­je ly­go­je pa­si­ruo­ši­mas var­žy­boms pri­klau­so nuo to, ku­rio­je ša­ly­je esi. „Ru­si­jo­je esant 17 laips­nių šal­čiui bė­go­me kro­są, grįž­da­vo­me ap­ša­lu­sio­mis barz­do­mis, o Af­ri­ko­je per vi­są lai­ką nė vie­no kro­so ne­bė­gau. Ru­si­jo­je ak­cen­tuo­ja­ma jė­ga, tvir­tu­mas, Af­ri­ko­je vis­kas pa­rem­ta moks­li­niais ty­ri­mais. Jei žai­džiant ne­si­se­ka pra­lauž­ti prie­ši­nin­kų gy­ny­bos, pe­rei­na­me nuo pla­no A prie pla­no B. Yra už­ko­duo­tos tre­ne­rio fra­zės, ku­rias iš­gir­dę ži­no­me, ko­kių veiks­mų tu­ri­me im­tis. Po var­žy­bų – vi­si į le­do vo­nias“, – pa­si­ren­gi­mą var­žy­boms skir­tin­go­se ša­ly­se ly­gi­na K. Na­vic­kas.

At­min­tin įsi­rė­žęs pra­lai­mė­ji­mas

Abie­jų vy­rų pa­si­tei­ra­vo­me, ko­kia per­ga­lė ar pra­lai­mė­ji­mas la­biau­siai įsi­mi­nė per kar­je­rą. Pir­ma­sis po ne­di­de­lės pau­zės pra­kal­bo Al­gir­das. „Yra ma­čas, ku­rį pri­si­min­siu vi­są gy­ve­ni­mą. Tai Ta­ry­bų Są­jun­gos tau­rės var­žy­bų ket­virt­fi­na­lis, ku­ris vy­ko žiū­ro­vų pil­na­me Talk­šos sta­dio­ne“, – tei­gė

A. Na­vic­kas. „Vai­ro“ klu­bas tuo­met rung­ty­nia­vo pir­mo­je ly­go­je, o var­žo­vė bu­vo Ru­si­jos „Sla­va“ – aukš­čiau­sios ly­gos čem­pio­nai.

„Ga­lė­jo­me lai­mė­ti, per­ga­lė bu­vo jau mū­sų ran­ko­se, tik ne­su­ge­bė­jo­me jos pa­siim­ti. Vi­sus prie­ši­nin­kus man pa­vy­ko apei­ti, li­ko­me tri­se, prieš mus var­žo­vų ne­li­ko, tik tuš­čias plo­tas ir li­ni­ja, už ku­rios rei­kia pri­spaus­ti ka­muo­lį. Apė­jęs vi­sus var­žo­vus iš­si­gan­dau, kad prie­ši­nin­kai ne­pa­gau­tų ma­nęs už ko­jų, to­dėl pa­sku­ti­niuo­se met­ruo­se per­da­viau ka­muo­lį Si­gi­tui Ku­kuls­kiui. Aš jau bė­gau iš­kė­lęs ran­kas ir sku­bė­jau svei­kin­ti ko­man­dos drau­gų, bet Si­gi­tui ka­muo­lys iš­sprū­do“, – lyg var­žy­bos bū­tų vy­ku­sios va­kar, žo­džius be­ria A. Na­vic­kas.

„At­si­li­ko­me trim taš­kais. Tuo­met už pri­spau­di­mą skir­da­vo ke­tu­ris taš­kus, po to dar bau­dos spy­ris bū­tų. Kai iš­sprū­do ka­muo­lys, te­ko sto­ti į grum­ty­nes. Ru­sai at­si­lai­kė, o mes ap­mau­džiai pra­lai­mė­jo­me be­veik lai­mė­tas rung­ty­nes“, – ap­mau­do ne­slėp­da­mas pa­sa­ko­ja Al­gir­das.

„Per­ga­lės per­ga­lė­mis, jų daug, kar­tais pa­mirš­ti, bet šis pra­lai­mė­ji­mas bu­vo skau­džiau­sias“, – ne­sėk­mę prieš Ru­si­jos su­perk­lu­bą pri­si­me­na A. Na­vic­kas, ta­čiau ne­tru­kus jo liū­de­sį pa­kei­čia šyp­se­na pri­si­mi­nus per­ga­lę, ku­ri, paaiš­kė­jo vė­liau, bu­vo pa­siek­ta la­bai sun­kiai. „Tai bu­vo pir­ma­sis at­vi­ras Ta­ry­bų Są­jun­gos reg­bio-7

čem­pio­na­tas. Užė­mė­me tre­čią vie­tą – lai­mė­jo­me prieš „Pem­zos“ mies­to klu­bą, tiks­liau, ne lai­mė­jo­me, o at­si­lai­kė­me prieš jų ata­kas“, – pri­si­me­na A. Na­vic­kas.

„Vai­ro“ klu­bas, li­kus ke­lioms mi­nu­tėms iki ma­čo pa­bai­gos, pir­ma­vo ke­liais taš­kais. „Pem­zos“ ko­man­da iš pa­sku­ti­nių­jų sten­gė­si per­sver­ti re­zul­ta­tą, ta­čiau šiau­lie­čiai ko­vė­si ko­ne iki pa­sku­ti­nio ato­dū­sio. „Jie vis spau­dė, o tei­sė­jo švil­pu­kas ty­lė­jo. Gal pen­kias mi­nu­tes pri­dė­jo tei­sė­jas, bet ru­sams taip ir ne­pa­vy­ko pra­lauž­ti mū­sų gy­ny­bos. Po švil­pu­ko lyg žai­bas tren­kė. Vi­si su­kniu­bo­me ant žo­lės to­se aikš­tės vie­to­se, kur sto­vė­jo­me. Nie­kas ne­ga­lė­jo net pa­ju­dė­ti – ne­ga­lė­jo­me vie­nas ki­to pa­svei­kin­ti su per­ga­le, nes ne­bu­vo jė­gų. Po kiek lai­ko pra­dė­jo­me ro­po­ti link ko­man­dos drau­gų. Tai bu­vo sun­kiau­sia per­ga­lė, po ku­rios pel­nė­me tre­čią vie­tą“, – per­ga­lės aki­mir­kas pri­si­me­na A. Na­vic­kas.

Ka­ro­lis iš di­džiau­sių per­ga­lių iš­sky­rė 2007 m. „U-18“ Eu­ro­pos čem­pio­na­to tre­čia­ja­me di­vi­zio­ne su Lie­tu­vos rink­ti­ne užim­tą pir­mą vie­tą. „Ma­no svar­biau­si lai­mė­ji­mai dar atei­ty­je, ti­kiuo­si, kad pri­si­mi­ni­muo­se įstrigs tik skam­bios per­ga­lės, o ne ne­sėk­mė, kaip nu­ti­ko tė­čiui“, – vi­lia­si jis.

Gy­ve­na iš reg­bio

Reg­bį Na­vic­kų šei­mo­je žai­dė ne tik Al­gir­das su Ka­ro­liu, bet ir dar ke­tu­ri šei­mos na­riai. „Ma­no bro­lis, pusb­ro­lis, du se­sers sū­nūs. Iš vi­so mū­sų šei­mo­je su reg­biu su­si­ję še­ši as­me­nys, ku­rie at­sto­va­vo įvai­rioms ko­man­doms, žai­dė rink­ti­nė­se“, – tei­gia A. Na­vic­kas. Ne­se­nai Ang­li­jo­je Al­gir­do sū­nė­nas Rai­mon­das Zuo­kas su­bū­rė mė­gė­jų reg­bio ko­man­dą, ku­ri tu­rė­tų da­ly­vau­ti čem­pio­na­te.

Lie­tu­vo­je reg­bi­nin­kai yra mė­gė­jai. Jie ne­gau­na at­ly­gi­ni­mo už tai, kad gi­na sa­vo eki­pų gar­bę, rung­ty­niau­ja čem­pio­na­tuo­se. Reg­bis Lie­tu­vo­je lai­ko­si ant en­tu­zias­tų pe­čių. Vy­rai po dar­bų sku­ba į tre­ni­ruo­tes, sa­vait­ga­liais vyks­ta į var­žy­bas, nors ga­lė­tų tą lai­ką leis­ti ki­taip. Ta­čiau reg­bi­nin­kai sten­gia­si kel­ti šios spor­to ša­kos ly­gį Lie­tu­vo­je. Kol yra to­kių žmo­nių, ku­rie au­ko­ja sa­vo lai­ką ir svei­ka­tą, tol reg­bis Lie­tu­vo­je gy­vuos. Ka­ro­lis yra be­ne vie­nin­te­lis lie­tu­vis, žai­džian­tis reg­bį pro­fe­sio­na­lia­me ly­gy­je, gau­na al­gą ir ge­ba iš to pra­gy­ven­ti.

Beb­ras ir Beb­riu­kas

„Se­vas­to­po­ly­je sto­vyk­los me­tu ga­vau pra­var­dę „Beb­ras“. Aš pir­mas – į van­de­nį, pa­sku­ti­nis – iš van­dens. Po var­žy­bų du­še praus­tis baig­da­vau pa­sku­ti­nis. Po šal­ta ir stip­ria sro­ve il­gai sto­vė­da­vau. Gal­būt dėl trau­kos van­de­niui ma­ne ir pra­mi­nė „be­bru“, – pra­var­dės kil­mę pri­si­me­na A. Na­vic­kas.

Ka­dan­gi Al­gir­do sū­nus nuo ma­žens da­ly­vau­da­vo sto­vyk­lo­se, vy­res­nie­ji va­din­da­vo jį „Beb­riu­ku“. „Pyk­da­vau, kai man bu­vo pen­ke­ri, at­ro­dė įžei­džian­čiai, vė­liau pri­pra­tau. Ma­no bend­raam­žiai da­bar ma­ne taip pat va­di­na „Beb­ru“, o vy­res­nės kar­tos reg­bi­nin­kai ir to­liau te­be­va­di­na kaip anks­čiau – „Beb­riu­ku“, – tei­gia K. Na­vic­kas.

„Ne­re­tai nu­tin­ka, kad kal­bė­da­mi apie mus spor­ti­nin­kai at­si­du­ria ku­rio­ziš­ko­se si­tua­ci­jo­se, kai pa­sa­ko­ja kam nors: Ka­ro­lis, na, tas reg­bi­nin­kas. Koks Ka­ro­lis? Na, tas, Na­vic­kas. Koks Na­vic­kas? Na, „Beb­ro“ sū­nus, „Beb­riu­kas“. Tai taip ir rei­kė­jo iš­kart sa­ky­ti“, – nuo­tai­kin­gus nu­ti­ki­mus pa­sa­ko­ja spor­ti­nin­kai.

Ka­ro­lis Na­vic­kas – vie­nin­te­lis lie­tu­vis, žai­džian­tis reg­bį pro­fe­sio­na­lų klu­buo­se.