REDAKCIJA REKOMENDUOJA
SUSIJĘ STRAIPSNIAI
Kultūra2017 m. Spalio 7 d. 11:30

Apie du miestus, arba Kelionės rudeniui tinka

Šiauliai

SofiLayla nuotr.

Andrius TverijonasŠaltinis: Etaplius.lt


16423

Kažkas yra pasakęs „Kiekvienas turime savo miestą“. Bet yra teigiančių, kad vieno miesto žmogui per maža, jam reikia bent dviejų. Sutikčiau. Tokias mintis paakino ir neseniai į rankas paimta Adamo Zagajevskio knyga „Du miestai“. Tiesa, kažkada skaičiau Čarlzo Dikenso knygą „Pasakojimas apie du miestus“, kuri paskatino dar labiau pamilti didžiuosius Europos miestus Londoną ir Paryžių, bet šįkart apie A. Zagajevskio miestus.

Jakutis

Lenkų eseistas, poetas, vertėjas A. Zagajevskis (g. 1945 m.) 2004 m. apdovanotas „Neustadt“ literatūrine premija. Literatūros kritikai apibūdina, kad „Du miestai“ – tai pagavūs autobiografiniai eskizai, lyrinės reflekcijos, fantazijos ir aforistinės esė apie skaudžius XX a. žmogiškuosius praradimus ir egzistencinę benamystę. 1945-aisiais autoriaus šeimai teko išsikelti iš buvusio Lenkijos miesto Lvovo, prijungto prie Sovietų Sąjungos, ir „gyvuliniais“ vagonais išsikraustyti į pramoninį Glivicių miestą. Jaunystę A. Zagajevskis praleido Krokuvoje, Berlyne, studijavo Amerikoje Hiustono ir Čikagos universitetuose, ilgai rezidavo Paryžiuje. Man malonu buvo ant šios knygos virželio išvysti Lvovo Lotynų bažnyčią ir sužinoti, kad šis Vakarų Ukrainos miestas yra vienas iš A. Zagajevskio mylimųjų.

Du šio rudens savaitgalius praleidau kelionėse. Rudenį keliauti bent man ypač malonu. Nekaršta, netiršta žmonių, dar veikia lauko kavinės. Vienas savaitgalis buvo skirtas Krokuvai, antrasis – Lvovui. Apie Krokuvą jau esu ne kartą rašęs, apie Lvovą kartą irgi rašiau, bet vėl, praėjus šio miesto gatvėmis, norisi prie jo grįžti. Juolab kad Lvovas tampa vienu iš tų dviejų mano miestų.

Lvove aplanko dvejopas jausmas. Tarsi Vakarai, tarsi sovietmetis. Puošnus operos ir baleto teatras, įspūdingos cerkvės ir bažnyčios, paminklai, senamiesčio gatvelės, gatvės muzikantai ir mimai, kviečia net mazochistų baras, gatvėse prabangios mašinos, o šalia – senučiai žiguliukai ir senieji autobusiukai „pazikai“ bei aptrupėjusios pastatų sienos. Tiesa, daug kas atrestauruota, daug kas restauruojama. Viskas puiku, kol restauruotojai nepradeda tolti nuo pirminio statinio projekto. Tuomet iškart prasideda kičas. Nors bent man ukrainietiškas kičas su spalvingais ornamentais netgi kažkiek gražus.

Karalius Danila Lvovą dovanojo savo sūnui Levui, tad paaiškėja ir miesto vardo kilmė (vietiniai miestą labiau linkę vadinti ne Lvov, o Lviv). Tiesa, kitas Danilos sūnus Švarnas vedė Mindaugo dukterį ir buvo Lietuvos valdovu. 1340–1349 m. Lvovą valdė Gedimino sūnus Liubartas. Dabar Lvovas septintas pagal dydį Ukrainos miestas. Jame 750 tūkst. gyventojų.

Gal nustebsite, bet lankyti Lvovą siūlau pradėti nuo kapinių. Lyčiakivo kapinės mane tiesiog pribloškė. Tarsi Paryžiaus Per Lašez. Nuostabūs žymiausių skulptorių paminklai. Pavyzdžiui, tautos budintojų Ivano Franko ir Markijano Šaškevičiaus, grafienės Marijos-Anos Poninskos, rašytojos Gabrielės Zapolskos, operos solistės Salomėjos Kručelnitskos, dailininko Artūro Grotergo, kompozitorių Igorio Belazaro, Mykolo Kolesos, Vlodimiro Ivasiuko...

Atskirai norisi stabtelti prie Ivano Franko ir Vlodimiro Ivasiuko kapų. Rašytoją ir tautos budintoją I. Franko visad lyginu su mūsų Vincu Kudirka. Jiems abiems buvo skirta vesti savo tautas iš nelaisvės tamsos. Abiejų gyvenimo credo: dvasia, mokslas, progresas, valia. Tiesa, juos suartina ir tai, kad jie abu lenkų kultūros aplinkoje jautėsi svetimi, nors ir mokėsi polonizuotose mokyklose.

Kompozitorius Vlodimiras Ivasiukas („Červona ruta“) buvo nepatogus tuometei valdžiai. Jo dainos buvo pernelyg laisvamaniškos, žmones vertė mąstyti. Į jauno kompozitoriaus žodžius įsiklausydavo, paskui jį buvo pasirengę eiti tūkstančiai. 1979 m. kompozitoriaus kūnas buvo rastas Lvovo priemiestyje. Oficialiai skelbta, kad tai savižudybė. Bet tuo patikėti niekas negalėjo, nes buvo sulaužyti mirusiojo pirštai, stipriai subjaurotas veidas. Sako, kompozitorius prieš mirtį jautėsi persekiojamas. Tuo metu jis nutraukė ryšius su savo meile dainininke Sofija Rotaru, kad jai nepakenktų. Be abejo, taip pasielgtų kiekvienas mylintis vyras.

Kompozitoriaus laidotuvės buvo tarsi įžanga į po metų įvykusias Vladimiro Vysockio laidotuves: marios žmonių, gėlių jūra. Gatvėse kažkas išklijavo lapelius: „Visų neišžudysite, tauta bunda!“

Po kapinių dar aplankome Šv. Juro katedrą, nes ši katedra ir kapinės kiek nutolusios nuo centro, o po to jau mūsų laukia Lvovo perlas – senamiestis. Ši katedra pasaulinis baroko-rokoko šedevras. 1342 m. kunigaikštis Liubartas katedrai dovanojo varpą. Bet ypač čia išsiskiria skulptoriaus Johano Penzelio, vadinamu antruoju Mikelandželu, kūriniai. Žymiausi jų – Šv. Petro ir Povilo bei Šv. Jurgio ant žirgo skulptūros.

Vaikščioti po senamiestį irgi norisi pradedant bažnyčių aplankymu. Dominikonų bažnyčią atskirsi iš bareljefo, kuriame ant knygos tupi šuo, įsikandęs deglą. Žinia, verčiant iš lotynų kalbos, „Dominus“ reiškia – Viešpats, „canus“ – šuo. Tad dominikonai – Viešpaties šunys. Ir dar į akis krinta užrašas didelėmis raidėmis virš bažnyčios centrinių durų – „Soli Deo Honor et Gloria“. Įdomu, jog užrašo, skelbiančio Dievo garbę ir šlovę, niekas nepanaikino net sovietmečiu, kai bažnyčioje buvo įsikūręs Ateizmo muziejus.

Į statomos Lotynų bažnyčios pamatus 1360 m. Kazimieras Didysis įdėjo relikviją. Joje buvo karūnuotas Jonas Kazimieras Vaza. O Vroclavo architektas Andriejus Bemeris dovanojo Lvovui miesto didikų Boimų vėlyvojo renesanso koplyčią, kuri visa iš juodo akmens. Tarp kitko, vienas iš šios šeimos atžalų, Pavlas Boimas yra buvęs Vilniaus burmistru. Sako, kad buvimo koplyčioje laiku nesensta žmonės ir nevysta gėlės. Žodžiu, laikas sustoja. Dar reiktų paminėti armėnų katedrą, nes Lvove gyvena įvairiausių tautybių žmonių.

Visų Lvovo bažnyčių neaprašysi. Kiekviena jų vis gražesnė už prieš tai matytą. Tad šoktelkim prie pasaulietiškesnių dalykų. Tiesa, dar paminklas Adomui Mickevičiui. Sako, tai pats gražiausias paminklas, skirtas šiam poetui. Net gražesnis už stovintį Krokuvoje. Aišku, paminklo poetui Vilniuje nesumenkinkim – jis jau šio laikmečio, modernus ir mielai lakių formų. O paminkle Lvove pavaizduota mūza, bučiuojanti poetą. Tai tarsi paminklas – obeliskas. Be to, lvoviečiai dar mėgsta rinktis prie Taraso Ševčenkos ar kovotojo už Ukrainos nepriklausomybę Stepono Banderos paminklų.

Lvovo senamiestyje visai kitas gyvenimas. Kažkas yra sakęs, jog, ypač savaitgaliais – Lvovas tampa mažesniuoju Vienos broliu, puikios kavos ir štrudelių miestu. Galiu paliudyti, štrudeliai – nuostabūs, valgai ir laižaisi. O ir visas maistas puikus. Be to, pigus. Restorane pakanka 5 Eur gerai papietauti. Gorylka (taip čia vadinama degtinė) irgi nebrangi. Tiesa, po 22 val. vakaro prekybos centrai jos ir kitų svaigiųjų gėrimų nebepardavinėja, tad lieka restoranai. Iš rastų restoranų, išskirčiau „Gazova lampa“, nes Lvove išrasta žibalinė lempa, kiek paėjus už armėnų bažnyčios, „Barčevsky“, gatvelėje, netoli Turgaus aikštės, ir „Atlas“, pačioje Turgaus aikštėje, jos dešiniajame kampe. Kitoje aikštės pusėje – „Mėsa ir tiesa“, „Girta vyšnia“ ir garsioji „Kryivka“, kur, prasivėrus langeliui, reikia šūktelti „Slava Ukraine!“, tuomet atsivers durys ir pateksi vidun. Tiesa, reikia atsakyti į klausimą, ar svečių tarpe nėra rusų, nes jie šiame restorane nepageidaujami. O aš pagalvojau, kaip Rusijos vadovai savo politika privedė prie to, kad imta taip nemėgti rusų, šiaip jau draugiškos tautos.

Rusiškai Lvove nesusikalbėsi. Bendraujant su lvoviečiais reikia pasakyti, jog esi iš Lietuvos ir tik tuomet atsiras draugiškas ryšys bei galėsi kalbėti rusiškai, nors vietiniai ir tuomet tau dažniausiai atsakinės ukrainietiškai, bet tai nekliudo, nes ukrainiečių kalba dėl artimumo rusiškai mums suprantama. Nustebau, kad daug vietinių, ypač jaunimo, kalba angliškai.

Grįžtant prie restoranų, nustebina mazochistų baras. Pasirodo, mazochistų tėvas Leopoldas Masochas gimė Lvove ir visi yra skaitę jo kūrinį „Venera kailiuose“. Dar Lvove užtinki puikius kavos namus, kurių atsiradimui pradžią davė Jurijus Kulčinskis, už Vienos miesto išgelbėjimą gavęs dovanų 300 kavos maišų. Tuos maišus jis susidėjo savo rūsyje ir vis leisdavosi ten jos pasiimti. J. Kulčinskio namo rūsiai tapo tarsi kavos kasykla. Taip ir išliko.

O labiausiai traukia džiazo restoranas „Pravda“. Groja puikus bigbendas, restoranas per tris aukštus talpina vos ne tūkstantį žmonių. Aišku, geriausia rasti stalelį prie orkestro, nes iš kitų aukštų orkestras sunkiau matomas. Tiesa, visur kabo ekranai, kurie transliuoja tiesioginį vaizdą iš orkestro aukšto.

Baigiant pasakojimą apie Lvovą, norisi stabtelti miesto centre, kur stūkso įspūdingi operos ir baleto teatro rūmai. 1895 m. miestas paskelbė Operos projekto konkursą, jame varžėsi daugybė garsių architektų. Laimė teko architektui Zygmundui Gorgolevskiui, nustebinusiam komisiją siekiu operą statyti tiesiog ant mieste tekančios Poltvos upės. 1900 m. įvyko pirmoji premjera, tačiau pasklido kalbos apie tai, jog pastatas sminga ir gali sugriūti. Architektas taip nerimavo dėl teatro likimo, kad po kelerių metų nusižudė. Ar nusižudė? Greičiausiai ne, tačiau taip byloja miesto legendos. Opera po jo mirties nustojo smegusi.

Operos sceną puošia nuostabaus grožio Ukrainoje gimusio lenkų dailininko Henriko Semiradskio uždanga „Parnasas“. Teatras dėl šios uždangos derybas vedė Krokuvoje ir Milane, tačiau jos neįpirko. H. Semiradskis, sužinojęs apie lvoviečių norą, ėmė ir šią uždangą teatrui padovanojo. Gaila tik, kad ją išvysti dabar tegalime sezono atidarymo metu ir prieš premjeras. Dar pažymėtina, kad šiame teatre buvo pastatyta Lietuvoje caro uždrausta H. Jareckio opera „Mindaugas – Lietuvos karalius“.

Kupini įspūdžių grįžome į Lietuvą. Pasirodo, vėl atsiradome Lievatu. Čia vieną dieną Lietuvos Respublikos liberalų sąjūdžiui (LRLS) pateikti kaltinimai kaip juridiniam asmeniui politinės korupcijos byloje. Kitą dieną Lietuvos socialdemokratų partijos (LSDP) taryba nutarė palikti valdančiąją koaliciją. Trečią dieną po LSDP frakcijos Seime susitikimo su Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjunga (LVŽS), pirmoji nutarė nepaklusti partijos valiai ir tęsti darbą valdančiojoje koalicijoje. Sunku rasti šalį, kai per tris dienas jos politinėje padangėje būtų tiek kataklizmų.

Bet gal mes pernelyg skundžiamės, nes štai ukrainiečiams Lietuva atrodo kaip rojus. Nesinori to neigti. Baigiant visus noriu pakviesti keliauti. Aišku, šįkart į Lvovą. Šiame mieste lankėsi O. de Balzakas, Ž. P. Sartras, Kazanova, J. Bramsas, M. Ravelis, F. Listas, R. Štrausas, H. Senkievičius, pagaliau J. Pilsudskis, J. Gagarinas, tad kaip ten neapsilankyti ir mums. Artimiausia kelionė lapkričio 9 d. Kad nebūtų reklamos, nerašysiu su kokiu kelionių organizatoriumi ten vykstu, bet geriau pavartę šį laikraštį jų reklamą rasite.



REDAKCIJA REKOMENDUOJA