Gra­žūs ir karš­ti kaip sau­lė1

Mū­sų tra­di­ci­jos

Pa­sak le­gen­dos, Už­ga­vė­nių die­vai­tės tė­vas bu­vo Šal­tis. Ją kaž­ku­ris iš žmo­nių su­ti­ko pa­čiu rūš­ka­niau­siu ir šal­čiau­siu me­tu miš­ke, kur ji slė­pė­si nuo žmo­nių tarp di­de­lių snie­go pus­nių. Tra­pi be­si­šyp­san­ti mer­gi­na pa­ža­dė­jo pa­dė­ti žmo­nėms – juos su­šil­dy­ti ir pra­links­min­ti. Ir atė­jo pas juos, bet jau ne kaip smul­ku­tė mer­gio­tė, o kaip sta­mant­ri mo­te­ris su ug­ni­mi de­gan­čiais skruos­tais. Links­mai šyp­so­da­ma­si, ji vi­sus ra­gi­no šok­ti ir links­min­tis. Džiaugs­min­ga pa­go­niš­ka šven­tė pa­si­ro­dė to­kia ga­ji, kad krikš­čio­nys, pa­ma­tę, jog ko­vo­ti prieš ją be­vil­tiš­ka, įtrau­kė ją į sa­vo me­ti­nių apei­gų są­ra­šą.

Per Už­ga­vė­nes ne­skam­bi­na­ma var­pais, ofi­cia­lios baž­ny­ti­nės šven­tės lyg ir ne­sa­ma, bet ta­pu­sios Di­džio­jo pa­snin­ko iš­va­ka­rė­mis jos drau­ge su bly­nais bu­vo įtrauk­tos į Ve­ly­kų cik­lą, lik­da­mos pa­go­niš­kai links­mos ir ku­pi­nos šė­lio­ji­mo.

Dau­ge­ly­je tau­tų kiek­vie­na Už­ga­vė­nių sa­vai­tės die­na tu­ri sa­vo pa­va­di­ni­mą: su­si­ti­ki­mų, ko­ke­ta­vi­mų, ska­nės­tų, lė­ba­vi­mų (ket­vir­ta­die­nis – pla­čių­jų Už­ga­vė­nių pra­džia: rei­kia val­gy­ti iki žag­su­lio, ger­ti iki svai­gu­lio), uoš­vės va­ka­rie­nės, mo­šos pa­si­sė­dė­ji­mų ir pa­ga­liau pa­ly­dų (sek­ma­die­nis – at­si­svei­ki­ni­mo die­na). Ska­nės­tų die­ną uoš­vė pri­va­lo pa­si­kvies­ti duk­ras su žen­tais pa­si­vai­šin­ti bly­nais. Penk­ta­die­nį pa­sta­rie­ji pri­va­lo pa­si­kvies­ti tė­vus. To­kio pa­kvie­ti­mo ne­bu­vi­mas – sun­kus įžei­di­mas, nors vai­šės iš es­mės or­ga­ni­zuo­ja­mos uoš­vės są­skai­ta. Ji dar ket­vir­ta­die­nį tu­ri at­siųs­ti jau­nai šei­mai vis­ko, kas rei­ka­lin­ga bly­nams kep­ti, pra­de­dant in­dais ir bai­giant mil­tais bei svies­tu.

Bet bly­nais gar­džiuo­ja­ma­si ne tik per Už­ga­vė­nes – jie ly­di žmo­gų vi­są gy­ve­ni­mą nuo gi­mi­mo iki mir­ties, ypač ri­tua­li­nių val­gy­mų me­tu: pa­tie­kia­mi gim­dy­vėms, yra neat­sie­ja­mas dau­ge­lio tau­tų ge­du­lin­gų va­ka­rie­nių pa­tie­ka­las.

Sau­lės kul­to re­lik­tas

Iš­va­žia­vę ke­lio­nėn po už­sie­nio ša­lis pa­ste­bi­me, kad ten bly­nai ir­gi mie­lai val­go­mi, gal net daž­niau nei pas mus. Jei pas mus jais, kaip le­dais gat­vė­se, iš ve­ži­mai­čių ne­pre­kiau­ja­ma, tai Pran­cū­zi­jo­je ir Ita­li­jo­je – kas žings­nį.

Šis pa­tie­ka­las ži­no­mas Va­ka­rų Eu­ro­po­je nuo se­niau­sių lai­kų. Jį val­gy­da­vo dar se­no­vės Ro­mo­je. Plo­ny­čio pa­plo­tė­lio pa­ga­mi­ni­mo pa­pras­tu­mas ža­di­na min­tį, kad bly­nai yra to­kie pat se­ni kaip duo­na, o gal net se­nes­ni. Dau­ge­ly­je ša­lių, kaž­ka­da pri­klau­siu­sių Ro­mos im­pe­ri­jai, bly­ne­liai bu­vo ke­pa­mi sau­sio pir­mą­ją. Ten jie taip pat lai­ky­ti Sau­lės sim­bo­liu. Įp­ro­tis švęs­ti Nau­juo­sius pa­vel­dė­tas iš pa­go­niš­ko­jo Sau­lės kul­to, ku­ris bu­vo toks stip­rus Se­no­vės Ro­mo­je, kad krikš­čio­nių baž­ny­čia, pa­ju­tu­si ne­ga­lin­ti nu­ga­lė­ti pa­go­niš­kų apei­gų, iš­min­tin­gai pa­žvel­gė pro pirš­tus į tai, kad krikš­čio­niš­ko­ji šven­tė, su­ta­pu­si su pa­go­niš­ką­ja, iš­lai­kė kai ku­rias jos apei­gas.

Dvie­jų kul­tų pa­na­šu­mas – nea­be­jo­ti­nas. Juk ir vie­nu, ir ki­tu at­ve­ju šven­čia­ma nau­jų že­mės ūkio dar­bų cik­lo pra­džia. Tik ša­ly­se, ku­rių kli­ma­tas yra šal­tes­nis, o žie­ma – il­ges­nė ir snie­guo­ta, me­tų pra­džia bu­vo lai­ko­mas pa­va­sa­ris, o sau­lė­to­je ir šil­to­je Ita­li­jo­je sau­lės kul­tą žmo­nės švęs­da­vo nuo to mo­men­to, kai im­da­vo il­gė­ti die­na. Jau sau­sį vy­nuo­gy­nų api­pjaus­ty­mu pra­si­dė­da­vo dar­bai lau­kuo­se. Bet sa­vo es­me ir apei­go­mis ro­mė­nų Sa­tur­na­li­jos ir Už­ga­vė­nės – ta pa­ti Sau­lės šven­tė: tie pa­tys bly­nai, tos pa­čios ne­sut­ram­do­mos links­my­bės, ku­rį lai­ką nu­tri­nan­čios luo­mų ri­bas.

Fab­ri­cio bly­ne­liai

Nuo se­niau­sių lai­kų Ita­li­jo­je po­pu­lia­rūs bly­ne­liai. Rei­kia pri­pa­žin­ti, kad ga­mi­nan­tys juos su įvai­riais įda­rais ita­lai yra itin di­de­li meist­rai. Štai vie­nas iš dau­ge­lio ita­liš­kų re­cep­tų – Fab­ri­cio bly­ne­liai.

Pa­ruoš­ki­te 300 g skys­tos teš­los. Įda­rui rei­kės:

* 200 g minkš­to ri­ko­tos sū­rio,

* 200 g mo­ca­re­los,

* 100 g kum­pio,

* drus­kos, juo­dų­jų pi­pi­rų, mus­ka­to rie­šu­to, ba­zi­li­ko, pet­ra­žo­lių,

* dvie­jų kiau­ši­nių,

* 50 g tar­kuo­to par­me­za­no sū­rio,

* dvie­jų šaukš­tų po­mi­do­rų pa­stos,

* 4-5 čes­na­ko skil­te­lių,

* 100 g svies­to.

Iš­kep­ki­te ne­di­de­lius plo­nus bly­ne­lius.

Be­ša­me­lio pa­da­žui rei­kės:

* 75 g mil­tų,

* 250 g pie­no,

* šaukš­to svies­to.

Ap­ke­pin­ki­te mil­tus svies­te iki auk­si­nės spal­vos, įpil­ki­te pie­no, pa­sū­dy­ki­te, įber­ki­te pi­pi­rų ir mai­šy­da­mi kai­tin­ki­te, kol pa­da­žas ne­pra­dės tirš­tė­ti. Pert­rin­ki­te per sie­te­lį ri­ko­tos sū­rį, su­mai­šy­ki­te su be­ša­me­lio pa­da­žu, su­ber­ki­te ku­be­liais su­pjaus­ty­tą mo­ca­re­lą ir vir­tą kum­pį. Įber­ki­te drus­kos, pi­pi­rų, mus­ka­to rie­šu­to, su­pjaus­ty­to ba­zi­li­ko ir pet­ra­žo­lių, par­me­za­no, įmuš­ki­te kiau­ši­nio try­nių. Su­dė­ki­te gau­tą mi­ši­nį į bly­ne­lius, su­su­ki­te į vamz­de­lį ar su­lanks­ty­ki­te į vo­ke­lį ir su­dė­ki­te vie­ną prie ki­to į neaukš­tą puo­dą, už­pil­ki­te po­mi­do­rų pa­da­žu ir ly­dy­tu svies­tu, už­ber­ki­te smul­kiai ka­po­tu čes­na­ku ir par­me­za­no sū­riu.

Lai­mės sim­bo­lis

Pran­cū­zi­jo­je bly­ne­liai ke­pa­mi ne tik sau­sio pir­mą­ją, bet ir bū­ti­nai per Už­ga­vė­nes. Bly­nai pran­cū­zams sim­bo­li­zuo­ja ne tik Sau­lę – su jais su­si­jęs žmo­gaus gy­vy­bi­nis cik­las, bly­nai ly­di jį vi­są že­miš­ką­ją ke­lio­nę, tie­sa, šiek tiek ki­taip nei pas mus. Žmo­gaus gi­mi­mą pran­cū­zai pa­mi­ni bly­nais, bet ne nuo žmo­gaus atė­ji­mo į pa­sau­lį die­ną, kai jų duo­da­ma gim­dy­vei, o gy­vy­bės už­mez­gi­mo mo­men­tu – pir­mą­ją san­tuo­kos die­ną jau­no­ji ke­pa vy­rui bly­ne­lius. Pa­gal pa­pro­tį ap­vers­ti juos ji tu­ri vik­riai kres­te­lė­da­ma kep­tu­vę. Jei­gu jau­na­jai tai pa­si­se­ka, va­di­na­si, san­tuo­ki­nia­me gy­ve­ni­me ji bus lai­min­ga.

Bly­ne­lius pran­cū­zai val­go kaip sal­dų­jį pa­tie­ka­lą. Vy­ną prie jų pa­ren­ka sal­dų bal­tą­jį. Kar­tais bly­ne­liai api­pi­la­mi ro­mu, ku­ris pa­de­ga­mas prieš pa­tie­kiant į sta­lą.

Ke­lio­nę iš ša­lies į ša­lį, orien­tuo­jan­tis į bly­nus, kaip į ke­lio­ni­nį švy­tu­rį, ga­li­ma bū­tų pra­tęs­ti ir Veng­ri­jo­je (mi­ni­mi XVIII ir XIX a. veng­rų ku­li­na­ri­nė­se kny­go­se), ir Olan­di­jo­je, ir Ang­li­jo­je. Ra­si­me jų ir per­plau­kę van­de­ny­ną...

Bly­nai ar bly­ne­liai

Dau­ge­lis daž­nai pai­nio­ja bly­nus su bly­ne­liais. Skir­tu­mas tarp jų vie­nin­te­lis, bet bū­tent jis lei­džia nu­brėž­ti ryš­kią ri­bą tarp šių ke­pi­nių. Tik­ri bly­nai ga­mi­na­mi tik iš mie­li­nės teš­los. Tie­sa, vie­toj mie­lių ga­li­ma nau­do­ti rūg­pie­nį, so­dą, kiau­ši­nių bal­ty­mus, bet tai jau pa­kai­ta­lai. Jei­gu bly­ne­lius sten­gia­ma­si iš­kep­ti kuo plo­nes­nius, tai tik­rie­ji bly­nai tu­ri bū­ti put­lūs ir iš­ki­lę.

Teš­la bly­nams, ne­pai­sant to, kad at­ro­do la­bai pa­pras­ta, pa­vyks­ta ne vi­sa­da. Čia pra­si­de­da pa­tys tik­riau­si bur­tai. Ge­riau­sia, kad apie ke­ti­ni­mą kep­ti bly­nus šei­mi­nin­kė nie­kam neuž­si­min­tų, nes teš­lą ga­li nu­žiū­rė­ti. Se­no­vė­je sa­ky­da­vo, kad teš­lą ge­riau­sia mai­šy­ti ant upės ar eže­ro kran­to ar­ba bent kie­me, švie­čiant mė­nu­liui. Pas­ta­ro­jo ga­li­ma pa­pra­šy­ti pa­gal­bos.

Prieš pra­de­dant pa­slap­tin­gą pro­ce­są, jums teks šil­ta­me van­de­ny­je ar­ba pie­ne iš­tir­pin­ti mie­les, o vė­liau pa­ma­žu į šį van­de­nį įber­ti mil­tų ir už­mai­šy­ti teš­lą. Pir­miau­sia ima­ma pu­sė vi­sų mil­tų, ski­ria­mų bly­nams. Teš­los, už­mai­šy­tos van­de­niu, bly­nai bū­na pu­res­ni, o pie­nu – ska­nes­ni. Be pie­no, ga­li­ma nau­do­ti ke­fy­rą, grie­ti­nę, grie­ti­nė­lę, iš­rū­gas ir ki­tus ana­lo­giš­kus pro­duk­tus. Ga­li­ma pa­si­rink­ti ir „auk­so vi­du­rį“, mai­šant bly­nus su van­de­niu ir pie­nu kar­tu.

Mil­tai šiam pa­tie­ka­lui tin­ka įvai­rūs. Itin ver­ti­na­mi bly­nai iš gri­ki­nių mil­tų ar­ba iš kvie­ti­nių ir gri­ki­nių mil­tų mi­ši­nio. Gri­ki­niai mil­tai su­tei­kia bly­nams ypa­tin­go pu­ru­mo, jų leng­va su­si­mal­ti ka­va­ma­le iš pa­pras­čiau­sių gri­kių kruo­pų. No­rint kep­ti bly­nus iš šių mil­tų, rei­kia tru­pu­tį dau­giau mie­lių. Bet ku­riuo at­ve­ju 25-30 g švie­žių mie­lių pa­kan­ka ke­tu­rioms stik­li­nėms mil­tų. Mie­lės iš­tir­pi­na­mos van­de­ny­je ar­ba pie­ne, dar įpi­la­ma skys­čio ir tik vė­liau, mai­šant šaukš­tu, įbe­ria­ma mil­tų. In­dai – ge­riau me­di­niai ar­ba ke­ra­mi­ki­niai, bet ga­li­ma nau­do­ti ir ema­liuo­tus ar iš ne­rū­di­jan­čio plie­no pa­ga­min­tus, tik jie tu­rė­tų bū­ti to­kie, kad pa­ki­lu­si teš­la su­tilp­tų. Ta­da rei­kia su­min­ky­tą teš­lą už­deng­ti rankš­luos­čiu, tik ne dang­čiu, nes ji tu­ri kvė­puo­ti. Jei­gu teš­la pa­ky­la per­ne­lyg grei­tai, ją de­ra pa­mai­šy­ti ir pa­sta­ty­ti į šal­tes­nę vie­tą. Kai ji pa­di­dės 2-3 kar­tus, rei­kia su­ber­ti li­ku­sius mil­tus ir su­dė­ti ki­tus kom­po­nen­tus: kiau­ši­nių try­nius, drus­ką, grie­ti­nę, svies­tą ir kt. Teš­la su­min­ko­ma ir pa­sta­to­ma į šil­tą vie­tą. Kai ji pa­kils ant­rą­kart, ga­li­ma kep­ti. Bly­nus ge­riau­sia kep­ti mal­ko­mis kū­re­na­mo­je kros­ny­je, kur jų ne­rei­kės ap­vers­ti, ka­dan­gi jie keps iš­kart iš abie­jų pu­sių. Tik kur da­bar tą kros­nį ras­ti? Ga­li­ma iš­si­vers­ti ir su pa­pras­ta vi­ryk­le, ap­ver­čiant bly­nus ant kep­tu­vės, ge­riau­sia pa­ga­min­tos iš ke­taus. O val­gy­ti ge­riau­sia juos karš­tus ne­lau­kiant, kol at­šals.

Ru­sų py­ra­gas

Bly­nai ke­pa­mi ir su prie­dais: uo­gie­ne, kiau­ši­niais, gry­bais, ke­pe­nė­lė­mis, žu­vi­mi, dar­žo­vė­mis ir kt. Ant įkai­tu­sios kep­tu­vės įpi­la­ma teš­los, ant jos de­da­ma įda­ro ir vėl už­pi­la­ma teš­los. Vė­liau bly­nas ap­ver­čia­mas. Ga­li­ma įda­rą už­dė­ti ir anks­čiau tie­siai ant kep­tu­vės ir tuoj pat už­pil­ti jį teš­la.

Ru­sai mėgs­ta kep­ti bly­nų py­ra­gą, daž­niau­siai – su ke­pe­nė­lių įda­ru. Vir­tos ke­pe­nė­lės smul­kiai su­ka­po­ja­mos, ap­ke­pi­na­mos su svo­gū­nais, pa­sū­do­mos, pa­pi­pi­ri­na­mos, įbe­ria­ma mus­ka­to rie­šu­to ir ka­po­tų kiau­ši­nių. Į ne­gi­lų in­dą, iš­tep­tą svies­tu, de­da­mas bly­nas, ku­ris už­den­gia­mas sluoks­niu far­šo, vėl de­da­mas bly­nas ir vėl far­šas. Pas­ku­ti­nis bly­nas ap­šlaks­to­mas svies­tu, api­bars­to­mas džiū­vė­sė­liais. Ta­da šis py­ra­gas ap­ke­pa­mas or­kai­tė­je. Iš­kep­tą bly­nų py­ra­gą šei­mi­nin­kės iš­vers­da­vo ant len­tos, tai­gi apa­ti­nė jo pu­sė, pa­si­den­gu­si rus­va plu­te­le, at­si­dur­da­vo vir­šu­je. Taip ga­li­ma ga­min­ti bly­nų py­ra­gą su varš­ke, į ku­rią įmuš­ta ža­lių kiau­ši­nių. „Po­po žmo­nos“ bly­nų py­ra­gas su­si­de­da iš bly­nų, ap­tep­tų varš­ke su vir­tais ka­po­tais kiau­ši­niais.

Pa­bai­go­je dar vie­nas re­cep­tas – pra­šmat­nie­ji „Ca­ro bly­nai“. Jiems rei­kės:

* 200 g svies­to,

* 10 kiau­ši­nių try­nių,

* stik­li­nės cuk­raus,

* 100 g mil­tų,

* ke­lių la­šų mais­ti­nio aro­ma­to,

* 3 stik­li­nių grie­ti­nė­lės.

Į šil­tą iš­tirp­dy­tą svies­tą su­dė­ki­te kiau­ši­nių try­nius ir cuk­rų. Kruopš­čiai iš­mai­šy­ki­te, kad bū­tų vie­na­ly­tė ma­sė. In­dą pa­sta­ty­ki­te šil­tai. 100 gra­mų mil­tų su­mai­šy­ki­te su dviem stik­li­nėm ge­ros grie­ti­nė­lės ir, nuo­lat mai­šy­da­mi, pa­ruoš­ki­te teš­lą kaip ir pa­pras­tiems bly­nams. Te­be­mai­šy­da­mi per­kel­ti į vė­ses­nę vie­tą, kol vi­siš­kai atauš. Vė­liau šią teš­lą su­mai­šy­ki­te su svies­to ir try­nių ma­se, įpil­ki­te ke­lis la­še­lius mais­ti­nio aro­ma­to, stik­li­nę ge­rai iš­plak­tos švie­žios grie­ti­nė­lės ir ge­rai iš­mai­šy­ki­te. Bly­nus kep­ki­te ant silp­nos ug­nies. Jie bus to­kie švel­nūs!

Sa­vo pa­sa­ko­ji­mą apie bly­nus baig­siu ska­nia ci­ta­ta iš Če­cho­vo ap­sa­ky­mo: „Pod­ty­ki­nas ma­lo­niai nu­si­šyp­so­jo, žag­te­lė­jo iš su­si­ža­vė­ji­mo ir api­py­lė juos (bly­nus) karš­tu svies­tu. Vė­liau, tar­si ža­din­da­mas sa­vo ape­ti­tą ir mė­gau­da­ma­sis pa­gun­da, lė­tai ap­te­pė juos ik­rais. Vie­tas, ant ku­rių jie ne­pa­puo­lė, ap­lie­jo grie­ti­ne...“

Tie­sa, sa­vo gy­ve­ni­miš­ką­jį ke­lią Pod­ty­ki­nas bai­gė mir­da­mas nuo per­si­val­gy­mo.

Pa­ren­gė Ka­mi­lė Vit­ku­tė