Emigrantų vaikai ilgisi bendravimo su tautiečiais
H.Group nuotr.
Lietuviai, įsikūrę ne Londone, o kituose Jungtinės Karalystės miestuose, kartais jaučiasi nuskriausti, nes visi lietuviški renginiai organizuojami sostinėje. Labiausiai dėl to yra nuskriaustos jų atžalos. Tačiau dejuoja ne visi – kiti imasi veikti patys. Tokia yra Romena Pilibaitytė, kartu su šeima gyvenanti Spaldinge, nedideliame miestelyje. Ji savo iniciatyva subūrė vaikų klubą „Lietuviukai Anglijoje“. Tai išgirdusi, pagalvojau, kad ji dirba mokytoja arba darželio auklėtoja, na, bent jau aukle. Pasirodo, su vaikų auklėjimu (išskyrus savų), bendrauti mėgstanti moteris neturi nieko bendro, o idėja įkurti klubą gimė dėl to, kad jos vaikams trūksta draugų lietuvių…
- Kokia buvo Tavo pradžia Jungtinėje Karalystėje?
- Atvykau čia iš Klaipėdos prieš septynerius metus, atvažiavome „per agentūrą“ dvylikos žmonių grupė. Mus atvežė į Grenthemą ir apgyveno tokiame bendrabutyje, kur jau viešpatavo lietuviai. Namas, kaip per filmus, vienintelis ant kalno, ten gyveno 40 žmonių... Dvi virtuvės ir dvi skalbimo mašinos – grįžę po darbų skubėdavome užsiimti eilę ar vietą maistui gaminti. Dirbome „Flower Plus“ fabrike Spaldinge, senais mikroautobusais riedėdavome į darbą. Agentai su mumis elgėsi kaip norėjo, nes mes nei anglų kalbos mokėjome, nei nuolatinę darbo sutartį turėjome... Po metų viskas pasikeitė, visi išsiskirstėme po Spaldingą, pasirašėme nuolatines darbo sutartis.
- Kaip gyvenimas pasikeitęs dabar? Jau esi dviejų vaikų mama...
- Dabar laisvo laiko turiu daugiau, nei darbo. Užsiimu su dviem sūnumis – vienam penkeri, kitam balandį sukaks dveji metukai. Kai esam kartu, tai padainuojam lietuviškas daineles, pašokame, pažaidžiame, mokomės jau ir lietuviškus skiemenis skaityti. Kai geras oras, duodam garo su dviračiais, paspirtukais ar riedučiais. Kelias dienas per savaitę dirbu gėlių fabrike, paprastą darbą, kaip dauguma – sukame puokštes ir pakuojame jas.
- Ar Spaldinge, kur gyvena jūsų šeima, didelė lietuvių bendruomenė?
- Spaldinge lietuvių tikrai daug, mano fabrike didelė dalis darbuotojų – lietuviai. Su bendravimu čia sudėtinga, negaliu kalbėti už visus, tačiau mes daug šnekam, bet mažai darom. Kažkaip visi prisitaikę prie angliško gyvenimo būdo. Dauguma čia atvažiavusių esame paprasti darbininkai, o jei pakelia laipteliu aukščiau, kiti pradeda elgtis, lyg sparnai išdygę iki dangaus būtų. Yra tokių, kurie stengiasi net nebendrauti, kol neprireikia pagalbos. Žmonės skirtingi, tačiau čia atvykę greitai parodome savo vidų.
- Kaip tokiame kontekste kilo mintis suorganizuoti klubą vaikams?
- Mano vyresnysis sūnus čia neturi lietuvių draugų, aplink tik kitataučiai. Jam norisi turėti draugų, su kuriais gali kalbėti gimtąja kalba. Dabar jo geriausi draugai – brolis, mama ir visos tetos-dėdės, kurie ateina į svečius. Man tiesiog gaila savo vaikų, kad jiems čia sunku susirasti draugų. Visi esame netoliese, bet vieni kitų nepažįstame. Todėl kilo mintis apie lietuvių vaikų laisvalaikio klubą. Jeigu kiti vaikai irgi neturi draugų lietuvių, o jiems šito reikia, taip galės susipažinti, susidraugauti. O mes, suaugusieji, galime bendrauti ir džiaugtis kartu su vaikais. Lietuvoje man nieko neteko organizuoti – paprasčiausiai to nereikėjo, buvau užsiėmusi studijomis. Gyvendama Anglijoje pasiilgau veiklos.
- Ką žadate veikti per klubo susitikimus?
- Viską, kas patinka vaikams, galime lietuviškų dainelių padainuoti, pašokti, mįslių ar žaidimų išmokti, galime šventes paminėti, pavyzdžiui, po Velykų susirinkti ir Atvelykio kiaušinius paridenti. Vaikučiai neturi, ką veikti po mokyklos, dažniausiai vaikų geriausiu draugu tampa televizorius ar kompiuteris. Lietuviai mažai bendrauja tarpusavyje ir vieni kitų nepažįsta, nes visi išsibarstę aplinkui. Tačiau lietuviai prisitaiko prie gyvenimo čia ir nebenori bendrauti su tautiečiais. Labai norėtųsi, kad bendravimas išliktų, susirinktume bent kartą per mėnesį, pasidalintume įspūdžiais ar naudinga informacija. Galėtume pasimokyti iš kitų tautų gyventi draugiškai ir vieni kitiems padėti.
- Jūsų šeimai labai svarbios lietuviškos tradicijos... Ar yra planų grįžti į Lietuvą?
- Vaikai privalo mokėti gimtąją kalbą, vien jau dėl to, kad susišnekėtų su močiute ir giminėmis, gyvenančiais Lietuvoje. Turime planų grįžti į Lietuvą netolimoje ateityje, nes noriu, kad mano vaikai mokytųsi lietuvių mokykloje. Mano nuomone, vidurinio išsilavinimo kokybė Lietuvoje yra daug geresnė nei Anglijoje.
- Kur ir kada vyks susitikimai? Ar vaikučiai su tėveliais turėtų ką nors atsinešti?
- Kol kas susitinkame mano namuose, šiltesnėje ir jaukesnėje aplinkoj, negu nuomotuose patalpose. Renkamės kiekvieno mėnesio paskutinį šeštadienį. Per atidarymą kepėme bulvių plokštainį, tėveliai gali ir patys atsinešti kažką užkąsti. Pasidarysime sau šventę, kurių mes turime nedaug. Kuo daugiau žmonių, tuo smagiau, tuo daugiau idėjų ir įspūdžių.
Savaitraščio "Mano Anglija" informacija
