Albertas Kurkulis: „Airija nėra pasakų šalis, bet čia esu laimingas“4 

“Be abejo, su “Žalgirio” dubleriais sieja daug malonių prisiminimų. Džiaugiuosi, kad man teko būti komandos dalimi, kai 2003 m. ji laimėjo LKAL, Vilagarcijos turnyrą Ispanijoje ir Eurolygos jaunimo turnyrą Barselonoje. Kitais metais – turnyras Vilagarcijoje, o dar po metų vėl žaidė Eurolygos jaunimo turnyro finale Maskvoje. 2006 m., po metų pertraukos, laimėjom turnyrą Vilagarcijoje ir antrus metus iš eilės žaidėme Eurolygos jaunimo turnyro finale, Prahoje. 2007 metais buvo įgyvendintas didžiausias komandos tikslas – laimėtas Eurolygos jaunimo turnyras Atėnuose, o 2008–aisiais, po penkerių metų pertraukos, vėl triumfavome antroje pagal stiprumą Lietuvos krepšinio lygoje – NKL”, - dalijosi prisiminimais treneris. “Tai dideli emociniai išgyvenimai, ypač kai žinai, kad esi viso to dalis. Jų aš niekada nepamiršiu. Pergalė šeštosiose 2007-2008 m. finalinės serijos rungtynėse prieš Palangos “Naglio-Adakrio” komandą, kuri komanadai atnešė čempionų vardus, buvo pati maloniausia. Po tokio sunkaus sezono ir tokių sunkių serijų tapti nugalėtojais buvo neįtikėtinas momentas. Tačiau vien pergalėmis gyvas nebūsi, o finansinė padėtis kasmet blogėjo tiek Lietuvoje, tiek pačiame “Žalgiryje”. Netgi papildomas darbas sporto komplekse mažai padėjo. Visos mano svajonės ir troškimai ėmė bliukšti. Dar vėliau netgi tai, ką turėjau, išlaikyti darėsi vis sudėtingiau . Gyvenimas ėjo ne progresine, o regresine kreive. Vis sunkiau darėsi ką nors prognozuoti, planuoti, juo labiau kurti. Galiausiai nusirito iki egzistencinio lygio, kai būdavo momentų, kad net nusipirkti maisto buvo problema. Visa tai gniuždė psichologiškai - atsirado nuolatinis liūdesys, nepasitikėjimas savimi ir kitais, įtampa ir baimė, nusivylimas savimi, darbu, apskritai visu gyvenimu. Pagerėję periodai tarsi suteikdavo naujos vilties, bet vėliau vėl sekdavo dar didesnės krizės. Gyvenau nuolatinėje - tai didesnėje, tai mažesnėje - depresijoje, užsidariau nuo žmonių, beveik niekur neidavau iš namų, dingo motyvacija viskam, ką mėgau, netgi nuteikti save darbui buvo gana sudėtinga. Nejaučiau jokio pasitenkinimo savo gyvenimu.”

Apsispręsti nebuvo sunku

Į Airiją atvykęs iškart po 2008 metų sezono treneris pripažįsta, kad apsispręsti sunku nebuvo - kantrybė jau buvo trūkusi, o išvažiuoti ar ne, labiau nulėmė psichologinė būsena ir, be abejo, “Žalgirio” krizė, kuri nuošalyje nepaliko nė vieno, susijusio su komanda. ”Man asmeniškai tada buvo kritinė riba ir reikėjo kažką keisti. Buvo galima situaciją kažkiek pataisyti, palikus komandą ir susiradus kitą darbą, bet tai jau esmės nebekeitė – Lietuvoje nebemačiau visiškai jokių perspektyvų ir nutariau keisti viską iš esmės. Daug sunkiau buvo susigyventi su pačiu sprendimu. Kadangi esu intravertiškas ir sėslus žmogus, tam, kad tvirtai susitaikyčiau su mintimi ir tinkamai pasiruoščiau išvažiavimui, man prireikė pusantrų metų. Galutinai apsisprendžiau jau 2007-ųjų sausį, bet tais metais dar užbaigiau sezoną ir nutariau palaukti kito - juk būčiau važiavęs į visišką nežinomybę, turėjau atsiplėšti nuo savo gimto krašto – palikti artimuosius, draugus, viską, prie ko buvau pripratęs. Nors tuo metu Airijoje jau gyveno mano sesuo, tačiau jokio pasiūlymo ar iš anksto sutarto darbo tada dar neturėjau ir nepasisekus būčiau grįžęs tuščiomis. Bet iš Lietuvos išvažiavo ne dešimtys, o šimtai tūkstančių žmonių – ir protingų žmonių. Iš dalies guodė mintis, kad negali gi jie būti visi nevykėliai, nesugebantys išgyventi Lietuvoje”, – dalijosi mintimis treneris.

Pirmasis darbas - statybų apsaugoje

Tik atvykes, važiuodamas iš Dublino aerouosto į pietinėje Airijoje esantį Waterfordą , A. Kurkulis nematė nei miestų, nei gamtos - tai visiškai nerūpėjo, nes žinojo, kad ne atostogauti atvažiavo, o darbo paieškos – toli gražu ne pats maloniausias dalykas. “Kaip ir visi, nešiojausi CV visur – iš pradžių į sporto klubus ir labiau patrauklesnes vietas, vėliau - visur, kur tik atidarytos durys. Pradėdamas kontaktuoti su žmonėmis supratau, kad mano anglų kalba beveik nulinė, nors prieš išvažiuodamas ją intensyviai studijavau dvejus metus. Ačiū Dievui, viskas susiklostė sėkmingai. Daugelis net stebėjosi, kad ką tik atvykusiam taip gerai pasisekė. Pirmasis darbas man papuolė jau po mėnesio ir ne pagal CV, o tiesiog pats atsirado. Dirbau statybos objektų apsaugoje. Pamažu supratau, kad tai visiškai kitas pasaulis ir manęs laukia visiškai kitoks gyvenimas. Svarbiausia buvo įleisti šaknis ir tai išlaikyti. Tačiau visą laiką dirbti apsaugoje – tokia perspektyva manęs neviliojo, todėl intensyviai tęsiau darbo paieškas sporto srityje. Besiknaisiodamas internete radau skelbimą, kad reikalingas krepšinio plėtros direktorius pietiniam Airijos regionui. Nors tai darbas ne pagal mano jėgas – neturėjau jokio vadybinio išsilavinimo, praktikos Airijoje, anglų kalbos, vis tiek surizikavau ir išsiunčiau CV ir, kaip vėliau pasirodė, tai buvo gera investicija į ateitį, nes jau po savaitės gavau pasiūlymą treniruoti WIT (Waterford Institut of Technology) studentų krepšinio komandą. Žinoma, treniruoti patį krepšinį - ne mano specialybė, tačiau po tiek metų darbo komandoje, didelės patirties davė bendras darbas su tuo metu komanda treniravusiais treneriu Rimantu Grigu ir Lietuvos legenda, gerb. treneriu Kazimieru Petkevičiumi, taip pat treneriais Rimvydu Samulėnu, Arūnu Visocku, Aleksandru Košausku. Taip pat teko stebėti, kaip dirba treneriai Antanas Sireika, Gintaras Krapikas ir Darius Maskoliūnas bei fizinio rengimo treneriai Virgilijus Mikalauskas ir Sigitas Kavaliauskas. Nemažai krepšinio paslapčių sužinojau iš trenerių Rimanto Grigo ir Rimvydo Samulėno, todėl šis pasiūlymas man buvo labai priimtinas. Iš pradžių buvo nelengva, bet žingsnis po žingsnio viskas įsivažiavo ir dabar esu patenkintas. Esant tokiam Airijos krepšinio lygiui, ypač studentų, mano žinių ir patirties visiškai pakanka. Iš tikrųjų didelė pagarba dabartiniam mano darbdaviui, kad, žinodamas mano anglų kalbos lygį, nepabūgo patikėti man tokių pareigų. Jaučiu jo pasitikėjimą, o tai suteikia papildomos motyvacijos ir saugumo jausmo. Galiu drąsiai sakyti, kad prasidėjo normalus žmogiškas gyvenimas”.

“Airija toli gražu nėra pasakų šalis, bet po lietuviško košmaro, man čia – rojus, - visiškai neslepia treneris - Aš esu čia laimingas. O su Lietuva sieja tik draugai, giminės ir šeimos nariai. Išvažiavus į Airiją, slėgė begalinis artimųjų ilgesys. Sunkiausi buvo antri metai, nes įsikūrimo ir adaptacijos procesas baigėsi, prasidėjo kasdieninė rutina, o draugų ratas dar buvo nesusiformavęs. Airijoje taip pat ieškojau lietuviškų kontaktų ir žmonės, kuriuos sutikau, yra tikrai geri. Esu labai patenkintas draugais lietuviais, kuriuos čia turiu, nors jų ratas ir nėra didelis. Žinoma, pagrindinis mus jungiantis dalykas – krepšinis. Turime galimybę stebėti lietuviškas krepšinio transliacijas, kai žaidžia “Žalgiris”, “Lietuvos Rytas”, Lietuvos nacionalinė rinktinė. Jei tik esu laisvas, visada pasižiūriu. Pirmaisiais metais skaitydavau ir daug lietuviškos spaudos internete, o dabar tik peržvelgiu straipsnių pavadinimus – kurie įdomesni, perskaitau ir viskas būna aišku: niūru, tuščia, banalu, baisu. Prieš atvažiuodamas būgštavau, kad galiu neatsikratyti savo liūdnų depresinių nuotaikų – nors ir keičiau aplinką, vis dėlto tai, kas buvo viduje, vežiausi kartu su savimi. Gali bėgti nuo išorinių problemų, bet nuo savęs nepabėgsi. Dar gyvendamas Lietuvoje išmokau kovoti su stresu ir depresija. Labai padėjo Rytų šalių budizmo filosofijos knygos. Meditacijos nepraktikavau, bet atlaisvinti protą nuo sunkių, slegiančių minčių iš dalies pavyko. Išmokau aplink vykstančius dalykus priimti natūraliai, sėkmes ir nesėkmes vertinti kaip lygiavertes. Tiesiog tai turi vykti, tai yra gyvenimo dalis ir tai reikia priimti. Svarbiausia buvo atrasti ir išlaikyti vidinę harmoniją. Per didelis džiaugsmas veda harmoniją iš pusiausvyros, per didelis liūdesys - taip pat. Išmokau atsiriboti nuo praeities pergyvenimų. Žinojau, ką padariau ne taip, žinojau klaidas ir stengiuosi jų nebekartoti, bet išgyventi dėl to, kas buvo – pamirštas reikalas. Gyvenant Lietuvoje tai man neleido galutinai sužlugti, o Airijoje - padėjo lengviau įsitvirtinti. Kai žinai, kad nebereikia sukti galvos, už ką nusipirksi maisto, kaip susimokėsi mokesčius ir panašiai, nuo proto nuslenka labai daug neigiamų minčių, o tada ir su likusiomis problemomis susitvarkyti daug lengviau. Negaliu sakyti, kad jau atsikračiau visų neigiamų atsivežtų psichologinių būsenų, bet laiklui bėgant jos vis silpnėja. Tiesą pasakius, Airijoje aš pajutau tikrąjį savo gimimą – ne kaip egzistuojančio subjekto, o kaip normaliai gyvenančio žmogaus. Labai daug dalykų aš išgyvenau naujai, galima sakyti, pirmą kartą. Tai, ką žmonės daro kasdien normaliame gyvenime, aš patyriau tik dabar. Taigi, dabar esu laimingas, o tai – svarbiausia.”