Salonas, kur visi laimingi1

Vestuvinių suknelių nuomą į Londoną perkėlusi buvusi vilnietė Ulijana Butylkina sako pastebinti, kad vis daugėja lietuvių, kurie vestuves kelia Anglijoje. „Anksčiau daug kas į Lietuvą važiuodavo, o dabar mažiau. Kainos už paslaugas beveik susilygino, daugelio ir giminės, ir draugai jau čia gyvena, nebėr prasmės Lietuvoje tuoktis“, – sako Ulijana.
Moteris teigia, jog šis pastebėjimas ir paskatino ją išbandyti proginių suknelių nuomos verslą. Iš pradžių nebuvo tikra dėl sėkmės, todėl iš Lietuvos atsivežė keliasdešimt suknelių ir taip pradėjo verslą namuose. „Prieš gerus metus pabandžiau su rytų europiečiais, ėjosi gerai, ir tada pamačiau, kad yra perspektyva, juolab, kad niekas nieko panašaus nedaro.“

Nuo buhalterinės įmonės iki salono

Ulijana iš Vilniaus į Londoną atvyko prieš 8 metus. Jos tikslas buvo užsidirbti studijoms Vilniaus universitete. Atvyko ir pasiliko. Universitetinės studijos buvo užmestos, o Londone ji įgijo sąskaitininkės-buhalterės specialybę. Keletą metų tuo ir vertėsi – įkūrė savo buhalterinę įmonę, tvarkė imigrantų iš Rytų Europos dokumentus ir mokesčius. Verslas ėjo sėkmingai, tačiau pats darbas Ulijanai buvo ne prie širdies.
„Kartais turi daryti, ko nemėgsti, nes reikia uždirbti pinigus, bet ateina tas momentas, kai gali daryti, ką nori. Man dabar labai patinka, nes žmonės čia ateina visada gerai nusiteikę, jie suplanavę vestuves, visi laimingi. Kai dirbau su dokumentais ar tvarkiau buhalteriją – vis problemos. Nėra pinigų, nėra to, nėra ano… O čia su klientu galiu kavos išgerti, paplepėti. Ypač smagu, kai ateina po vestuvių ir rodo nuotraukas, džiaugiasi, kad viskas pavyko, beveik kaip draugės tampam. Visai kitokio pobūdžio bendravimas“, – džiaugiasi moteris.
Ulijana užsiima ne tik suknelių nuoma – čia pat galinėje patalpoje tarška siuvimo mašinos. Įmonėje dirba dvi siuvėjos, kurios visada pasiruošusios pagal užsakymą pasiūti kokią tik nori vestuvinę ar proginę suknelę. Suknelių dizainą Ulijana sako kurianti kartu su mama, kuri vestuvinių suknelių nuomos verslu užsiima jau 35 metus. „Mes turėjome vestuvinių suknelių saloną Vilniuje Kalvarijų gatvėje. Taigi šioje srityje mama turi puikios patirties.“
Be mamos – niekaip

Ulijana prisipažįsta, kad jei mama nebūtų sutikusi atvažiuoti į Londoną, ji vargu ar viena pati būtų ryžusis atidaryti saloną. „Norint atidaryti tokį verslą, reikia turėti atitinkamų žinių ir patirties, kitaip – neįmanoma. Ne taip, kaip maisto parduotuvė, – sudėjai pagrindinius maisto produktus ir žmonės eina. Galiu tvirtai sakyti, kad be mamos tokio verslo nebūčiau atidarius.“
Nors Ulijanos salonas duris atidarė ne taip seniai, ji jau spėjo sudalyvauti net dvejuose „Wedding show“ renginiuose Londone. „Tai brangu, vien už nuomą trys tūkstančiai svarų, bet naudinga, nes čia ateina klientai, būsimos nuotakos, kurios jau suplanavusios vestuves ir nori užsisakyti suknelę. Be to, ten susipažinau su viena angle, kuri organizuoja vestuves. Ji sakė, kad tie, kas užsako vestuves, nori, kad viskas būtų vienoje vietoje: maistas, puokštės, kortelės, rūbai. Ji pasakojo, kad užsakė suknelių iš Kinijos ir kai gavo, niekam net nerodė, – tokia prasta kokybė. Jai patiko ir mūsų kokybė, ir dizainas, todėl gavome užsakymą pasiūti 20 suknelių. Dabar mūsų planas –sukurti savo prekių ženklą“, – savo sėkme dalijasi Ulijana.
Anglės baltos spalvos nemėgsta

Šiuo metu per savaitę daugiau kaip dešimt klienčių aptarnaujanti Ulijana sako, kad dažniausiai pas ją ateina turkės, brazilės, arabės. Nemažai ir rytų europiečių. O lietuvių pasitaiko maždaug po vieną per savaitę. „Lietuvės daugiausia nuomoja, nuoma kainuoja iki 700 svarų, o jei užsakymas siūti – mažiausiai 800. Už tokią kainą išeina labai paprasta suknelė. Jei su papuošimais, tada kainuoja nuo 1 500 iki 2 000 svarų.“
Ar reikėjo ką nors keisti, ar kitaip ieškoti, kaip prisitaikyti prie angliškos rinkos? Ulijana sako, kad vestuvinių suknelių mada Lietuvoje ir Anglijoje skiriasi. „Pirmiausia, suknelės spalva. Pas mus daugiau nori baltos spalvos, o čia dramblio kaulo arba kreminė, baltos nelabai mėgsta“, – sako Ulijana. Ji spėja, kad tai galbūt dėl to, jog dauguma anglių išteka jau perkopusios trisdešimt metų, o balta spalva moters amžių labai pabrėžia. Be to, Ulijana pastebi, kad anglės dažniau renkasi tradicines, klasikinio kirpimo sukneles. „O lietuvaitės, rusės ar ukrainietės nori, kad blizgėtų, nori peršviečiamų, su įmantriais korsetais, kad būtų daug puošybos.“
Beje, požiūris į suknelės kainą irgi skirtingas. Anglės džiaugiasi radusios suknelę, kainuojančią du ar tris tūkstančius, o tarp lietuvių pasitaiko ir tokių, kurios nori iš natūralių medžiagų siūtą suknelę įsigyti už 200 svarų.
Ir dar – anglės vestuves planuoja gerokai iš anksto. „Sukneles užsisako dažnai prieš pusmetį, o kitos ir prieš metus, tai per tiek laiko gali ir apimtys pasikeisti, ir pastoti galima. Kodėl tiek daug per „ebay“ pardavinėja vestuvines sukneles? Todėl, kad vestuvės atšauktos.“
Tekėjo ne dėl suknelės

Pati Ulijana tuokėsi Londone. Moteris juokiasi, kad jos istorija panaši į tai, kas Anglijoje jau tapo tradicija: gyvenimas kartu, verslas ar karjera, vaikas ir tik tada vestuvės. „Kartą vyras sako – gal apsivedam, nes jau ir vaikutį auginom. Sakau, – kam reikia? Jis sako: nemeluok, visos juk nori tomis suknelėmis apsivilkti. Sakau – tik ne aš, nes tų suknelių prisivilkėjau. Mama saloną turėjo, vis ką nors pasiūdavo, mokykloje mano išleistuvinė suknelė atrodė kaip vestuvinė. Tekėjau tikrai ne dėl suknelės“, – juokiasi Ulijana, tačiau prisipažįsta, jog puikiai prisimena savo vestuviųnę aprangą.
„Mama siuvo, buvo nesusipratimų, ką aš norėjau, sakė nedarysiu, eik į kitą vietą, bet galiausiai radom kompromisą, ir išėjo labai įdomiai.“
Tačiau ji pripažįsta, jog pasitaiko, kad merginos išteka ne dėl meilės, bet dėl pačių vestuvių. „Yra tokių, kurioms labiausiai rūpi nuotakos suknelę apsivilkti, ir paskui prasideda problemos, bet aš jau to nematau. Aš matau tik tuos žingsnius, kurie gražūs, be problemų.“
Lietuves atskiria lengvai

Daug kartų girdėjau teigiant, kad lietuvę Londone pagal išvaizdą galima atskirti. Pasidomėjau – gal Ulijana galėtų įvardinti tuos dalykus, kurie išskiria lietuvaites iš vietinių minios.
„Kai dar Lietuvoje gyvenau, net šiukšlių išnešti neišeidavome be makiažo. Londone ne taip griežtai, daugiau apie patogumą galvojama, bet vis tiek pagal stilių galiu pasakyti, kurios yra lietuvės. Matau iš karto – labai aukštos, mėgsta lankytis soliariume, daugumos nagai sutvarkyti, pasidažiusios, mėgsta ilgus plaukus. Pastaruoju metu pastebiu, kad dažnai dažosi juodai – juodaplaukės arba blondinės, kitų spalvų mažai. Lietuvės labai rūpinasi išvaizda. Pavyzdžiui, sporto salėje – beveik vien lietuvės. Anglės kartais ateina suknelės užsisakyti – apkūnios kaip reikiant, bet joms nerūpi, suranda savo žmogų, su kuriuo gali tuoktis, gyventi, ir joms gerai. Pas mus, jei panelė nelabai gerai atrodo, tada labai sunkiai suras draugą, nes mūsų vyrai išlepinti, ir nieko nepadarysi. Viena vertus, mažiau išvaizdžioms, nekas, bet kita vertus, tai nėra blogai, turim stengtis, nes žinom, kad jei gerai neatrodysi – nieko gero.“
Beje, savo salone sukurtoms suknelėms demonstruoti Ulijana renkasi lietuves. Būtent lietuvaitės pristatys vakarines „Bridal caprice“ salono sukneles Valentino dienos renginyje.

Zita Čepaitė

Parengė Londono lietuvių savaitraštis "Infozona"