Mobingo konsultantė pataria
Agnė V.
Jau dešimt metų dirbu rajoninės kultūros įstaigos filiale. Mūsų – vos keletas žmonių, tačiau problemos su kolege tapo nepakeliamos. Ji netrukus turėtų išeiti į pensiją. Labai to laukiu, nes darbas virto kankyne. Apsikeisdamos turėtume dirbti šeštadieniais, tačiau dažniausiai dirbu viena, nes mano kolegei vis atsiranda visokių nelaimių. Jeigu bandau prieštarauti, puola į ašaras ir kaltina beširdiškumu. Atseit nesuprantu, nes neturiu šeimos, vaikų. Viešai buvau išvadinta „psichine“, nes gydausi depresiją ir ji tai žino. Apie mūsų įstaigą yra susidaręs nedidelis ratas žmonių, kuriuos galima būtų pavadinti bendruomene. Jaučiu su jais šiltą ryšį, tačiau vis nugirstu, kaip jie nuteikinėjami prieš mane. Tokių „smulkmenų“ yra daugybė ir tai labai sunkiai veikia. Bandžiau kalbėtis su mūsų įstaigos direktore, tačiau išgirdau, kad „bobiškus“ reikalus turime išsiaiškinti pačios. Kokią išeitį pasiūlytumėte? Darbo prarasti nenoriu.
Šiaulių valstybinės kolegijos docentė dr. Jolita Vveinhardt
Keista, kad vadovė moteris tai vadintų „bobiškais“ reikalais. Dažniau tai išgirsi iš vadovo vyro. Bėda ta, kad Lietuvoje tokie bendradarbių santykiai nelaikomi rimta problema ir vadovai arba nenori kištis, arba nesupranta problemos. Nors tai – jų tiesioginė pareiga. Rašote, jog palaikote šiltus ryšius su bendruomene, manau rasite palaikymo. Žmonės dažnai mato daugiau nei pasako, o Jums palaikymo reikia. Buvo panaši situacija, kai padėjo tiesus ir griežtas pokalbis su kolege. Žinoma, tam reikėjo daug jėgų ir drąsos. Terorizavusi kolegė buvo apstulbusi, nes iš nuolaidžiaujančios bendradarbės visiškai nesitikėjo tokio elgesio. Draugėmis netapo, tačiau gyvenimas darbe palengvėjo.
Ingrida P.
Viena auginu dukrą ir dirbu privačioje įmonėje. Praėjo gal mėnuo nuo įsidarbinimo, kai pajutau neigiamą vieno gerokai vyresnio kolegos nusistatymą. Jis nuolatos tyliai kenkia. Kai kuriuos darbus turime atlikti drauge, tačiau negaliu juo pasitikėti. Jeigu ką nors sakau, apsimeta, kad negirdi arba nepasako svarbios informacijos, todėl pasirodau, kaip nemokanti dirbti, tai mane varo iš proto, nesusivaldžiusi aprėkiau. O jeigu ko nors nepadaro pats, aplinkiniams aiškina, kad nemoku normaliai pateikti informacijos, kad esu isterikė, nestabili, nes man trūksta sekso. Skleidžia nebūtas istorijas. Kolegos tai mato, prie dūmo užtaria, bet jaučiu, kad už nugaros irgi šaiposi. Man atrodo, jog viršininkas pastebi, bet nieko nesako. Kaip patartumėte elgtis tokioje situacijoje?
Šiaulių valstybinės kolegijos docentė dr. Jolita Vveinhardt
Turėtų būti priekabių priežastis – konkurencija, seksualinė ar kt. Skriaudikas iš tiesų stengiasi auką įvairiais būdais išvesti iš pusiausvyros, ieškodamas silpnos vietos. Kai kuriose šalyse mobingas dar vadinamas priekabiavimu, emociniu varginimu, engimu ir pan. Tai yra metodiški veiksmai, trunkantys ne mažiau kaip pusę metų (vienas žmogus prisipažino kenčiantis 20 metų!). Kankinama auka iš tiesų ima prasčiau dirbti, netikėtai pratrūksta emocijos, užsipuola skriaudiką. Iš tiesų to ir siekiama, nes auka su skriaudiku aplinkinių akyse tarsi apsikeičia vaidmenimis. Jeigu jau pajutote „dėmesį“ ir pokalbiai nedavė jokios naudos, neturite parodyti, kad Jūsų kankintojo elgesys veikia. Būtinai pasikalbėkite su vadovu ir pasistenkite užsitikrinti jo paramą. Gaila, bet žmonės dažnai bijo tai daryti vien dėl to, kad nebūtų laikomi „skundikais“.
| 1 2 |
