Mobingo konsultantė pataria
Rimgaudė Budrė
Ar Lietuvoje yra kažkokios teisinės galimybės suvaldyti vadovą, kuris užsiiminėja psichologiniu teroru? Kiek teko domėtis (skambinau ir į darbo inspekciją, ir į policiją, ir biomedicinos mokslų daktarei dr. B. Pajarskienei), kad tokių įstatymų, kad būtų apgintas žmogus nėra. Yra tik atliekamos apklausos. Gal kas nors keičiasi? Lietuvoje tai yra visiškai neaktuali problema, labai mažai informacijos spaudoje, TV, gal jei būtų daugiau viešumo , gal atsirastu galimybė suvaldyti tokius vadovus?
Atsako Šiaulių valstybinės kolegijos docentė dr. Jolita Vveinhardt:
Jūs labai tiksliai pastebėjote, kad viešumas yra vienas iš svarbiausių ginklų kovojant su šiuo vėžiu, ėdančiu organizacijas ir jose dirbančius žmones. Džiugu, kad Šiaulių žurnalistai vieni iš pirmųjų Lietuvoje tiek daug dėmesio skyrė informacijai apie mobingą. Buvo publikacijos nacionalinėje spaudoje, radijuje, rengiu seminarus, skaitau paskaitas studentams, ateinantį šeštadienį apie tai kalbėsime TV 6 universitetams skirtoje laidoje tačiau, viso to iš tiesų per maža. Apmaudu matyti laidas apie tai, kas turėtų išlaikyti šeimą, bet nekalbama, kodėl darbe neištvėrę žudosi žmonės... Pabandysiu atsakyti į klausimus iš eilės, nors jie iš tiesų visi glaudžiai susiję. Ar yra Lietuvoje kažkokios teisinės galimybės? Ribotos, sudėtingos, bet – yra. Nesu teisininkė, tačiau žmonių, kurie kreipėsi patarimo, istorijos, privertė perversti ne vieną teisės aktą. Vokiečiai, skandinavai (ir tai ne taip jau seniai) mobingą apibrėžė teisiškai. Lietuvoje pavyko rasti tik vieną Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos „deklaraciją“, kurioje mobingas pavartotas kaip sinonimas „bauginimui“. Nesigilinsime į terminus, bet gerai, kad yra bent jau tiek. Mobingas ypatingas tuo, kad jis trunka ilgai, teroras sistemingas ir dažnas. Būtent tai palaužia žmogų psichologiškai, o prasidedančios sveikatos problemos kuo toliau tuo labiau panašėja į didėjantį sniego kamuolį.
Grįžtant prie vadovo vaidmens, pirmiausia reikia atsakyti į kelis klausimus. Ar vadovas yra mobingo iniciatorius, ar „kolektyvas“ jį jau įtraukė, kitaip tariant, įtikino, kad kažkuris darbuotojas yra „blogis“. Tai – pirma. Antra, apie kokio lygio vadovą kalbame – skyriaus, padalinio, organizacijos vadovą, jo pavaduotoją ar kurį nors valdybos narį. Trečia, svarbu, ar terorizuojantis asmuo yra savininkas, ar samdomas. Organizacija privati ar viešoji... Nuo to priklauso taktika – jeigu terorizuoja skyriaus vadovas, jeigu organizacijos vadovas yra samdomas, jeigu organizacija priklauso viešajam sektoriui – visuomet galima kreiptis į žmonės, turinčius įtakos. Tik prieš tai reikia surinkti įrodymus, kuriais būtų galima argumentuoti. Dauguma vadovų ne tik nieko nežino apie mobingą, bet ir apskritai nenori kištis į konfliktus. Arba tokius konfliktus laiko natūralia konkurencija, esą išgyvena stipriausieji. Deja, išgyvena ne talentingiausieji, o buki ir gudrūs manipuliatoriai. Bet jeigu vadovas mąstantis, tiks bet kokie įrodymai – įsakymų kopijos, garso, vaizdo įrašai (yra atvejų, kai slapti įrašai padėjo ir Lietuvoje), elektroninės, SMS žinutės, net ir telefono išklotinės, kolegų liudijimai, nors į pastaruosius nederėtų dėti daug vilčių. Jeigu ruošiatės ginti savo interesus, reikėtų pasitarti su teisininku, kreiptis į antstolį, kuris konstatuotų faktines aplinkybes. Teismo gali ir neprireikti – yra atvejų, kai surinktų įrodymų, advokato rašto ar profsąjungos įsikišimo pavyko išspręsti problemą palankiai aukai.
Nors Lietuvoje ir nėra antimobingo įstatymų, tačiau apginti žmogų galima. Pavyzdžiu, nuo mobingo atvejuose dažno seksualinio priekabiavimo, nors šito teisininkai vyrai dažniausiai kratosi. Diskriminacija – aiškiai apibrėžta Lietuvos įstatymuose, o diskriminavimas susijęs su mobingu. Darbuotojus gina Darbo kodeksas, o ir Baudžiamasis kodeksas gina ir nuo grasinimų, psichologinio smurto. Bėda ta, kad tesiminė praktika žengia pirmuosius žingsnius. Prieš kelis mėnesius pirmosios instancijos teismas patenkino iš darbo atleistos, mobingą patyrusios kaunietės, su kuria bendraujame nuo pat proceso pradžios, ieškinį. Nors jos darbdavys užima tokias pozicijas, kad rankos nusviro, gaila, ir žurnalistams. Nuoširdžiai tikiuosi, kad tai taps geru pavyzdžiu skriaudžiamiems žmonėms. Jūs esate teisi – Darbo inspekcija, policija, prokuratūra turi daugybę galių (ir teisinių ir psichologinių), bet vėl grįžtame prie informacijos apie mobingą sklaidos problemos, kurią dar labiau paaštrina valstybės institucijų darbuotojų abejingumas. Mes nesame švedai, kurių vyriausybė ir inspiravo tyrimus, kurių pagrindu buvo atskleistas mobingas. Ne rytoj, ne kitąmet, bet panašūs teisės aktai atsiras ir Lietuvoje. Žiniasklaida daro svarų indėlį, bet svarbu, kad prisidėtų visomenininkai, profesinės organizacijos. Pavyzdžiui, kiek žinau, Šiauliuose veikia gana aktyvi socialiai atsakingų įmonių asociacija. Mobingas – glaudžiai susijęs su socialine organizacijų atsakomybe, o informacijos sklaida tarp imonių, viešojo sektoriaus organizacijų vadovų yra pati veiksmingiausia.
Svetlana Jurgelienė
Kaip reikia pasielgti vadovui, jei už jo nugaros jį apšneka, iš jo šaipomasi, provokuojamos konfliktinės situacijos, vadovą pravardžiuoja "vampyru". Tai vyksta vienoje mažoje kultūros įstaigoje, kur taip elgiasi buhalterė ir valytoja. Darbo kodekse nenumatyta atleisti darbuotojus už pašaipas kitam asmeniui.
Atsakymas ruošiamas
Laura Nosal
Esame vadovai, tik ji direktore, o aš jos pavaduotoja. Manau, mus sieja ne tik darbiniai santykiai - pasišnekame apie asmeninius dalykus (šeima, ligos, nesklandumai gyvenime ir kt.). Bet kai tik išsakau nepalankią nuomonę apie jos vadovavimą - iškart patiriu emocinę izoliaciją, "statymą į vietą" ir pan. Nesiekiu jai pakenkti, tik noriu, kad visi įmonėje jaustųsi gerai. Jei žmogus nepriima kritikos, tai jos ir neišsakyti? Jaučiuosi blogai, bet patirti "bosingą" pastoviai - veda į depresiją... Neišmanau, kaip sudėti prioritetus, kai nesu psichologiškai stipri.
Iš to ką rašote – abejoju, ar tai yra mobingas, nors niekada negalima garantuoti, kad santykiai nesusiklostys itin destruktyviai. Kad ir kaip norime, bet ne visi vadovai kritiką priima pozityviai, tačiau savo nuomonę irgi reikia mokytis išsakyti taip, kad kitas asmuo ją priimtų – nesvarbu, ar tai vadovas, pavaldinys, sutuoktinis, vaikas ir t.t.. Kartais trūksta pastangų suprasti vienas kitą, o kiekvienam žmogui reikia „savito priėjimo“.
Ar esate atvirai kalbėjusios, aptarusios savo elgesio darbe (ir jūsų pastabų) motyvus?
Jeigu kažko nenorėjote sakyti viešai, parašykite į el. paštą info@mobingas.lt .
Marija B.
Mano vienas iš žemesnio lygio viršininkų pradėjo ignoravimo atakas, slepia informaciją, nuolat tikrina, ką veikiu, o neradęs prie ko prikibti labai supyksta ir skleidžia vis tiek blogą informaciją apie mane, pradėjo ignoravimo politiką, susitaria, kad važiuos su manimi į objektą ar atlikti užduoties. Man ten atvykus ar jo laukiant paaiškėjo, kad atseit pamiršo arba taip nesakė. Specialiai nekviečia į firmos vakarėlius, atseit pamiršta ir panašiai... Dirbu 10 metų, nesinori išeiti ir pasiduoti.
Dažniausiai pasitaikanti klaida – žmonės užsisklendžia, tikisi kad „pakentėjus“ visa tai praeis savaime, bijoma, kad paviešinus bėdą aplinkiniai (net šeimos nariai) ims vertinti kitaip, pasmerks ar pan. Ypač kai patikima, jog skleidžiamos paskalos tikrai pakeitė aplinkinių, o ypač vadovų nuomonę. Ir kuo ilgiau tai tęsiasi, tuo baisesnė perspektyva įsivaizduojama ir tuo blogiau žmogus jaučiasi. Anksčiau ar vėliau dėl įtampos galime padaryti klaidų ir pan. – to ir siekiama, kad žmogus pats „patvirtintų“ skleidžiamą blogą nuomonę. Įmonės ar įstaigos vadovas dažniausiai nė nenutuokia, kas vyksta atskiruose padaliniuose. Gal pribrendo laikas pasikalbėti? Jeigu tai nepadės, yra ir kitų būdų jums išsaugoti darbą.
Feliksas Žemulis
Sveiki, labai atsiprašau, o kas tas mobingas? Tarptautinių žodžių žodyne neradau. Kaip suprasti mobingo specialistas(ė)?Gal tai kokia nauja psichologijos mada ar kt.? Tikriausiai tokių nesuprantančių būna ir daugiau - gal galėtumėte detalizuoti?
Naujienų portalo www.etaplius.lt redakcija
Apie mobingą galite paskaityti publikaciją http://www.etaplius.lt/Verslas/2010-metai-spalio/I-darba-kaip-i-pragara
Incognito
Mūsų įmonėje yra tradicija „mestis skladkę“. Bendradarbės „švenčia“ dažnai įvairiausiomis progomis ir be jokių progų. Turiu nuojautą, kad negersi – nedirbsi. Esu tas žmogus, kuris negali gerti, nes daug keliauju automobiliu (be to ir nepakeliu tiek). Nepaisant to, ne kartą po baliuko, ryte turėjau sėstis prie vairo, nors kraujyje tikrai buvo „promilių“. Keletą kartų nesudalyvavusi jaučiau priešiškai nusiteikusias koleges.
Šiaulių valstybinės kolegijos docentė dr. Jolita Vveinhardt
Kalbėtis su bendradarbėmis greičiausiai būtų beprasmiška. Neminėjote vadovo, todėl natūraliai kyla klausimas, ar jis apie tai nežino? Vadovas negali nematyti tokios situacijos, nebent yra kokios nors kitos priežastys. Jei vengiate būti atpažinta savo kolegių, parašykite daugiau detalių adresu: info@mobingas.lt.
Alfredas Rimkus
Perskaičius straipsnį ''Į darbą kaip į pragarą'', suvokiau, kad mano padėtis darbe panaši. Šiais metais esame ''mobinguojami'' keli bendradarbiai. Pernai ir dar anksčiau buvo kitos aukos. Ir taip jau dešimt metų vienas arba du žmonės per metus paliko darbą ''savo noru''. Vadovas - žinomas mieste žmogus, su kuriuo nepakovosi. Rašote, jei ''mobinguoja'' vadovas - geriausia palikti darbą. Dar nesiruošiu to daryti, todėl ieškau teisinės pagalbos. Negi Lietuvoje nėra nė vieno žmogaus, kuris būtų gynęs savo teises?
Šiaulių valstybinės kolegijos docentė dr. Jolita Vveinhardt
Deja, Lietuvoje kol kas nėra "mobingo" aukas ginančio įstatymo ar įstatymų sistemos. Bet kovoti galima. Sunku ką nors pasakyti nežinant detalių, tai yra, kaip veikia Jūsų vadovas, kaip jo veika prasilenkia su Darbo kodeksu, kitais įstatymais. Tačiau "mobingą" labai dažnai lydi diskriminacija (iš esmės šie reiškiniai glaudžiai susiję), be to, LR Baudžiamajame kodekse 145-ajame ir 148-ajame straipsniuose kalbama apie asmens terorizavimą, bauginimą, psichologinės prievartos panaudojimą.
Teisminė praktika labiau susijusi su nedarbiniais konfliktais, bet čia Jums reikėtų konsultuotis su teisininkais - advokatais. Tačiau jau nuo šiandien jums reikėtų pradėti rinkti visus įmanomus įrodymus apie nederamą vadovo veiklą – jų tikrai prireiks ateityje. Susiraskite atleistus darbuotojus, išsiaiškinkite, ar jie nebijos reikalui esant liudyti. Jeigu tai įmanoma, su terorizuojamais kolegomis palaikykite vienas kitą. Kuo daugiau kalbėkite su artimais žmonėmis.
Nepaisant to, kokių veiksmų imsitės, Jums reikia surasti savyje kantrybės, stiprybės atlaikyti provokacijas, bent jau viešai išlaikyti savitvardą, venkite emocingų reakcijų, pareiškimų, nes šiuo atveju diskusija yra bevertė – greičiausiai tai bus panaudota prieš Jus, būsite įvardytas kaip „nestabili asmenybė“ ar pan.
Deja, iš pasakojimo neįmanoma suprasti, kokie motyvai skatina taip elgtis vadovą (pvz., gal yra „juodasis arkliukas“, kuris turi savų tikslų ir nuteikinėja prieš Jus?). Atminkite – jeigu Jus būtų buvę galima atleisti už blogą darbą, būtumėte jau seniai atleistas iš tos darbovietės. Kadangi žinote, kad Jus siekiama sutrikdyti, pasistenkite išpuolius vertinti blaiviai. Jeigu norite papasakoti daugiau, anonimiškai, rašykite adresu: info@mobingas.lt.
Irma Silickienė
Esu verčiama slėpti darbinę informaciją .Ši slepiama informacija tiesiogiai kenkia žmonių sveikatai. Dėl to patiriu dvasinę-moralinę žalą.
Šiaulių valstybinės kolegijos docentė dr. Jolita Vveinhardt
Iš šio trumpo aprašymo sunku nustatyti, ar Jūs iš tiesų patiriate mobingą. Organizacijos paslapčių saugojimas – įprastas dalykas, kol visa tai neprasilenkia su teisės normomis. Sprendžiant iš pasakojimo, galima daryti prielaidą, kad vykdomas nusikaltimas ir Jūs verčiama būti šio nusikaltimo bendrininke. Tačiau tik Jūsų, kaip žmogaus, apsisprendimas – pranešti apie tai ar nepranešti. Dažnai bijome prarasti darbą ir elgiamės ne visada tinkamai, tačiau dabar yra daugybė galimybių apie nusikaltimus pranešti atitinkamoms tarnyboms.
Inga K.
Su studijų draugu jau daug metų dirbame toje pačioje firmoje. Jis įsidarbino pirmas ir pakvietė mane. Neskaičiuojame valandų, tik problemos prasidėjo po to, kai imta kalbėti, jog pretenduoju į paaukštinimą, kurio jis visada siekė. Gal būt tokia nuomonė susidarė dėl to, kad neskaičiuoju darbo valandų ir išsišoku su idėjomis, kai kiti siūlo nepersistengti, nes papildomai niekas nesumokės. Vaikšto visokie gandeliai, kad esu gėjus, o kai pamato su moterimi, tampu biseksualas. Galiausiai sužinojau, kad už to stovi mano bičiulis, nors neturiu jokio tikslo su juo konkuruoti. Jis yra labai sarkastiškas, nuo jo replikų daug kas kenčia, bet su manimi viešai elgiasi itin draugiškai. O tuo tarpu bendradarbiams ir valdžiai nuolat replikuoja apie mane. Tai privertė pasitempti, atidžiau atlikti darbus, tačiau kelia įtampą. Ką daryti?
Šiaulių valstybinės kolegijos docentė dr. Jolita Vveinhardt
Jūsų „bičiulis“ kaip suprantu neįstengia su Jumis lygiaverčiai konkuruoti, o jeigu ir gali, galbūt nepasitiki savimi, todėl imasi „paprastesnių“ priemonių, tai, kas jam, matyt, geriausiai sekasi – intriguoti, suformuoti neigiamą nuomonę kolegų ir darbdavio akyse. Iš tiesų „pikantiškos“ asmeninio gyvenimo detalės labai domina „moberius“. Tai gudrus žmogus ir su juo nebus lengva. Pradžiai rekomenduočiau paieškoti sąjungininkų, nes, matyt, kenčiate ne vienas. Būtina žinoti, kad apkalbomis auką siekiama socialiai „atskirti“ nuo kolegų, parodant jos „kitoniškumą“. Mūsų požiūris į seksualines mažumas, kai kuriuos susirgimus iš tiesų veikia labai stipriai – „juodos avies“ nemėgstama, todėl ji išvaroma ir bandos. Atvirai pasikalbėkite su „bičiuliu“, jeigu nepadės – paviešinkite kolektyve (visiems girdint, pvz. susirinkime) apie susiklosčiusią situaciją. Nereikia vengti apie tai kalbėti, nors ir kaip tai būtų nemalonu. „Bičiulis“, žinoma, neigs, tačiau tokie žmonės viešumo bijo. Būtinai pasikalbėkite su vadovu.
Ina J.
Prieš trejus-ketverius metus dirbau žinomoje Šiauliuose įmonėje, kuri turi gerą reputaciją. Tačiau mažai kas žino, kas dedasi jos viduje. Šefas su tarnautojais yra tikras despotas ir nuolat suranda kokią nors auką, kurią terorizuoja rytinių pasitarimų metu. Jis tikrai išmano savo darbą, todėl visada suranda priežasčių kaip pažeminti kolegų akivaizdoje. Bent du žmonės, kuriuos buvo užsisėdęs išėjo savo noru. Susitinku su jais – dabar dirba be stresų, bet nuostabiausia tai, kad ten dirbantieji savotiškai dievina ir pateisina „šefo“ elgesį. Jaunatviško maksimalizmo vedinas bandžiau protestuoti, bet „pakišo“ patys kolegos ir kai užgriuvo „dangaus rūstybė“ bei likau vienas mūšio lauke, supratau, kad geriausia išeitis – susirinkti „šmutkes“ ir nykti. Beje, ten niekas neatleidžia iš darbo, žmonės „susipranta“ išeiti patys. Žinau, kad aš toks ne vienintelis. Kaip turėtų elgtis žmonės, susidūrę su analogiška problema?
Šiaulių valstybinės kolegijos docentė dr. Jolita Vveinhardt
Paprastai kalbant, „žaidimo“ taisykles kuria vadovas – nuo jo labiausiai priklauso atmosfera ir tai, kokie kolegų santykiai. Būtent vadovui tenka atsakomybė už mobingo prevenciją ir intervenciją (konfliktinės situacijos sprendimus). Kai kurie vadovai, užuot užkirtę kelią neigiamiems santykiams, patys naudoja taktiką „skaldyk ir valdyk“. Kova su vadovu yra ypač sudėtinga, gal net beviltiška. Tai vadinama „bosingu“. Vakarų specialistai pataria negadinti sveikatos ir ieškoti kito darbo. Mūsų dabartinė situacija nėra tokia, kad lengvai būtų galima susirasti naują darbo vietą. Mes, lietuviai, apskritai linkę kantriai kęsti patyčias, daugybę metų. Sakoma vienas mūšio lauke ne karys. Bet pabandyti verta (žinoma, savo sveikatos ir laiko sąskaita), pavyzdžiui, pasikalbėti su aukštesne valdžia (jeigu vadovas pats nėra įmonės savininkas). Jeigu yra profesinė sąjunga, ji privalėtų imtis veiksmų. Ir nebijoti kalbėti viešai. Be to, terorizuojami žmonės ne visada apie tai pasako šeimos nariams, o jų palaikymas – labai svarbus.
| 1 2 |
