Šokis, įaugęs į kraują1
Pakruojo kultūros namų nuotr.
Pakruojo kultūros namuose penktą kartą vyko jau tradicija tapęs koncertas „Supinkim šokių pynę“, kurio metu scenoje sukosi visi Leokadijos Juodagalvienės vadovaujami šokių kolektyvai. Daugiausia dėmesio sulaukė „Lajos“ kolektyvas, kuris minėjo 30-ąsias šokimo metines. Pasveikinti vadovės ir daug metų scenoje besisukančių pakruojiškių susirinko tiek žmonių, kad iš pradžių visi norintys netilpo į salę. Vakaro staigmena tapo studentai, kurie atvyko iš įvairių Lietuvos kampelių ir padovanojo šokį, primindami laikus, kai visi drauge sukosi Pakruojo scenoje.
Pasveikinti šokėjų gražaus jubiliejaus proga susirinko ir daug svečių, kurių būta net iš Latvijos. Sveikinimo žodį tarė ir Seimo narys Jonas Juozapaitis.
Paklausta apie pagyvenusių žmonių šokių grupės „Laja“ susikūrimo pradžią, vadovė L. Juodagalvienė pasakoja, kad šokėjai scenoje suktis pradėjo 1981 metais. Moteris prisimena, kad „Lajai“ vadovauti pradėjo po šešerių metų ir su šokėjais tebėra iki šiol.
Net trys "Lajos" šokėjai šoka nuo pat grupės sukūrimo. Daug tokių, kurie šoka po 15, 17 metų. Vyriausiam šokėjui dabar 71-eri, jauniausiam – 43.
Vadovė pasakoja, kad sulaukus tokio amžiaus tampa vis sunkiau šokti. Šokėjai skundžiasi sveikatos problemomis – padidėjusiu kraujospūdžiu, sutrikusiu širdies ritmu, sąnarių skausmu ir pan., neretai pašokus tenka ir pailsėti. „Būnant tokio amžiaus, reakcija yra sulėtėjusi, sunkiau įsiminti šokio eigą. Tai ką jaunuolis padarytų greitai, senesniam reikia daugiau laiko pagalvoti“, – pastebi L. Juodagalvienė.
Tačiau nepaisant sunkumų šokėjai vis tiek sukasi scenoje. „Šokis įaugęs jiems į kraują“, – teigia vadovė.
Leokadija pasakoja, kad visas kolektyvas yra labai susidraugavęs ir pati vadovė kiekvieną šokėją labai gerai pažįsta. „Turi perprasti visų nuotaikas, žinoti, kas turi sveikatos problemų, kas ką tik iš darbo“, – pasakoja vadovė. Moteris atskleidžia, kad taip susibendravęs žinai, kas vyksta kiekvieno šeimoje, kas turi bėdų, supranti net kaip tas asmuo jaučiasi ar ką išgyvena. Atsižvelgdama į situaciją vadovė stengiasi suprasti, kartais patyli ir nieko nesako, jeigu kas nors dėl asmeninių problemų prasčiau šoka.
Per trisdešimt metų kolektyvas pamatė ir nuveikė labai daug. Dalyvavo įvairiuose konkursuose, net septyniose respublikinėse šventėse, šoko užsienyje.
Leokadija pasakoja, kad stodama į šokių studijas nė nenumanė, kas jos laukia. Tačiau jai patiko mokytis. Tautinis šokis vadovei reiškia tautiškumą, lietuvybę, todėl L. Juodagalvienė nori, kad liaudies šokiai gyvuotų ir būtų populiarūs.
Moteris pastebi, kad liaudies šokis šokančiajam suteikia labai daug teigiamų dalykų, pradedant tautiškumu ir vertybėmis, baigiant taisyklinga laikysena ir figūra.
Šiuo metu L. Juodagalvienė moko septynias šokių grupes. Toks darbas su įvairaus amžiaus žmonėmis skirtingose vietose vargina, tačiau pamačius rezultatus visas darbas atsiperka.
Vadovė pastebi, kad bėgant metams tampa vis sunkiau dirbti su vaikais. Anksčiau šie labiau norėję šokti, o dabar terūpi žaidimai ir kompiuteriai. Dar blogesnė situacija būna, jeigu tėvai neskatina savo vaikų šokti, tada susiformuoja labai nerimtas požiūris į šokimą. Moteris sako, jog kai kur pradinėse mokyklose šokio pamokos yra privalomos, įpratę šokti kiti savo laisvalaikį paskiria scenai.
„Kai augi ir įpranti prie šokio judesių, vėliau judėti būtina“, – sako Leokadija.
