Z. Gegeckas.
Autorės nuotr.
Laikas gali pakeisti galybę dalykų. Visai neseniai įvairios technologijos atrodė lyg stebuklas, o dabar bene kiekvienas darželinukas jau turi telefoną, o kasdienybė nebeįsivaizduojama be kompiuterio. Aplinka taip pat keičiasi, todėl kai kurios vaikystėje regėtos vietos dabar galima matyti tik nuotraukose ar atmintyje. Savo mintimis apie gimtąjį kraštą – Pakruojį dalijosi vietinis gyventojas Z. Gegeckas.
Pakruojis pradėjo kurtis nuo ten, kur yra sinagoga. Kad ten jau gyventa sprendžiama apie senus daiktus, randamus žemėje. Pavyzdžiui, randamas koralas arba žalvarinis peiliukas jau leidžia spręsti, kada žmonės vaikščiojo toje vietoje.
Zenonas pasakoja, jog užsieniečiai, su kuriais jis bendrauja, apie Lietuvą turi labai gerą nuomonę. Jiems patinka gamta, urbanizacijos nepaliestos vietos.
Pakruojo dvaro sodybą yra restauruota ir visi apsilankiusieji gali įsivaizduoti, kaip kadaise atrodė čia buvę rūmai. Zenonas pasakoja pirmą kartą apsilankęs dvare, kai jam buvo dešimt metų. Jo tėvas dirbo ponui Fon Ropui, aptraukdavo medžiagomis baldus. Pats Zenonas prisimena, jog jo tėvas buvo gavęs dovanų kėdę ir minkštasuolį, kurias Zenonas ilgą laiką saugojo.
Pirma geležinkelio stotis Pakruojyje įsikūrė netoli stadiono. „Ten buvo medinis namelis ir siauruko bėgiai“, – prisiminimais dalijasi vyras. Pakruojis centrinė Vytauto gatvė buvo grįsta akmenimis, nei vieno medelio nebuvo. „Namai buvo žydų iš visų pusių apšiurę jau nuo laiko. Grįžta tie laikai – parduotuvės kiekvienam name“ pačiame name iš abiejų pusių kažką pardavinėdavo, žydai kiekvienas kviesdavo pas save.
Pakruojyje turgus į kurį atvažiuodavo valstiečiai buvo iš abiejų gatvės pusių. „Iškinko arklius, karietas, vežimus pastato“, – prisimena senolis ir tęsia pasakojimą. -Viskuo prekiavo, bet geriausiai pamenu riestainių skonį. Žydės ieškodavo vištų, tikrindavo ar riebios. Pačios jų nepjaudavo, būdavo prie sinagogos vyras, kuris padėdavo."
„Kitąpus Kruojos upės nieko nebūdavo, – pasakoja vyras. - Šiuo metu ten įsikūręs naujamiestis. Miestas buvo apšiuręs, kol 1950 metais jį paskelbė rajono centru, tada pastatė partijos komitetą, kultūros namus.“ Vyras prisimena, kad dar būdamas moksleivis apie 1948 metus, kartu su kitais vaikais pradėjo sodinti medelius. Pirmą kartą pasodinus šie neprigijo, vėliau juos kažkas atsodino, todėl dabar mieste galima išvysti nemažai medžių.
Vyras džiūgauja: „Pakruojis nuostabiai pasikeitė, yra švarus, gražus, galima didžiuotis, savas kraštas“. Jis žavisi ir naujamiesčiu, sako vaikščiojantis gatvelėmis ir prisimena, jog ten nieko nebuvo, net parko.
Toje vietoje, kur šiuo metu yra „Atžalyno“ gimnazija Zenonas, kartu su draugais žaisdavo. Kaip jis sako, tą vietą jie vadindavo „magazynu“. Mat ten būdavo išraustos žvyro duobės ir miestelėnai žiemą ten užkasdavo maistą, darydavo savotiškus rūsius.
Zenonas prisimena „miškinius“, kurių gretose buvo daug jaunų suklaidintų žmonių, nenorėdami tarnauti jie pradėjo priešintis. Vieną jų nužudę, kūną viešai išniekindavo. Juos pririšdavo prie skelbimų stulpo, esančio netoli Kultūros namų. Kūnas išbūdavo kelias dienas. Zenonas sako nesuprantantis kokią tai turėjo prasmę, greičiausiai norėta išgąsdinti.
Senolis prisimena, kad kartais naktimis kūnai dingdavo, greičiausiai draugai juos palaidodavo. Įdomiausia, kad užkasdavo ten, kur dabar yra „Atžalyno“ gimnazija. Ten, kaip jau minėjo Zenonas, buvo duobės, nereikėjo nieko kasti, tiesiog užversdavo žeme. Mokyklos teritorijoje yra paminklas visiems palaidotiems atminti. Zenonas sako, kad tokio žmonių elgesio nesupranta „mirusįjį reikia gerbti“.
Šiuo metu senolis fiksuoja kiekviena mieste vykstantį įvykį, yra parašęs darbą apie Pakruojo lankytinas vietas. Zenonas kelis kartus pakartoja, kad miestas yra nuostabiai pasikeitęs. Laikui bėgant jis išaugo, išgražėjo, pasikeitė tvarka, gyvenimo būdas.
