Kūrinys tarsi vaikas1 

Kūrybos kelias ir gyvenimo vingiai

Kaip ir kiekvienas jaunas žmogus Rožė jaunystėje turėjo rinktis savo gyvenimo kelią. Dvejojusi ką studijuoti – ar dailę ar anglų kalbą, moteris, paskatinta mokytojų, teigiančių, jog baigus dailę bus sunku gauti stabilias pajamas, pasirinko užsienio kalbą. Tačiau nuvažiavusi studijuoti į Vilnių Rožė nebuvo patenkinta studijomis ir atsiėmusi prašymą studijuoti anglų kalbą, įstojo į matematikos ir fizikos fakultetą.

Jau tada moteris buvo aktyvi ir trokštanti mokytis, todėl lankė įvairius užsiėmimus. Vienas jų buvo būrelis, išmokę R. Džiaugienę kino meno. Todėl dabar moteris prisimena, kad savo fizikos pamokas paįvairindavo rodydama filmus, padėjusius jaunimui labiau suprasti plėtojamą temą, praskaidrinusius mokymą.

Nors R. Džiaugienė yra gimusi Mažeikių rajone, ją sužavėjo Pakruojo vaizdai, gamta, todėl čia ji ir pasiliko gyventi iki šiol. Per savo 40-ies metų patirtį moteriai teko dirbti įvairiuose vietose: Stačiūnuose, Balsiuose, Pašvitinyje, Linkuvoje, Žeimelyje, Pakruojyje, Kybartuose. R. Džiaugienė mokė matematikos, fizikos, braižybos, 20 metų mokė piešimo.

Pati piešti, moteris pasakoja, pradėjusi apie 1960-uosius metus. Draugė ją pamokiusi piešti aliejiniais dažais. Pirmasis toks Rožės piešinys buvo Trakų pilis. Tačiau moteris pamena, kad kūrybos gyslelę ji turėjusi nuo mažens. Jau ketvirtoje klasėje Rožė pati nusimezgė megztinį, šios veiklos neapleidžia iki šiol.

"Visas menas prasidėjo nuo atvirukų gamybos“, - teigia R. Džiaugienė ir pasakoja, kad ją piešti mokęs tėvas, taisęs klaidas, nes pats gražiai tapydavo. Iš tėvo Rožė paveldėjo ir muzikinę klausą, nes šis buvęs muzikantas. „Negalėčiau gyventi be muzikos grasų“, - tvirtai sako menininkė.

Du vaikus ir keturis anūkus turinti moteris atskleidžia, kad ir jos vaikai turi kūrybos gyslelę. Dukra baigė dizaino studijas, o sūnus taip pat moka piešti.

Piešimas – neatskiriama gyvenimo dalis

R. Džiaugieinė pasakoja, kad daugiausia tenka piešti žiemą. Per metus moteris nutapo apie 10 paveikslų, kurie vėliau puikuojasi parodose. Moteris dalyvavo Joniškio, Stačiūnų, Linkuvos, Joniškėlio, Šiaulių apskrities parodose. Jos darbai buvo vežti ir į Švedijos parodą. Rožė pastebi, kad visada labai smagu būti įvertintai ir gauti kokią padėką.

Savo darbuose Rožė nori atskleisti gamtos grožį, todėl paveiksluose galime išvysti daug gamtos. Nors yra tekę piešti ir portretų.

Pati pasidariusi reikiamo objekto nuotrauką moteris piešia po dvi valandas per dieną. „Daug laiko užtrunka pasiruošimas, - piešimo procesą pasakoja R. Džiaugienė – Reikia pasiruošti medžiagas, gruntuoti kelis kartus, laukti kol nudžius.“ Todėl moteris atskleidžia, kad kartais pasiruošia medžiagas keliems darbams iš karto, nes taip sutaupomi pinigai.

Pasiruošusi pagrindą moteris iš karto ima tapyti teptuku. Vėliau tris dienas reikia laukti, kol nudžiūsta dažai ir vėl galima dailinti piešinį. „Taip Trakų pilį piešiau mėnesį“, - išduoda Rožė.

Paklausta, kiek kainuoja jos paveikslas moteris pirmiausia papasakoja apie jo savikainą. Tam, kad nutapyti paveikslą reikia rėmo, dažų, grunto, skiediklio ir pan. medžiagų, todėl nevertinant darbo vienas paveikslas kainuoja mažiausiai 100 litų.

Iš viso Rožė yra nupiešusi per 200 paveikslų, iš jų net 45 vaizduoja (iš įvairių kampų) Pakruojo arkinį tiltą.

Mokytoja pasakoja, kad jai teko daug keliauti po pasaulį, ypač Europą, nes buvo ekskursijų vadovė. Iš kiekvienos aplankytos vietos moteris turi po atviruką, nuotrauką. Pasižiūrėjus juos, pavarčius knygas moteris užsidega noru kurti, pajaučia įkvėpimą.

Daug darbų padovanota, kiti parduoti. „Paveikslą atiduodi, kaip vaiką“, – atvirauja R. Džiaugienė.

Norinčiam piešti, tačiau nedrįstančiam jaunimui, Rožė pataria pradėti nuo kopijavimo ir nebijoti pasirodyti viešai.