Autorės nuotr.
Kiekvienas miestas, miestelis ar kaimas turi savo istoriją, kurią sudaro ne vien pastatai, kultūra, tačiau ir gyventojai. Pastaruosius galima skirstyti įvairiais aspektais, tačiau bene daugiausiai dėmesio sulaukiama kalbant apie tautybę. Daugiausiai diskusijų ir nuomonių kelia kalbos apie žydus, nes šios tautos istorija skausminga. Šiais laikais nelengva sutikti žydą, tačiau Lietuvos miestuose jų būta nemažai. Brandaus amžiaus ilgametis pedagogas Zenonas Gegeckas pasidalijo prisiminimais apie Pakruojyje gyvenusius žydus.
Apie Z. Gegecką
Vyras gimė 1930 metais Pakruojyje, žydų name, kuris šiuo metu jau nugriautas. Zenonas Vilniuje studijavo rusų kalbą ir literatūrą. Vėliau 48 metus dirbo pedagogu. Į Pakruojį vyras grįžo mirštant motinai, kaip jis pats sako „reikėjo nukaršyti, tokia pareiga. Tėvas paliko“.
Šiuo metu Zenonas priklauso vokiečių okupacijos metais nukentėjusių žmonių organizacijai. Mat jo brolis Antanas, kuris tuo metu buvo komjaunuolis, 1941 metais buvo sušaudytas, drauge su kitais 35 Pakruojo gyventojais. Niekas nežino, kur yra aukų kūnai. Todėl buvo įkurta nepartinė organizacija „Atmintis“, kurioje žuvusių žmonių artimieji.
Draugija organizuoja įvairius minėjimus, stato paminklus aukoms atminti. Vyras rodo asmeninio albumo nuotraukas, kuriose įamžintas 2007 metais Linksmučių kapinėse pastatytas paminklas vokiečių okupacijos metais nužudytiems pakruojiečiams atminti. Organizacija taip pat ir Linkuvoje pastatė medinį paminklą pokario metais nužudytiems naujakuriams pagerbti.
Organizaciją sudaro 20 žmonių iš Pakruojo rajono. Visi jie yra nukentėję nuo fašizmo. Zenonas pasakoja, kad jų šūkis yra „Žmogau, visada būk žmogumi“. Tokius žodžius galima pamatyti ir ant jų paminklų.
Domėtis žydais paskatino Olandai
Vyras sako, kad maždaug prieš 5 metus jis pradėjo domėtis prieškariniu žydų gyvenimu Pakruojyje. Tuo užsiimti paskatino olandai, turintys žydiško kraujo, kurie domisi savo tautybe, praeitimi ir atvažiuoja į Rozalimą. Kasmet atvažiavę jie klausinėja kur kas gyveno, renka kitokią informaciją.
Norėdamas jiems padėti Z. Gegeckas pradėjo ieškoti medžiagos dokumentuose. Vyras gavo iš architekto 1935 metų miesto planą su nurodytais sklypo savininkais, todėl buvo nesunku išrinkti žydų gyvenamąsias vietas. Apie tai Zenonas net parašė darbą rusų kalba.
Pakruojo sinagoga
Vyras rodo sinagogos nuotrauką ir sako, jog ši yra labai vertinga, viena gražiausių Lietuvoje, pastatyta 1801 metais. Ji stovi Pakruojo centrinėje dalyje, Kruojos upės dešiniajame krante. Sinagoga išsiskiria originaliu stogu, pereinamosiomis iš baroko į klasicizmą formomis, nėra lubų. Buvo skirta nemažai lėšų, kad sustabdyti pastato griuvimą, nes namas jau yra supuvęs, dar visai neseniai degė. Zenonas prisimena, kad kažkada ją norėta perkelti į Rumšiškes.
Daktaras Markas Šreiberis
Bene geriausiai Z. Gegeckas ir senesni Pakruojo gyventojai prisimena vieną žydų šeimą – Marko Šreiberio. Šis vyras buvo daktaras, jo žmona – dantistė, jie turėjo du sūnus. Pastarųjų namas ir ligoninė yra išlikę iki šių dienų. Zenonas pasakoja: „Šreiberis buvo nuostabus daktaras.“ Pakruojo bažnyčioje šeima priimė katalikų tikėjimą, tačiau tai neišgelbėjo žydų, nuo tragiško likimo.
Zenonas neslepia jaudulio pasakodamas, jog M. Šreiberiui buvo pasiūlyta atsisakyti žmonos ir vaikų. Tokiu atveju būtų sušaudę juos, o daktarą palikę gyvą. Vis dėlto vyras nesutiko su tokiu siūlymu. Liudininkai pasakoja, jog Šreiberis ėjęs į vaistinę, norėdamas gauti nuodų, kad galėtų nusinuodyti, tačiau, medikamentų negavo.
Kruvinas susidorojimas
Kaip pasakoja ilgametis pedagogas, 1941 metų antroje pusėje dienos metu buvo įsiveržta į Šreiberio namus. Sunkvežimiu daktaro šeimą išvežė ir sušaudė. Anot Zenono, taip buvo sunaikinti paskutiniai žydai Pakruojyje.
Yra ir kitokių versijų apie šios šeimos nužudymą. Pasak vienų šaltinių, visi Šreiberiai buvo nušauti prie Pakruojo bažnyčios durų, išskyrus daktarą, kuris buvo nužudytas Morkakalnyje. Kita versija pasakoja, kad visa šeima buvo nužudyta Morkakalnyje. Dar kiti sako, kad visos šeimos buvo pasigailėta iki 1942 metų, o vėliau jie buvo nužudyti kartu su kitais 20 žydų, kurie iki tol buvo slepiami.
Nežinia kaip buvo iš tiesų, būta iš tikro, bet šios šeimos kapo nėra. Tremtinių sąjunga siūlo Pakruojyje Šreiberio vardu pavadinti gatvę. Zenonas prisimena, kad šis daktaras dar gydė jį mažą. „Auksinių rankų ir širdies žmogus“, – komplimentų negaili vyras.
Zenonas labai gerai pamena 1941 metų rugpjūtį, kai ryte po žudynių tapo šaltakraujiško susidorojimo liudininku. Kiekvienas vaikas yra labai smalsus, toks buvo ir Zenonas, todėl ir bėgo pažiūrėti, kur buvo sušaudyti žydai. Jis prisimena kraupų vaizdą: „žemė buvo kruvina, visa raudona. Po to trys vokiečiai ėjo atšvęsti“.
Žydai Maizeliai
Zenonas pasakoja, kad net Vilniuje teko girdėti, jog Pakruojo miltai labai skanūs. Mieste broliai Maizeliai garsėjo, kaip turtingi pramoninkai, kuriems priklausė garsieji miltai. Šie broliai įkūrė ir įvairiausių žydiškų knygų biblioteką, leidyklą, kurią vietiniai vadina spaustuve. Z. Gegeckas prisimena, jog broliai taip pat teikė ir elektrą Pakruojo miestui.
Z. Gegeckas prisipažįsta, kad galėtų ilgai pasakoti apie žydus, nes gerai juos prisimena, o ir Pakruojyje jų būta nemažai.
