Vėlinių išvakarės - tinkamas metas pamąstyti apie nuodėmes2

Vi­sų šven­tų­jų die­na, Vė­li­nės ska­ti­na ra­šy­ti apie nuo­dė­mes. Juk ne­si­no­ri išei­ti ten per­ne­lyg daug gy­ve­ni­me pri­si­šiukš­li­nus. En­cik­lo­pe­di­jo­se ir „Vi­ki­pe­di­jo­je“ ieš­ko­da­mas nuo­dė­mės api­brė­ži­mo, už­ti­kau to­kį la­bai trum­pu­tį: nuo­dė­mė – ne­tin­ka­mas veiks­mas, nu­si­dė­ji­mas. Pa­si­ro­do, žo­dis „nuo­dė­mė“ kil­di­na­mas iš grai­kų žo­džio „ha­mar­tia“, ku­ris reiš­kia „ne­pa­tai­ky­mą į tiks­lą“. Už­ti­kau ir to­kius „nuo­dė­mės“ išaiš­ki­ni­mus: tei­sės pa­žei­di­mas, smerk­ti­ni veiks­mai, rim­tas trū­ku­mas.

Nuo­dė­min­gie­ji vi­sad ryš­kes­ni nei šven­tie­ji. Štai spa­lio mė­ne­sio nuo­dė­min­ga­sis – Sau­lius Sto­ma. Šio mė­ne­sio 10 d. Lie­tu­vos te­le­vi­zi­jos apie jį pa­sa­ko­jo 17.20, 17.40, 18.20, 18.45, 19.10, 20.30 (iš­kart trys ka­na­lai), 21.00, 21.30, 21.55 ir 22.25 val. Ki­tą ry­tą 11 val. tam va­lan­dą sky­rė Lie­tu­vos ra­di­jas ir te­le­vi­zi­ja, ku­ri šią va­lan­dą ski­ria svar­biau­sioms ša­lies pro­ble­moms, va­ka­rop vėl vi­sas lai­dų ma­ra­to­nas su Aud­rės Ku­da­bie­nės „Sro­vė­mis“ bei pe­liu­kais Sūrs­kiu ir Mau­ze­riu.

Kas kal­tas dėl mū­sų nuo­dė­mių? Ap­lin­ka? Žmo­nės no­ri bū­ti lai­min­gi, ta­čiau ne­pa­ten­kin­ti jų že­miš­kie­ji po­rei­kiai ska­ti­na nu­si­ženg­ti. Ydos ge­riau ma­ty­ti skur­de (kai žmo­nėms trūks­ta net mais­to) ir tur­te (kai ne­be­ži­nai, ko dar no­rė­ti).

Ra­šant apie nuo­dė­mes, no­ri ne­no­ri žvilgs­nis kryps­tą į De­šimt Die­vo įsa­ky­mų, juo­lab kad nuo­dė­mė, anot Bib­li­jos, ir yra tų įsa­ky­mų ne­si­lai­ky­mas. Bib­li­jo­je žo­dis „nuo­dė­mė“ var­to­ja­mas šim­tus kar­tų, pra­de­dant Ie­vos ir Ado­mo nuo­puo­liu. Tie­sa, gal nuo­dė­mių ir De­šim­ties Die­vo įsa­ky­mų te­mo­mis man ne­la­bai de­ra ra­šy­ti, nes šio­je sri­ty­je ver­tė­tų pa­si­klau­sy­ti ma­žiau nuo­dė­min­ges­nio, bet pa­mąs­tęs, kad nuo­dė­min­gas daug ką sa­vaip ir įdo­miai pa­ste­bi, ry­žau­si.

Ro­mos ka­ta­li­kų baž­ny­čios ka­te­kiz­me pa­tei­kia­mus De­šimt Die­vo įsa­ky­mų vi­si ži­no­me. Žy­dai tų įsa­ky­mų tu­ri 613. 248 yra pri­va­lo­mi, 365 – drau­džia­mie­ji. Skai­čius 365 ati­tin­ka me­tų die­nas, o skai­čius 248 – žmo­gaus or­ga­niz­mui bū­ti­nus or­ga­nus. Ži­no­mi ir sep­ty­ni No­jaus įsa­ky­mai: ne­stab­mel­džiauk, ne­žu­dyk, ne­vok, neišt­vir­kauk, ne­pikt­žo­džiauk, ne­val­gyk gy­vū­no mė­sos, kol jis dar gy­vas (šis įsa­ky­mas ver­ti­na­mas kaip bend­ras drau­di­mas bū­ti žiau­riam gy­vū­nų at­žvil­giu), lai­ky­kis įsta­ty­mų (lie­pi­mas su­kur­ti efek­ty­viai vei­kian­čią teis­mų sis­te­mą). Siū­lo­ma 9-ąjį ir 10-ąjį įsa­ky­mus su­jung­ti: „Ne­geisk sve­ti­mo.“ Ta­da lik­tų de­vy­ni įsa­ky­mai (kaip par­duo­tu­vė­je 9,99). Ir dau­giau pa­siū­ly­mų at­si­ran­da. Vie­ni jų gal šiek tiek ir ver­ti dė­me­sio, ki­ti juo­kin­gi. Vi­sų čia ir neiš­var­dy­si.

Pri­si­mi­niau len­kų re­ži­sie­riaus Kšyš­to­fo Kies­lovs­kio fil­mų cik­lą „De­ka­lo­gas“. 2012-ai­siais su­kaks 25-eri me­tai, kai pa­gal De­šimt Die­vo įsa­ky­mų bu­vo su­kur­ta de­šimt fil­mų, ku­rie su­kė­lė di­džiu­lį at­gar­sį ne tik tuo­me­tė­je Len­ki­jo­je, bet ir dau­ge­ly­je so­vie­ti­nių ša­lių. Ką reiš­kia de­šimt pa­pras­tų sa­ki­nių, De­šimt Die­vo įsa­ky­mų? K. Kies­lovs­kis at­sa­ko: „Mes tu­rė­tu­me elg­tis pa­gal šias pa­ma­ti­nes ver­ty­bes, ku­rios tik­riau­siai eg­zis­tuo­ja. Gal­būt tai ir yra Die­vas. Jei jau­čia­me, jog eg­zis­tuo­ja kas nors pa­na­šaus į Die­vą, ta­da tu­ri­me gy­ven­ti, lyg ži­no­tu­me, kad Die­vas yra ir ko nors iš mū­sų rei­ka­lau­ja. Jis rei­ka­lau­ja mei­lės, ti­kė­ji­mo, vil­ties.“ Fil­mų cik­le re­ži­sie­riui svar­biau­sia mei­lė. Jam ji – vie­nuo­lik­ta­sis Die­vo įsa­ky­mas. Pa­ti­ko tai, kad re­ži­sie­rius sten­gė­si ne­bū­ti di­dak­tiš­kas ir ne­si­sten­gė sa­ky­ti, jog jei­gu elg­sie­s vie­naip ir ki­taip, tau bus at­ly­gin­ta ši­taip. Ne­ga­li­ma ne­su­tik­ti, kad svar­biau­sias da­ly­kas gy­ve­ni­me – klaus­ti, nes kiek­vie­nas klau­si­mas ar­ti­na mus prie tie­sos.

Mes ta­po­me per­ne­lyg egois­tiš­ki, per­ne­lyg įsi­my­lė­ję sa­ve ir sa­vo po­rei­kius, o vi­sa ki­ta pa­si­da­rė tik mū­sų gy­ve­ni­mo fo­nas. „De­ka­lo­go“ kū­rė­jai su­tel­kia veiks­mą į di­de­lį dau­gia­bu­čių ra­jo­ną su tūks­tan­čiu pa­na­šių lan­gų. Be abe­jo, to­kie ra­jo­nai at­ro­do ga­na bai­siai. Ta­čiau už kiek­vie­no iš šių lan­gų gy­ve­na žmo­nės. „De­ka­lo­go“ per­so­na­žai el­gia­si kaip ir ki­tuo­se fil­muo­se, iš­sky­rus tai, kad čia la­biau su­si­kon­cent­ruo­ta į tai, kas vyks­ta jų vi­du­je. Re­ži­sie­rius pri­si­pa­žįs­ta vaiz­da­vęs žmo­nes, ku­rie su­grįž­ta na­mo, už­si­da­ro du­ris ir lie­ka sau.

Įsi­mi­nė K. Kies­lovs­kio pa­pa­sa­ko­ta is­to­ri­ja, kaip kar­tą Ber­ly­no gat­vė­je jis su­ti­ko mo­te­rį, ku­ri jį pa­ži­no ir pra­vir­ko. Tuo­met bu­vo pra­dė­tas ro­dy­ti ir rek­la­muo­ti „Trum­pas fil­mas apie mei­lę“. Mo­te­riai bu­vo pen­kias­de­šimt. Ji re­ži­sie­riui nuo­šir­džiai pa­dė­ko­jo ir pa­pa­sa­ko­jo, kad dau­ge­lį me­tų konflik­ta­vo su sa­vo duk­te­ri­mi. Jos tar­pu­sa­vy ne­si­kal­bė­jo, nors gy­ve­no vie­na­me bu­te. Duk­te­riai ta­da bu­vo de­vy­nio­li­ka. Mo­te­ris sa­kė, kad ne­si­kal­bė­jo su duk­te­ri­mi pen­ke­rius še­še­rius me­tus, iš­sky­rus in­for­ma­ty­vaus po­bū­džio pra­ne­ši­mus apie tai, kur pa­dė­tas rak­tas, kad na­mie nė­ra svies­to ar­ba ka­da su­grįš. Iš­va­ka­rė­se jos abi bu­vo nuė­ju­sios į šį fil­mą, ir duk­ra pir­mą kar­tą per vi­sus tuos me­tus pa­bu­čia­vo mo­ti­ną. Re­ži­sie­rius sa­ko, kad gal ryt jos vėl vai­dy­sis ir po ke­lių die­nų ši iš­ky­la joms jau nie­ko ne­be­reikš. Bet jei jos pa­si­ju­to ge­riau nors pen­kias mi­nu­tes ar­ba bent jau jei vy­res­nė mo­te­ris taip pa­si­ju­to, tai to ir pa­ka­ko. Ver­ta kur­ti fil­mą dėl šių pen­kių mi­nu­čių.

Jei jau­ti pa­siel­gęs blo­gai, va­di­na­si, ži­nai, kad ga­lė­jai pa­sielg­ti ge­rai. Va­gys pro­fe­sio­na­lai pa­vog­tais daik­tais per­ne­lyg ne­si­džiau­gia, nes su­vo­kia, kad jie įgy­ti ne­tei­sė­tai, to­dėl sten­gia­si jais kuo grei­čiau at­si­kra­ty­ti, pa­vyz­džiui, sku­ba ati­duo­ti per­par­da­vi­nė­to­jams. Nu­si­kal­tė­lių ko­dek­sas by­lo­ja, kad „ne­šva­rių pi­ni­gų“ ne­ga­li­ma au­ko­ti baž­ny­čiai, o pro­sti­tu­tės, sa­ko, mais­tą vai­kams sten­gia­si pirk­ti už be­dar­bės pa­šal­pą, o ne už sa­vo ama­tu už­dirb­tus pi­ni­gus.

„Man vis­kas at­si­bo­do“, – dau­ge­lis sa­ko. Jei var­gi­na ru­ti­na ir jo­kie pa­si­sė­dė­ji­mai su drau­gais, kon­cer­tai, sau­nos ne­be­pa­de­da, psi­cho­lo­gai pa­ta­ria su­si­kur­ti lai­ki­nų sun­ku­mų. Sa­vai­tę pės­čias nuei­ki­te į dar­bą, pa­va­žiuo­ki­te vie­šuo­ju trans­por­tu – ko­kį ma­lo­nu­mą pa­tir­si­te vė­liau vėl sė­dęs prie sa­vos ma­ši­nos vai­ro! Gy­ve­ni­mas per trum­pas, kad pa­si­ner­tu­me į dep­re­si­ją. Ne­rei­kia gal­vo­ti, kad bū­si­mi įvy­kiai bus ge­ri ar­ba blo­gi, nes tu ne­ži­nai, kaip kas ga­lop pa­si­suks. Gal tai, kas at­ro­do blo­ga, at­vers nau­jas ga­li­my­bes, o tai, kas at­ro­do ge­ra, vė­liau ką nors su­žlug­dys. Rei­kia taip su­pla­nuo­ti lai­ką, kad tie­siog ne­tu­rė­tum ka­da liū­dė­ti: gul­tis rei­kia vė­lai, kel­tis – anks­ti. Jei at­si­ran­da bent men­kiau­sių blo­gos nuo­tai­kos po­žy­mių, dė­me­sį rei­kia nu­kreip­ti į ką nors ki­ta, kad ją pa­kel­tum.

Bi­čiu­liai įkal­bė­jo už­si­re­gist­ruo­ti „Fa­ce­book‘e“. Pra­dė­jau gau­ti ži­nu­tes: „Su ta­vi­mi no­ri drau­gau­ti...“ Na, jei no­ri, tai no­ri. Nus­pau­džiu, kad no­riu ir aš. Ne­jau įžei­si žmo­gų, dar pa­gal­vos, kad di­džiuo­juos. Pra­dė­jo plauk­ti įvai­ri in­for­ma­ci­ja, siū­ly­mai pa­ra­šy­ti ant kaž­ko­kios „sie­nos“ ir t. t. Tar­si rei­kė­tų, bet no­ro ir po­trau­kio tam jo­kio. Ar ne­pa­pil­dau to­kiu sa­vo ne­veik­lu­mu ir abe­jin­gu­mu nuo­dė­mių? Gal, nors tai vie­na ma­žiau­sių ma­no gy­ve­ni­mo nuo­dė­mių.

Ne­se­niai gar­bin­go am­žiaus link ar­tė­jan­tis tur­tin­gas bi­čiu­lis, pra­dė­jęs drau­gau­ti su jau­na mer­gi­na, pa­klau­sė ma­nęs, ar ga­li­ma kaip nors su­pras­ti, ar ji jį my­li, ar drau­gau­ja tik dėl pi­ni­gų. Pa­siū­liau bi­čiu­liui nu­si­ves­ti mer­gi­ną į res­to­ra­ną ir so­čiai pra­šmat­niais val­giais pa­vai­šin­ti. „Jei mer­gi­na gė­di­ja­si ar tei­sin­gai lai­ko sta­lo įran­kius, jei val­go ma­žais kąs­ne­liais ir tik ne kar­tą pa­ra­gin­ta, tu jai pa­tin­ki, – paaiš­ki­nau, – o jei kem­ša į nie­ką ne­kreip­da­ma dė­me­sio, tau ji abe­jin­ga.“

Skai­ty­to­jai ga­li pa­klaus­ti, kuo ši is­to­ri­ja su­si­ju­si su nuo­dė­me. Ne­pa­mi­nė­jau, kad šis bi­čiu­lis ve­dęs, bet jei apie įsa­ky­mą „Ne­pa­leis­tu­vauk“, tai pri­si­mi­niau dar Kau­ne stu­di­juo­jant gir­dė­tą is­to­ri­ją, ku­rią daž­nai mėgs­tu pa­pa­sa­ko­ti, juo­lab kad kaž­ka­da ta is­to­ri­ja lai­ki­no­jo­je sos­ti­nė­je bu­vo itin po­pu­lia­ri. Dau­ge­lis net įvar­dy­da­vo jos he­ro­jus. Ra­šy­to­jas Ka­zys Sa­ja yra ją pa­nau­do­jęs vie­na­me sa­vo ap­sa­ky­mų.

Su­si­bi­čiu­lia­vo vy­riš­kis su sa­vo kai­my­ne. Ka­dan­gi bu­vo pa­ke­liui, tai į dar­bą ar iš dar­bo ją pa­vež­da­vo ir t. t. Pa­ga­liau kar­tą su­gal­vo­jo su ja su­grie­šy­ti, juo­lab kad jau­tė­si, jog kai­my­nė to no­ri. Kur? So­viet­me­čio lai­kai, vieš­bu­čio sa­vam mies­te neuž­si­sa­ky­si. Vyk­ti į ki­tą mies­tą? Bet vie­na­me kam­ba­ry­je ap­gy­ven­din­da­vo tik vy­rą ir žmo­ną. Be to, he­ro­jus bu­vo ga­na ži­no­mas, tad bai­min­ta­si – o jei kas nors pa­ste­bės? Su­ta­rė pa­pras­tai – ga­ra­že. Įsi­so­di­no vy­riš­kis gat­vė­je kai­my­nę į au­to­mo­bi­lį, at­va­žia­vo į ga­ra­žą, bet čia jį ėmė kan­kin­ti są­ži­nė – du de­šimt­me­čiai su žmo­na gy­ven­ti, vis­kas klo­jo­si pui­kiai, gal ne­tik­tų taip elg­tis? Vėl­gi vel­niu kas gun­dė – vi­si dar­bo ir šiaip drau­gai taip el­gia­si, kuo tu blo­ges­nis? Rei­kia – nu­ta­rė vy­riš­kis, bet pa­gal­vo­jo, kad są­ži­nei nu­ra­min­ti rei­kė­tų prieš tai ko­kią bren­džio tau­re­lę ar šam­pa­no tau­rę iš­lenk­ti. Ir prieš mo­te­rį ne­pa­to­gu taip iš­kart. O pa­si­rū­pi­nęs ne­bu­vo. Iš­sa­kė sa­vo min­tis kai­my­nei ir pa­pra­šė: „Tu čia pa­būk, o aš nu­bėg­siu į ki­to­je gat­vės pu­sė­je esan­čią par­duo­tu­vę.“ Įjun­gė au­to­mo­bi­ly­je mag­ne­to­lą, dėl vi­sa ko už­ra­ki­no ga­ra­žą ir – bėg­te į par­duo­tu­vę. Per tą sku­bė­ji­mą ir su­si­jau­di­ni­mą bėg­da­mas per gat­vę ne­pas­te­bė­jo au­to­mo­bi­lio ir... pra­bu­do li­go­ni­nė­je.

Žmo­na nak­tį pra­si­kan­ki­no lauk­da­ma vy­ro. Anks­tų ry­tą ei­na žiū­rė­ti į ga­ra­žą. Gir­di, kaž­kas vi­du­je šau­kia ir du­ris iš vi­daus dau­žo. „Kai­my­ne, ką tu čia vei­ki?“ – klau­sia ji, at­pa­ži­nu­si vi­du­je esan­čio­sios bal­są.

To­kia ta is­to­ri­ja. Bet leng­viau­sia mo­ra­li­zuo­ti. O kai rei­kia rink­tis ir nu­spręs­ti, ko­kiu ke­liu pa­suk­ti... Net ir pa­čiai Lie­tu­vai, iš­ma­nan­tys vers­li­nin­kai bei ban­ki­nin­kai sa­ko, kaip ir pa­sa­ko­je yra trys ke­liai. Ei­si tie­siai – nie­ko ne­su­tik­si, pa­suk­si į de­ši­nę – var­ge­lį pa­ma­ty­si, ei­si į kai­rę – bė­da drau­gėn pa­si­pra­šys. Ko­kia di­džiau­sia nuo­dė­mė, ku­rios rei­kė­tų at­si­sa­ky­ti mū­sų Sei­mo na­riams? Sa­ky­si­te, kad „Ne­vok“. Ma­no gal­va, vis dėl­to „Ne­tark Die­vo var­do be rei­ka­lo“.

Sa­ko, kad jei­gu žiū­rė­tu­me tik iš moks­li­nio taš­ko, ga­lė­tu­me teig­ti, jog vi­sų žmo­giš­kų­jų nuo­dė­mių šal­ti­nis yra mū­sų or­ga­niz­me vyks­tan­čios che­mi­nės reak­ci­jos. Tuo­met ar įma­no­ma ne­nu­si­dė­ti? Nep­ri­si­me­nu, kur skai­čiau, kad kiek­vie­nas žmo­gus tu­ri sa­vo­tiš­ką są­mo­nės ža­din­tu­vą, ku­ris vei­kia kaip laik­ro­dis ir siun­čia mums sig­na­lus. Bū­tent šis vi­di­nis ža­din­tu­vas su­da­ri­nė­ja mums tvar­ka­raš­tį, pa­gal ku­rį tu­rė­tų gy­ven­ti mū­sų or­ga­niz­mas. Be to, kiek­vie­nas žmo­gus ren­ka­si ap­lin­ką pa­gal sa­vo su­for­muo­tą ver­ty­bių sis­te­mą. Svar­biau­sia – jei ga­li­me iš­veng­ti nuo­dė­mių, pa­si­sten­ki­me jų iš­veng­ti, nes nuo­dė­mės ar­ti­na pa­sau­lio pa­bai­gą. Ame­ri­kie­čiai net iš­lei­do at­min­ti­nę, kaip elg­tis jai pra­si­dė­jus. Vie­nas iš punk­tų – „Ne­var­to­ti al­ko­ho­lio“. Ir paaiš­ki­ni­mas – „Al­ko­ho­lis ga­li su­kel­ti prie­šin­gą reak­ci­ją“. O šiaip gy­ve­ni­me nė­ra pa­pras­ta ir leng­va. Be­rods Mar­kas Tve­nas yra pa­sa­kęs: „Spa­lis ir lapk­ri­tis yra du pa­vo­jin­giau­si mė­ne­siai pre­ky­bai bir­žo­je. Ki­ti pa­vo­jin­gi mė­ne­siai: sau­sis, va­sa­ris, ko­vas, ba­lan­dis, ge­gu­žė, bir­že­lis, lie­pa, rugp­jū­tis, rug­sė­jis ir gruo­dis.“