Skundžiantis palengvėja

Prieš ke­le­tą de­šimt­me­čių po­kal­bių te­mų, at­ro­do, ne­bu­vo daug, bet žmo­nės bu­vo kal­bes­ni – šnek­te­lė­da­vo au­to­bu­se, su­sė­dę prie na­mų ant suo­le­lio, stab­te­lė­ję gat­vė­je. Be­si­kal­ban­tys su­da­ry­da­vo dar­nų ko­lek­ty­vą. Da­bar žmo­nės ty­li ar­ba skun­džia­si.

Štai si­nop­ti­kai sa­ko, kad šiais me­tais gra­ži ti­pi­nė žie­ma, bet mes vis tiek ne­pa­ten­kin­ti. Žie­mos pra­džio­je bu­vo­me ne­pa­ten­kin­ti, kad žie­ma per šil­ta, vė­liau – kad per šal­ta, ne­pa­ten­kin­ti, kad nė­ra snie­go, vė­liau – kad rei­kia klam­po­ti per snie­gą.

Nors si­nop­ti­kai bai­su­mų ne­bep­ra­na­šau­ja ir sa­ko, kad šal­čiai jau praei­na, mums at­ro­do, kad ar­ti­na­si ne­ma­lo­nūs cik­lo­nai, dar bjau­res­ni an­ti­cik­lo­nai, pus­ty­mai, šlapd­ri­bos, plik­ša­los... Slo­ga, ko­su­lys, gri­pas... Sunk­me­tis, ne­gan­dos, žlun­gan­ti kul­tū­ra ir mo­ra­lė... Tad dar la­biau ne­gu orais esa­me ne­pa­ten­kin­ti val­džia. Ryš­kė­ja, kad kiek­vie­na­me iš mū­sų snau­džia eko­no­mi­kos ir so­cia­li­nio ap­rū­pi­ni­mo mi­nist­rai. Ką pir­ma­die­nį val­gė­te pus­ry­čių? Jei ne­pri­si­me­na­te, va­di­na­si, skur­džiai dar ne­gy­ve­na­te, nes tik skur­džiai tai pri­si­me­na.

It žie­mos šal­čiai, mus vi­sus su­spau­du­si ne­vil­tis, ne­ti­kė­ji­mas, nea­py­kan­ta. Prob­le­mų – iki kak­lo. Iš­ti­sas bė­dų tur­gus. Skun­džian­tis tru­pu­tė­lį pa­leng­vė­ja. Kiek šian­dien mū­sų ša­ly­je ne­lai­min­gų žmo­nių. Vi­si jie ne­lai­min­gi sa­vaip. Sa­ko­te, kad lie­tu­viai vi­suo­met to­kie. Net mū­sų me­no kū­ri­niams bū­din­gas liū­de­sys: lė­ti mu­zi­ki­niai opu­sai, verks­min­gos dai­nos (sa­ko, la­bai ori­gi­na­lios lie­tu­viš­kos rau­dos), aša­rą spau­džian­čios ra­šy­ti­nės is­to­ri­jos, tam­sūs to­nai ir to­kie pat pus­to­niai pa­veiks­luo­se, ge­din­čios skulp­tū­ros...

Daž­nai sap­nuo­ju sce­ną ir sa­ve, sto­vin­tį jo­je. Tuoj pra­si­dės spek­tak­lis, tu­riu vai­din­ti kaž­ko­kį vaid­me­nį, bet neat­si­me­nu žo­džių. Ne­mo­ku sa­vo teks­to. Slo­gi ir ne­ma­lo­ni sa­vi­jau­ta. Vis gal­vo­jau, kad to­kie sap­nai lan­ko tik ma­ne vie­ną, bet ne­se­niai per­skai­čiau dar vie­no to­kio pat ar la­bai pa­na­šaus sap­no sap­nuo­to­jo pri­si­pa­ži­ni­mą. Ir dar su­ži­no­jau, jog jei­gu bū­tų ap­klau­sa, be­veik kiek­vie­nas pri­si­min­tų sap­na­vęs ką nors pa­na­šaus. Sa­ko, ga­li bū­ti, kad taip reiš­kia­si mū­sų kū­ry­bin­gu­mo bai­mė. Vie­šu­mo bai­mė. Bai­mė su­si­mau­ti sce­no­je, ku­ri va­di­na­si gy­ve­ni­mas ir ku­rio­je mums skir­ta ką nors su­vai­din­ti.

Su­ti­kę pa­žįs­ta­mą pa­si­tei­rau­ja­me: „Kaip gy­ve­ni? Kaip se­ka­si?“ At­sa­ky­mas: „Nie­ko.“ O „nie­ko“ reiš­kia „ne­blo­gai“. Bet štai už­klaus­ta­sis ima ir pra­de­da pa­sa­ko­ti, kaip jis gy­ve­na, kaip jam se­ka­si. Mes nu­ste­bę klau­so­mės – apie ką jis čia? Pak­lau­sė­me juk man­da­gu­mo ve­ja­mi, o tas kvai­lys... Ar jis ne­ži­no bend­ra­vi­mo tai­syk­lių?

Žie­mos va­ka­rai – anks­ty­vi ir il­gi. At­si­gu­li va­ka­re ant ka­na­pos, ap­si­klo­ji vil­no­niu lan­guo­tu ap­klo­tu ir skai­tai ar­ba tie­siog mąs­tai ir pirš­tu ra­šai ant lu­bų. Išauš­ta nau­ja trum­pu­tė žie­mos die­na ir vėl svy­ra ran­kos ir nie­ko ne­si­no­ri veik­ti. O bū­tent šiuo me­tų lai­ku rei­kė­tų pa­si­ner­ti į ak­ty­vią veik­lą. Tai vie­nas iš dep­re­si­jos nu­ga­lė­ji­mo bū­dų. Ga­li­ma per­sta­ty­ti bal­dus. Dar pa­de­da su­si­ti­ki­mai su drau­gais, teat­rų, pa­ro­dų, mu­zie­jų lan­ky­mas. Tie­sa, sa­ko­ma, kad to­kiam lai­kui bū­din­ges­nė kla­si­ki­nė mu­zi­ka. Ty­ri­mai by­lo­ja, kad res­to­ra­nai, ku­riuo­se gro­ja­ma kla­si­ki­nė mu­zi­ka, ge­riau iš­si­lai­ko. Rim­tis ver­čia kiek­vie­ną pa­si­temp­ti, bū­ti ge­res­nį ir dos­nes­nį.

Sa­ko­te, nė­ra kuo už­siim­ti? Ne­tie­sa. Tik pa­mąs­ty­ki­te. Pa­vyz­džiui, siū­ki­te šu­nims švar­ke­lius, kel­ny­tes ar net ko­ji­nai­tes, ba­te­lius. Už­sa­ko­vų tik­rai tu­rė­si­te. Mo­te­rims siū­lau šiek tiek pa­si­tre­ni­ruo­ti ir tap­ti ap­sau­gos dar­buo­to­jo­mis. Pro­tin­gas fir­mos va­do­vas at­leis vi­sus sa­vo ap­sau­gi­nius vy­rus ir sam­dy­sis jus. Mo­te­rys ir mer­gi­nos, pa­ti­kė­ki­te – atei­tis jū­sų. Nes kas iš tų ap­sau­gos dar­buo­to­jų vy­rų. Vie­no pa­klau­siau: „Ką da­ry­tum, jei ta­vo bo­są nu­šau­tų?“ Šis tik at­sa­kė: „Ei­čiau ki­to sau­go­ti.“

Kaip lei­džia­me lais­va­lai­kį? Žiū­ri­me te­le­vi­zo­rių? Ne­se­niai ra­dau ži­nu­tę, kad Lie­tu­vos žiū­ro­vų itin mė­gia­mi ru­siš­ki te­le­vi­zi­jos ka­na­lai. „Pir­mą­jį Bal­ti­jos ka­na­lą“ (PBK) žiū­ri 4,4 pro­c. lie­tu­vių, „RTR Pla­ne­ta“ ir „NTV Mir“ – po 4,1 pro­c. Pa­ly­gin­ki­me: Bal­ti­jos te­le­vi­zi­jos au­di­to­ri­jos da­lis sie­kia 4,8 pro­c., „Lie­tu­vos ry­to“ – 3,1 pro­c., vi­suo­me­ni­nės trans­liuo­to­jos – Lie­tu­vos te­le­vi­zi­jos – 9,6 pro­c. Tik LNK (15,9 pro­c.) ir TV3 (19,0 pro­c.) la­biau len­kia ru­siš­kus ka­na­lus. Sup­ran­tu, kad tai są­ly­go­ja lai­dų ko­ky­bė (tie­sa, ti­kiu, kad jei­gu lie­tu­vių te­le­vi­zi­jos tu­rė­tų tiek pi­ni­gų, tik­rai ne­blo­ges­nes lai­das kur­tų), kal­bi­nio bar­je­ro ne­bu­vi­mas, ar­ti­mu­mas kul­tū­ri­ne pra­sme. Be to, Eu­ro­po­je vis la­biau po­pu­lia­rė­ja at­min­ties tu­riz­mas – žmo­nės lan­ko mū­šių vie­tas, me­mo­ria­lus, ka­pi­nes, mu­zie­jus.

Ką iš­si­trauk­ti iš kny­gų len­ty­nos? Jei Ru­si­jos te­le­vi­zi­jų lai­das žiū­ri­me, jų li­te­ra­tū­rą šiek tiek pri­mir­šo­me. Ru­si­jo­je ne­se­niai bu­vo iš­rink­ta pir­mo­jo XXI a. de­šimt­me­čio kny­ga. Ja ta­po jau­no ru­sų ra­šy­to­jo Za­cha­ro Pri­le­pi­no no­ve­lių ro­ma­nas „Nuo­dė­mė“. Pag­rin­di­nis ro­ma­no he­ro­jus – Če­čė­ni­jo­je ka­ria­vęs jau­nuo­lis, ku­ris su­grį­žęs dir­ba tai ap­sau­gi­niu nak­ti­nia­me klu­be, tai duob­ka­siu, ta­čiau ne­tam­pa ci­ni­ku. Pa­tys ru­sai šį au­to­rių jau va­di­na šiuo­lai­ki­niu Re­mar­ku. Ne­si­no­ri gin­čy­tis, nes kny­ga pa­trauk­liai pa­tei­kia tai, kas de­da­si da­lies šiuo­lai­ki­nės Ru­si­jos tris­de­šimt­me­čių-ke­tu­rias­de­šimt­me­čių gal­vo­se. Jau­ną­jį au­to­rių rei­kia svei­kin­ti ir to­dėl, kad jis nu­ga­lė­jo į de­šimt­me­čio ge­riau­sios kny­gos var­dą pre­ten­da­vu­sius Ru­si­jos stip­riuo­sius, t. y. Vik­to­rą Pe­le­vi­ną su ro­ma­nu „DPP (NN)“ ir Dmit­ri­jų By­ko­vą, pa­ra­šiu­sį poe­to Bo­ri­so Pas­ter­na­ko biog­ra­fi­ją.

Gai­la, kad da­bar žmo­nės dis­ku­tuo­ja ne apie kul­tū­rą, juo la­biau ne apie mo­te­ris, bet apie skan­da­lus ir po­li­ti­ką. Po­kal­biuo­se kar­to­ja­si vis tie pa­tys žo­džiai: Sei­mas, Vy­riau­sy­bė, va­gys. Mi­ni­mos pa­var­dės, pa­rei­gos, vi­suo­me­nė, rin­ka, so­vie­ti­nis mąs­ty­mas ir va­ka­rie­tiš­kas po­žiū­ris.

Gai­la ir to­dėl, kad pla­tes­niu aki­ra­čiu lie­tu­viai pa­si­pui­kuo­ti ne­ga­li. Ir tik­rai ne­sa­me stip­rūs sa­vo is­to­ri­jos ži­no­vai. Dau­ge­liui tau­tos is­to­ri­ja su­si­de­da iš pa­sa­kė­lių, ku­rių pri­kū­rė auš­ri­nin­kai, kaip Jo­gai­la pa­smau­gė Kęs­tu­tį, kaip Vy­tau­tas ant žir­go brai­džio­jo po Juo­dą­ją jū­rą, kaip bu­vo su­muš­ti kry­žiuo­čiai prie Žal­gi­rio, kaip di­din­gai su­si­de­gi­no Pi­lė­nų gy­nė­jai... Jau XVI a. bu­vo kal­ba­ma, jog nė­ra pa­sau­ly­je ki­tos to­kios tau­tos, ku­ri taip ti­kė­tų li­ki­mu kaip lie­tu­viai. Li­ki­mu ti­ki ir varg­šai, ir tur­čiai. 45 pro­c. mi­ru­sių­jų smur­ti­ne mir­ti­mi bu­vo pa­žįs­ta­mi su sa­vo žu­di­kais. Iš­va­da – kuo ma­žiau žmo­nių pa­žįs­ti, tuo esi lai­min­ges­nis. Da­bar li­ki­mas mo­di­fi­kuo­ja­si ir reiš­kia­si per pi­ni­gus ir, anot mū­sų gy­ve­ni­mo ty­ri­nė­to­jų, tai yra pa­go­ny­bės lik­me­nų ir Man­čes­te­rio ka­pi­ta­liz­mo mi­ši­nys, plik­ba­jo­rio ir ban­ki­nin­ko ideo­lo­gi­ja. Mū­sų folk­lo­ro ty­ri­nė­to­jai tei­gia, kad lie­tu­viai ypač mėgs­ta var­ge­tų dai­nas. Bet juk to­kias dai­nas dai­nuo­da­mas tur­tų ne­su­sik­rau­si. Pen­si­nin­kai, žiū­rė­da­mi į be­si­lei­džian­čią sau­lę, pik­ti­na­si: „To­kiems da­ly­kams pi­ni­gų tu­ri, o pa­di­din­ti pen­si­joms ne­ran­da.“ Eu­ro­pos Są­jun­ga mes­te­lė­jo dar vie­na „per­liu­ką“ – in­for­ma­vo pa­skel­bu­si Eu­ro­pos ak­ty­vaus se­nė­ji­mo bei kar­tų so­li­da­ru­mo me­tus ir pa­ra­gi­no: „Da­ly­vau­ki­te!“ Vie­no iš oli­gar­chų iš­min­tis: „Pi­ni­gai tik­rai ne­pa­da­rys jū­sų lai­min­ges­nių. Šian­dien aš tu­riu 25 mi­li­jo­nus li­tų, bet aš toks pat lai­min­gas, kaip ir ta­da, kai te­tu­rė­jau vos 20 mi­li­jo­nų.“

Man vis no­ri­si pa­siū­ly­ti pa­kal­bė­ti apie mo­te­ris. Juk ir Įsi­my­lė­jė­lių die­ną, ku­ri jau čia pat, ir­gi de­ra dau­giau kal­bė­ti apie mo­te­ris nei apie vy­rus. Ara­bų ir heb­ra­jų kal­bo­se Ado­mas reiš­kia „žmo­gus“, o Ie­va – „gy­vy­bės da­vė­ja“. Nors vy­rams rei­kia ži­no­ti tik tai, kad ge­riau­sias auk­sas yra 24 ka­ra­tų. Ak­to­riaus Me­lo Gib­so­no he­ro­jus ki­no fil­me „Ko no­ri mo­te­rys?“ tvir­ti­no, kad ži­no, ko tos mo­te­rys no­ri. Jis ži­no­jo, bet ne vis­ką. Dže­ko Ni­kol­so­no he­ro­jus vė­liau su­kur­ta­me fil­me „My­lė­ti(s) sma­gu“ vėl kar­to­jo, kad vis­ką ži­no apie mo­te­ris. Tie­sa, kad jis ypač daug ži­no­jo, bet ir­gi ne vis­ką. Re­mian­tis nau­jau­siu ty­ri­mu bu­vo nu­sta­ty­ta, jog mo­te­rys ge­riau sta­to au­to­mo­bi­lius nei vy­rai, pra­ne­ša „te­le-graph.co.uk“.

Vi­si ži­no­me gar­siuo­sius dai­li­nin­kų kla­si­kų pa­veiks­lus: „Mo­te­ris (Ma­do­na) su kū­di­kiu“ (daž­niau­sia te­ma), „Mo­te­ris su šer­muo­nė­liu“, „Mo­te­ris su verps­te“ ir kt. Da­bar at­si­ver­ti mo­te­rų žur­na­lus ir ma­tai mo­te­rį su šu­niu, mo­te­rį ša­lia au­to­mo­bi­lio, net re­gė­jau mo­te­rį su smaug­liu.

Tei­siau­sias bu­vo Na­po­leo­nas, XVIII-XIX a. san­dū­ro­je ape­liuo­da­mas į tra­di­ci­nį mo­ters vaid­me­nį. Anot jo, kiek­vie­nas tu­ri sa­vas sa­vy­bes ir pa­rei­gas. Mo­ters sa­vy­bės: gro­žis, ma­lo­nu­mas, me­nas pa­tik­ti. Jos pa­rei­gos: at­si­da­vi­mas, iš­ti­ki­my­bė. Nors mo­te­rys vi­sad ža­vios. Vie­nos pa­tin­ka, kad atei­na, ki­tos – kad išei­na. „Ne­leis­ki­te mo­te­rims verk­ti!“ – kaž­koks poe­tas krei­pė­si į vy­rus. Ša­lia mo­ters vy­ras tu­ri bū­ti pa­si­tem­pęs, jai asis­tuo­ti. Džen­tel­me­nas yra tas, ku­ris pa­ke­lia mer­gi­nos nu­mes­tą no­si­nai­tę, nors mer­gi­na ir ne­gra­ži. Tie­sa, dėl tos no­si­nai­tės pa­kė­li­mo tiks­liai ne­ži­nau. Yra tei­gian­čių, kad vy­ras tu­ri pa­kel­ti vi­sus mo­ters nu­mes­tus daik­tus, iš­sky­rus no­si­nai­tę. Be to, at­ro­do, vis dar neaiš­ku, kam pir­mam kil­ti laip­tais ar įei­ti į lif­tą. Kai ne­su­ta­ria eti­kos spe­cia­lis­tai, ten­ka rem­tis in­tui­ci­ja.

Šio teks­to pa­bai­go­je – anek­do­tas iš juo­do­jo hu­mo­ro sky­re­lio. Trum­pu­tis, vie­no sa­ki­nio.

Ru­si­jos vy­riau­sy­bė kvie­čia Vy­tau­tą Lands­ber­gį ir ki­tus Lie­tu­vos po­li­ti­kus su­si­tik­ti – at­skris­ti į Smo­lens­ką.

Tie­sa, kai to­kios liūd­nos die­nos, no­ri­si links­mes­nio nuo­ty­kio. Su­gal­vo­jau – jei šio­mis die­no­mis at­si­dur­siu ne­pa­žįs­ta­mų žmo­nių per­pil­dy­ta­me lif­te, at­si­suk­siu į juos ir pa­sa­ky­siu: „Jums tur­būt įdo­mu, ko­dėl aš jus vi­sus čia su­kvie­čiau.“

Nors tei­sin­giau­siai dai­na­vo Fren­kas Si­nat­ra: „Jei­gu tau pa­si­seks Niu­jor­ke, pa­si­seks bet kur.“ O prieš sa­vai­tę mi­ru­si nuo­sta­bi poe­tė Vis­la­va Šym­bors­ka ei­lė­raš­ty­je „Ba­be­lio bokš­tas“ ra­šo: „Sa­kyk, kiek lai­ko? – Taip, esu lai­min­ga.“