Nuo Kalėdų iki Velykų

Ma­no vai­kys­tės me­tais pa­čiu di­džiau­siu ste­buk­lu pra­si­dė­da­vo sau­sio mė­nuo. Vi­sas šven­ti­mas tuo­met bu­vo su­kon­cent­ruo­tas ne į Ka­lė­das, o tik į Nau­juo­sius me­tus, to­dėl mes, vi­si to me­to vai­kai, tiks­liai ži­no­jo­me, kad jei sau­sio pir­mą­ją at­si­kel­si anks­čiau už ki­tus, po eg­lu­te ra­si do­va­ną. Tai­gi sau­sis pra­si­dė­da­vo šven­tiš­kai. Da­bar šis mė­nuo vi­siš­kai iš­si­kvė­pęs, nes vi­sos do­va­nos įtei­kia­mos gruo­dį, sau­siui nie­ko ne­be­pa­lie­kant. Pas­ta­ra­sis tam­pa pa­čiu van­giau­siu mė­ne­siu. Po Ka­lė­dų ir Nau­jų­jų me­tų šven­čių vi­si il­si­si, ne­sku­ba.

Skai­ty­da­mas pro­tin­gų žmo­nių teks­tus – nuo se­no­vės Grai­ki­jos fi­lo­so­fų iki mū­sų poe­tų – ne kar­tą už­ti­kau hi­po­te­zę: 100 pro­cen­tų žmo­gus bū­na lais­vas tik du kar­tus – vyk­da­mas į dvi di­džią­sias ke­lio­nes, t. y. per­si­kel­da­mas iš ano pa­sau­lio į ši­tą ir iš ši­to į aną. Ta­čiau, lai­mė, tarp šių dvie­jų di­džių įvy­kių mū­sų gy­ve­ni­me pa­si­tai­ko ir ma­žes­nių, „pa­pras­tes­nių“ ste­buk­lų, ku­rių ne­pap­ras­tu­mas lyg by­lo­ja apie kai ką di­des­nį už juos pa­čius.Man tie ma­žie­ji ste­buk­lai – tai šven­tės. Šio­mis die­no­mis tū­las tie­siai švie­siai pa­sa­kys, kad ki­tos šven­tės – Ve­ly­kos, iki ku­rių nie­ko ypa­tin­go nė­ra. Ir la­bai klys, juo­lab kad šian­dien Tri­jų ka­ra­lių šven­tė, ku­ri pra­tę­sia ir įpras­mi­na Ka­lė­das, nes Kas­pa­ras, Mel­chio­ras ir Bal­ta­za­ras, trys iš­min­čiai, pa­gal dan­gaus kū­nų ju­dė­ji­mą at­se­kę su­ži­bu­sią žvaigž­dę ir ži­no­da­mi pra­na­šys­tes, kad to­kio švie­su­lio pa­si­ro­dy­mas su­taps su At­pir­kė­jo atė­ji­mu į že­mę, at­sku­ba jo ap­lan­ky­ti. Kai ant bu­to du­rų pa­ma­tai už­ra­šy­tas tris rai­des KMB (Kas­pa­ras, Mel­chio­ras, Bal­ta­za­ras), api­ma šil­tas jaus­mas – čia gy­ve­na ge­ri žmo­nės, nes blo­gų Trys ka­ra­liai ne­lan­ky­tų.Kaž­ko­dėl dar vis ne­šven­čia­me (ar­ba šven­čia­me la­bai kuk­liai) ki­nų Nau­jų­jų me­tų. Ki­ni­jos gat­vė­se ir vie­šo­se vie­to­se tą die­ną šo­ka­mas dra­ko­nų ir liū­tų šo­kis – ap­si­vil­kus auk­su žė­rin­čius šiuos žvė­ris imi­tuo­jan­čius dra­bu­žius, įžie­bia­mi ir į dan­gų lei­džia­mi po­pie­ri­niai ži­bin­tai. Vos ne He­lo­vi­nas, ir jei­gu pa­sta­ra­sis pas mus pri­gi­jo, tai net keis­ta, kad nea­ti­dun­da ki­nų Nau­jų­jų me­tų links­my­bės. Šie­met ši šven­tė – sau­sio 23-ią­ją. Ki­nų Nau­jie­ji me­tai šven­čia­mi su­lau­kus ant­ro­sios mė­nu­lio jau­na­ties po žie­mos sau­lėg­rį­žos.

Kai kas jau pra­de­da švęs­ti ame­ri­kie­tiš­ką­ją Švil­pi­ko die­ną – va­sa­rio 2-ąją. Tai die­na, kai švil­pi­kas iš­len­da iš sa­vo ur­vo po il­go žie­mos mie­go, kad pa­si­žiū­rė­tų į sa­vo še­šė­lį. Jei­gu jis jį pa­ma­to, tai reiš­kia, kad bus dar še­šios sa­vai­tės blo­go oro, ir len­da at­gal į ur­vą. Jei die­na bū­na de­be­suo­ta, tai­gi be še­šė­lio, jis tai su­pran­ta kaip pa­va­sa­rio ženk­lą ir lie­ka iš­lin­dęs iš ur­vo.

Ge­rai, kad ne­be­rei­kia agi­tuo­ti švęs­ti Įsi­my­lė­jė­lių die­nos va­sa­rio 14-ąją. III am­žiu­je im­pe­ra­to­rius Klau­di­jus II įtrau­kė Ro­mą į vir­ti­nę ka­rų. Rei­kė­jo daug ka­rei­vių ir bu­vo ma­no­ma, kad jei vy­rai ne­bus su­si­tuo­kę, tai mie­liau tar­naus im­pe­ra­to­riaus ka­riuo­me­nė­je ir drą­siau kau­sis. Žiau­ru­sis im­pe­ra­to­rius net ėmė draus­ti san­tuo­kas. Ta­čiau vys­ku­pas Va­len­ti­nas vis tiek tuo­kė įsi­my­lė­jė­lius ir už tai bu­vo nu­teis­tas mir­ti. Po mir­ties jis bu­vo pa­skelb­tas šven­tuo­ju. Šv. Va­len­ti­nas ko­vo­jo už ty­rą, skais­čią mei­lę. TV lai­do­je „Klau­si­mė­lis“ kaž­kas net at­sa­kė, kad jis su­tuo­kęs Ro­meo ir Džiul­je­tą. Da­bar dau­ge­lis svars­to, ar rei­kia tą die­ną švęs­ti, o jei rei­kia, tai ko­dėl? Re­li­gi­jo­ty­ri­nin­kas Gin­ta­ras Be­res­ne­vi­čius pa­ste­bė­jo, kad dar ne­si­my­lin­tys, šią šven­tę švęs­da­mi, ap­si­me­ta, kad jau my­li­si, nors vi­so la­bo ge­ria ir gar­siai bei šlykš­čiai kei­kia­si; jau ne­be­si­my­lin­tys ap­si­me­ta, kad dar my­li­si, vaikš­to gat­vė­mis su šir­de­lė­mis ant at­la­pų ar skruos­tų ir to­dėl so­li­dūs pa­gy­ve­nę žmo­nės at­ro­do la­bai kvai­lai. Kaip da­bar dan­gu­je jau­čia­si šis šven­ta­sis, ma­ty­da­mas, kad jo die­na taip šven­čia­ma? Gal sle­pia­si kur nors dan­gaus kam­pu­ty­je ir liū­di? Bi­jo sa­vo ko­le­goms šven­tie­siems pa­si­ro­dy­ti, nes šie ims ir už­ba­dys jį pirš­tais, kad ne­be­li­kę, de­ja, tos mei­lės, už ku­rią jis ko­vo­jo ir šven­tuo­ju ta­po. Lie­tu­vo­je Šv. Va­len­ti­no die­na pra­dė­ta švęs­ti 1990-ai­siais, nors mei­lei skir­ta šven­tė bu­vo ir se­no­jo­je Lie­tu­vo­je – dei­vės Mil­dos die­na ge­gu­žės 13-ąją. Tie­są sa­kant, mei­lei vi­sos die­nos tin­ka­mos. Ar ga­li­ma ti­kė­ti mo­te­ri­mis ir vy­rais, ku­rie tvir­ti­na, kad nie­kad ne­ga­li su­si­ras­ti par­tne­rio šei­my­ni­niam gy­ve­ni­mui? Kaž­kur gre­ta vaikš­to tas žmo­gus, su ku­riuo ga­lė­tu­mė­te bū­ti lai­min­gi, bet jūs į jį ne­krei­pia­te dė­me­sio, nes ma­no­te, kad su­tik­si­te gra­žes­nį. Jūs ti­ki­te, kad „į tur­gų“ at­veš ge­res­nių pre­kių, bet kiek jų beat­vež­tų, vi­sa­da ap­niks dve­jo­nės, kad ir tos nė­ra ge­riau­sios. Taip nie­ko ir ne­su­ra­si­me.

Va­sa­rio 16-oji (Lie­tu­vos vals­ty­bės at­kū­ri­mo die­na) ir ko­vo 11-oji (Lie­tu­vos ne­prik­lau­so­my­bės at­kū­ri­mo die­na) – sun­kiau­sios šven­tės. Vis dar neap­sisp­ren­džia­me, kaip šias die­nas švęs­ti, te­le­vi­zi­jos nie­kaip ne­su­si­gau­do, ko­kias lai­das to­mis die­no­mis ro­dy­ti – liūd­nas ar links­mas. Tau­tos šven­čių api­bū­di­ni­muo­se pa­ra­šy­ta, kad jos ug­do vals­ty­bės gy­ven­to­jų pi­lie­tiš­ku­mą ir vie­ny­bę. „Ar pas mus ir­gi ši­taip?“ – re­to­ri­nis klau­si­mas. Keis­ta, kad jei svei­ki­ni­mo at­vi­ru­kų su Va­len­ti­no ir Mo­ters die­na ma­čiau, tai su Lie­tu­vos vals­ty­bės at­kū­ri­mo ir ne­prik­lau­so­my­bės at­kū­ri­mo die­no­mis to­kių re­gė­ti ne­te­ko. Ma­no gal­va, šio­mis die­no­mis tik­tų ap­lan­ky­ti se­nus žmo­nes, pa­bend­rau­ti šei­mo­je.

Vis dar ne­ži­no­me, švęs­ti ar ne­švęs­ti Mo­ters die­nos ko­vo 8-ąją. Bet juk aiš­ku, kad mo­te­rims nie­ka­da ne­bus dė­me­sio ir gė­lių per daug. Džiu­gu, kad ko­vo 8-oji vėl tam­pa to­kia kaip ir bu­vu­si – grįž­ta ko­lek­ty­vi­nės šven­tės tra­di­ci­jos, kai mo­te­rys ti­ki­si dė­me­sio ne tik iš sa­vo my­li­mų­jų, bet ir įsi­žei­džia, jei pa­svei­kin­ti pa­mirš­ta ku­ris nors iš bend­ra­dar­bių. Tad rei­kia ti­kė­tis, kad šiais me­tais ko­vo 8-ąją dau­ge­ly­je mū­sų mies­to įmo­nių ir įstai­gų vy­rai ner­sis iš kai­lio, kad tik jų bend­ra­dar­bės šyp­so­tų­si – vai­šins jas ka­va ir sal­du­my­nais, links­mins mu­zi­ka, ateis į dar­bą pa­si­puo­šę, kad mo­te­rims bū­tų kur akis pa­ga­ny­ti. Tie­sa, ne­pai­sant to, pre­ten­zi­jų vy­rams mo­te­rys vis tiek ne­slėps: „Jei tik kar­tą per me­tus pa­svei­ki­na – mums ma­žai!“

Vie­no­je an­ke­to­je pa­ste­bė­jau, kad mo­te­rys, pa­si­sa­kan­čios prieš ko­vo 8-osios šven­ti­mą, vis tiek skil­ty­je apie do­va­nas iš­var­di­ja, ko­kių do­va­nų tą die­ną lauk­tų. Tie­sa, bent man neo­ri­gi­na­lu pa­si­ro­dė, kad no­ri­mų do­va­nų są­ra­še dau­giau nei treč­da­lis res­pon­den­čių pa­si­rin­ko kos­me­ti­ką ir par­fu­me­ri­ją. To­liau nor­ma­liau – ant­ro­je la­biau­siai pa­gei­dau­ja­mų do­va­nų są­ra­šo vie­to­je at­si­dū­rė ro­man­tiš­ka va­ka­rie­nė.

Kal­ban­tys ar ra­šan­tys apie mo­te­ris vy­rai tu­ri bū­ti la­bai at­sar­gūs, kont­ro­liuo­ti kiek­vie­ną sa­vo žo­dį. Tie­sa, no­ri ne­no­ri, at­sar­gūs ir­gi su­klys. Toks jau gy­ve­ni­mo dės­nis – mo­te­ris pa­žin­ti sun­ku. Jos nė­ra kvai­los – vi­sa­da at­pa­žįs­ta vy­rą, ku­ris no­ri tik per­mie­go­ti. Vy­rai pei­kia žmo­nas, jog šios nie­ko ne­da­ro, kad neat­si­bos­tų, pra­ran­da ge­bė­ji­mą bū­ti gei­džia­mos, nors pa­tys tam­pa tar­tum bal­das na­muo­se. Neiš­ti­ki­mi par­tne­riams, be abe­jo, bū­na ir vy­rai, ir mo­te­rys. Mo­te­rų nuo­mo­ne, vy­rai trum­pa­lai­kius mei­lės nuo­ty­kius pa­ti­ria daž­niau ne­gu jos, tik tuo ne­si­gi­ria. Mei­lės nuo­ty­kiais ban­do pa­si­di­džiuo­ti tik komp­lek­suo­ti vy­rai, ta­čiau ne­slėp­da­mi mei­lu­žių var­dų ga­lu­ti­nai su­si­ga­di­na sa­vo įvaiz­dį. Be to, jei­gu bent ką nors blo­go vy­ras pa­sa­kys apie bu­vu­sią sa­vo mo­te­rį, jį gir­din­čioms taps aiš­ku, kad tą pa­tį jis ga­li pa­sa­ky­ti ir apie jas, jei nau­jie­ji san­ty­kiai nu­trūks. Vy­rai, nie­kad ne­sa­ky­ki­te mo­te­riai: „Gry­baus­kai­tė“, „Ku­bi­lius“, „Sod­ra“, „mo­kes­čiai“, „Sei­mas“, „pen­si­nin­kai“, „nu kaip?“ Nors kal­bė­da­mas apie mo­ters vie­tą pa­sau­ly­je, ne vie­nas vy­ras lin­kęs pri­tar­ti im­pe­ra­to­riaus Vil­hel­mo II „trims K“: „Kin­der, Küche, Kir­che“, tai yra „vai­kai, vir­tu­vė, baž­ny­čia“.

Ko­vo 4-ąją Lie­tu­vos glo­bė­jo Šv. Ka­zi­mie­ro die­na. Šv. Ka­zi­mie­ras (1458-1484) bu­vo Len­ki­jos prin­cas, tre­čia­sis Len­ki­jos ka­ra­liaus Ka­zi­mie­ro IV sū­nus. Kai prin­cui bu­vo try­li­ka, tė­vas jį, ly­di­mą di­de­lės ka­rių ar­mi­jos, iš­siun­tė į Veng­ri­ją, nes veng­rų di­duo­me­nė pa­gei­da­vo, kad Ka­zi­mie­ras užim­tų jų ka­ra­liaus vie­tą. Jis gy­ve­no vien­gun­giš­ką, die­vo­bai­min­gą, as­ke­tiš­ką gy­ve­ni­mą ir mi­rė su­lau­kęs 26 me­tų nuo tu­ber­ku­lio­zės, pa­lai­do­tas Vil­niu­je. Apie jį ne­tru­kus pra­dė­jo sklis­ti ste­buk­lin­gi pa­sa­ko­ji­mai, gan­dai, kad jis gy­dąs ser­gan­čiuo­sius ne­pa­gy­do­mo­mis li­go­mis. Tie­sa, Šv. Ka­zi­mie­ro die­na da­bar bū­tų ma­žai ži­no­ma, jei ne Ka­ziu­ko mu­gė.

Yra ir sa­vo­tiš­kų šven­čių, pa­vyz­džiui, sau­sio 26-oji – Mui­ti­nin­kų die­na. Apie mui­ti­nin­kus, ma­no gal­va, ge­riau­siai by­lo­ja toks fak­tas: kol dar bu­vo sie­na tarp Lie­tu­vos ir Len­ki­jos, Laz­di­jų gy­ven­to­jai kas mė­ne­sį par­duo­tu­vė­se iš­leis­da­vo 2000 li­tų, o, pa­vyz­džiu, Jo­na­vos – 800.

Va­sa­rio 11-oji – Li­go­nių die­na. Keis­ta – ne­jau švę­si ir links­min­sies, jei esi li­go­nis? O ir kaip svei­kin­ti li­go­nius – svei­ki­nu, kad ser­gi? Ko­vo 14-oji die­na yra π (pi) šven­tė. Ši die­na taip va­di­na­ma, nes ma­te­ma­ti­ko­je π reikš­mė ly­gi 3,14 (suap­va­lin­ta iki dvie­jų skait­me­nų po kab­le­lio). Skai­čius π reiš­kia ap­skri­ti­mo il­gio ir skers­mens san­ty­kį. Įvai­rių ša­lių mo­kyk­lo­se šią die­ną ren­gia­mi ma­te­ma­ti­kų va­ka­rė­liai. Ypač kvie­čia­ma švęs­ti 1 val. 59 min. dėl to­li­mes­nių skai­čių po kab­le­lio – 3,14159. Be­je, 1879 m. ko­vo 14 d. gi­mė ir gar­sus moks­li­nin­kas Al­ber­tas Einš­tei­nas. Ko­vo 21 d. dau­ge­ly­je Eu­ro­pos ša­lių mi­ni­ma Tarp­tau­ti­nė mie­go die­na. Bent aš ma­ny­čiau, kad to­kią die­ną ver­tė­tų mi­nė­ti, pa­vyz­džiui, lapk­ri­čio mė­ne­sį, o ne pra­si­dė­jus pa­va­sa­riui, kai die­nos spar­čiai il­gė­ja, sau­lė vis daž­niau ir il­giau džiu­gi­na. Daug aiš­kiau, kai su­ži­nai, kad šią die­ną re­mia far­ma­ci­jos bend­ro­vė „Sa­no­fi-Synt­he­la­bo“ – šiuo­lai­ki­nių mig­do­mų­jų pre­pa­ra­tų ga­my­bos ly­de­rė pa­sau­ly­je. Ko­vo 22-oji – Van­dens die­na. Apie mi­li­jar­dą žmo­nių pa­sau­ly­je ne­tu­ri tie­sio­gi­nio priė­ji­mo prie van­dens, o apie 2,6 mi­li­jar­do – pa­pras­čiau­sių sa­ni­ta­ri­nių są­ly­gų, o mes tik bur­ba­me – van­duo brangs­ta.

Ir tik da­bar priar­tė­si­me prie Ve­ly­kų. Štai koks ke­lias, o sa­kė­te, kad Ka­lė­dos, Nau­jie­ji ir iš­kart Ve­ly­kos. Ve­ly­kos šven­čia­mos pir­mą­jį sek­ma­die­nį po pir­mo­sios pa­va­sa­ri­nės (ko­vo 21 d.) mė­nu­lio pil­na­ties. Šie­met jos ba­lan­džio 8 d.

Kai kas ga­li pa­si­gin­čy­ti, jog no­ri­me per­ne­lyg daug šven­čių. Su­tin­ku, kad nuo jų ga­li­ma pa­varg­ti. Bet ga­li­ma ir pail­sė­ti.