Kokie tie 99 procentai?

Pro­tes­tuo­to­jai, praė­ju­siais me­tais oku­pa­vę pa­grin­di­nį Niu­jor­ko vers­lo ra­jo­ną, tei­gė at­sto­vau­jan­tys di­džia­jai ne­tur­tin­ga­jai vi­suo­me­nės da­liai – 99 pro­c. žmo­nių. Ne­se­nai įvy­kęs Da­vo­so fo­ru­mas pa­tvir­ti­no, kad ne­ly­gy­bė tarp di­džiau­sias ir ma­žiau­sias pa­ja­mas gau­nan­čių žmo­nių tik­rai di­de­lė ir ne­ma­žė­ja. Ki­tas klau­si­mas – ar tai na­tū­ra­lus pro­ce­sas, ar pa­sau­lio eko­no­mi­kos iš­si­gi­mi­mo po­žy­mis?

Ne­ly­gy­bę cha­rak­te­ri­zuo­ja va­di­na­ma­sis Gi­ni koe­fi­cien­tas, ku­rio reikš­mė svy­ruo­ja nuo 0 iki 1 (ar­ba nuo 0 iki 100, nes kai kas tie­siog la­biau mėgs­ta šią ska­lę). 0 reiš­kia idea­lią ly­gy­bę, 100 – teo­ri­nė reikš­mė, kai vi­sos pa­ja­mos pri­klau­so tik vie­nam žmo­gui – tai to­ta­li ne­ly­gy­bė. Dėl in­dek­so skai­čia­vi­mo me­to­di­kos gin­či­ja­ma­si, skir­tin­guo­se sta­tis­ti­niuo­se lei­di­niuo­se pa­tei­kia­mi skai­čiai taip pat daž­nai ski­ria­si, nes ty­rė­jai skir­tin­gai įver­ti­na pa­ja­mas ir jų sta­tis­ti­ką, at­si­žvelg­da­mi ar neat­siž­velg­da­mi į mo­kes­čius, per­ka­mą­ją ga­lią ir pa­na­šiai. Kar­tu pa­tei­kia­ma, kiek pa­ja­mų gau­na­ma, ar tur­tą val­do 1, 10 ar 20 pro­c. vi­suo­me­nės na­rių. Ne­pai­sant ne­su­ta­ri­mų ir skir­tin­gų nuo­mo­nių dėl tiks­lu­mo, Gi­ni in­dek­sas vis dėl­to pa­ro­do, ku­rių ša­lių vi­suo­me­nė dau­giau, o ku­rių ma­žiau „iš­si­sluoks­nia­vu­si“ pa­gal gau­na­mas pa­ja­mas ar gy­ve­ni­mo ge­ro­vę.

Ne­no­rė­da­mas gi­lin­tis į be­si­ski­rian­čius skai­čius, pa­sau­lio pa­ja­mų ne­ly­gy­bės vaiz­dą ga­lė­čiau api­bū­din­ti maž­daug taip. Har­mo­nin­giau­sios ly­gių žmo­nių bend­ruo­me­nės gy­ve­na Skan­di­na­vi­jo­je, Vo­kie­ti­jo­je, Aust­ri­jo­je, če­kų, slo­va­kų ir veng­rų že­mė­se. Tik­riau­siai tai nie­ko ne­ste­bi­na. Jų Gi­ni koe­fi­cien­tas ne­vir­ši­ja 30. Šiek tiek dau­giau ne­ly­gy­bės Bri­ta­ni­jo­je, Pran­cū­zi­jo­je, Is­pa­ni­jo­je, Len­ki­jo­je ir mū­sų kraš­tuo­se, kur koe­fi­cien­tas svy­ruo­ja 30-40 ri­bo­se. Lie­tu­va, be­je, la­bai neiš­sis­ki­ria – tik­rai esa­me pa­na­šūs į len­kus, lat­vius, net į uk­rai­nie­čius, dar į ka­na­die­čius, in­dus ir ja­po­nus. Pa­na­šu į vi­du­ti­nio­kus...

Di­die­ji ga­min­to­jai, pi­ni­gų skirs­ty­to­jai ir po­li­ti­nių spren­di­mų au­to­riai mus len­kia. Ru­si­ja, JAV, Ki­ni­ja pri­klau­so ka­te­go­ri­jai ša­lių, ku­rių Gi­ni koe­fi­cien­tas nuo 40 iki 60, ki­taip ta­riant, tei­sūs tie, ku­rie sa­ko, kad pa­sau­lio di­dė­ji to­li gra­žu neats­to­vau­ja har­mo­nin­goms bend­ruo­me­nėms. Be­lie­ka pri­dur­ti, kad dar blo­ges­nė si­tua­ci­ja Lo­ty­nų Ame­ri­ko­je, o pa­ti blo­giau­sia – pie­ti­nė­je Af­ri­kos kon­ti­nen­to da­ly­je. Bots­va­na, Zim­bab­vė, Na­mi­bi­ja ir Pie­tų Af­ri­kos Res­pub­li­ka – tai ša­lys, ku­rių Gi­ni koe­fi­cien­tas di­džiau­sias. Gal tai bu­vu­sio apart­hei­do po­li­ti­kos pa­sek­mė.

Ti­riant ne­ly­gy­bės prie­žas­tis, svar­bu pa­sek­ti ir Gi­ni koe­fi­cien­to ki­ti­mo ten­den­ci­jas.

Su ba­do pro­ble­ma ko­vo­jan­ti or­ga­ni­za­ci­ja „Ox­fam“ (Ox­ford Com­mit­tee for Fa­mi­ne Re­lief) ne­se­niai pa­skel­bė įdo­mius duo­me­nis apie tai, kaip Gi­ni koe­fi­cien­tas ki­to per pa­sta­rą­jį dvi­de­šimt­me­tį vie­no­je ar ki­to­je ša­ly­je. Tarp G-20 (dau­giau­sia bend­ro­jo vi­daus pro­duk­to ga­mi­nan­čios vals­ty­bės) rei­kė­tų pa­gir­ti Bra­zi­li­ją, Pie­tų Ko­rė­ją ir Mek­si­ką, ku­rio­se koe­fi­cien­tas ki­to vi­suo­me­nės ly­gy­bės kryp­ti­mi. Bra­zi­li­jo­je Gi­ni koe­fi­cien­tas su­ma­žė­jo 5 pro­c., Pie­tų Ko­rė­jo­je – 3, Mek­si­ko­je – 1. Kuk­lu, bet svei­kin­ti­na.

Ge­ro­kai il­ges­nis są­ra­šas ša­lių, ku­rio­se koe­fi­cien­tas kei­tė­si ne­ly­gy­bės nau­dai. Tur­ki­jo­je, Ka­na­do­je ir JAV jis pa­di­dė­jo ati­tin­ka­mai 1, 3 ir 4 pro­c. Jei šio­je vie­to­je jau ky­la no­ras kal­tin­ti tra­di­ci­nį ka­pi­ta­liz­mą, ne­sku­bė­ki­me to da­ry­ti. Kur kas blo­ges­ni re­zul­ta­tai ne mi­nė­to­se ša­ly­se. Tarp G-20 vals­ty­bių ne­ly­gy­bė au­ga spar­čiau­siai Pie­tų Af­ri­kos Res­pub­li­ko­je ir Ja­po­ni­jo­je, ku­rio­se po­ky­tis vir­ši­ja 5 pro­c. Tad ne­kal­tin­ki­me ir apart­hei­do, jis jau bai­gė­si. Re­kor­di­nin­kės yra Ki­ni­ja, kur Gi­ni koe­fi­cien­tas pa­ki­lo 13 pro­c., ir Ru­si­ja. Šiai ten­ka pir­mo­ji vie­ta tarp iš­si­vys­čiu­sių­jų – per 20 me­tų bū­tent šio­je ša­ly­je ne­ly­gy­bė išau­go la­biau­siai, Gi­ni koe­fi­cien­tas čia pa­di­dė­jo net 25 pro­c.

Di­džiau­si sėk­mių ir ne­sėk­mių čem­pio­nai yra Tre­čio­jo pa­sau­lio ša­lys. Ge­riau­si re­zul­ta­tai, ma­ži­nant ne­ly­gy­bę, pa­siek­ti Ma­ly­je, Ma­la­vy­je, Sie­ra Leo­nė­je, Etio­pi­jo­je ir Gam­bi­jo­je. Tie­sa pa­sa­kius, tai re­gio­nas, ku­ria­me tai­sy­tis ne taip jau sun­ku.

Ame­ri­kie­čiai pro­tes­tuo­ja aud­rin­gai, 99 pro­c. ru­sų, ku­rių tu­rė­tų vis dau­gė­ti, kol kas pro­tes­tuo­ja kuk­liai. Įdo­mu ko­dėl?

Psi­cho­lo­gai sa­ko, kad ne­ly­gy­bė yra ne tik so­cia­li­nė, bet ir psi­cho­lo­gi­nė pro­ble­ma. Ji kan­ki­na ne tik „ne­tu­rin­čius“, bet ir „tu­rin­čius“. Kny­go­je „Dva­sios lyg­muo“, pa­si­ro­džiu­sio­je 2009 m., Ka­te Pic­kett ir Ri­char­das Wil­kin­so­nas tei­gia, kad to­kio ti­po stre­sas ska­ti­na hor­mo­no kor­ti­zo­lio iš­si­sky­ri­mą, o pa­sta­ra­sis slo­pi­na­mai vei­kia sme­ge­nis ir imu­ni­nę sis­te­mą. Ki­tas hor­mo­nas, ku­rio sek­re­ci­ja dėl ne­ly­gy­bės stre­so stip­riai su­ma­žė­ja – tai ok­si­to­ci­nas, va­di­na­ma­sis „gla­mo­nių hor­mo­nas“. Jo sto­ko­jan­tis žmo­gus vis la­biau jau­čia­si vie­ni­šas. Ga­li bū­ti, kad so­cia­li­nes pro­ble­mas ims spręs­ti en­dok­ri­no­lo­gai. Ga­liau­siai tik­rai vis­kas mū­sų są­mo­nė­je. Kla­si­ki­nės eko­no­mi­kos tė­vas Ada­mas Smit­has prieš daug daug me­tų pra­si­ta­rė, kad žmo­gus, ku­riam kil­tų grės­mė pra­ras­ti ma­žą­jį pirš­te­lį, tik­riau­siai ne­mie­go­tų ir la­bai kan­kin­tų­si. O jei nie­ka­da jo ne­bū­tų tu­rė­jęs, tai tik­riau­siai vi­sai ne­si­jau­din­tų.

Sa­ky­si­te, smulk­me­na. Bet jei li­ga api­ma 99 pro­c. žmo­ni­jos, tai jau pan­de­mi­ja.