Kodėl? 4

Jau daugiau nei dvidešimt metų Lietuva nebepriklauso okupantams, tačiau probrėškos nesimato. Nusimetęs rusiškus pančius, pasikeitęs trispalvę ir susigrąžinęs iš pašiūrės himną, lietuvis vergauja ir lenkia nugarą žemiau nei buvo lenkęs prieš tai. Susiformavusi vietinė dvarponija vilioja pažadais, nes tik tą ir tesugeba. Už klaidingų teiginių deklaravimą jiems mokama stambi suma. Už trumparegiškumą ir klaidas dovanojama ir net skiriami priedai. Užgauta per dešinį skruostą tauta jau laiko atsukusi kairį, nes kryžių šalies žmonės dar klauso Dievo balso, kuris byloja nesipriešinti "piktam" žmogui. "Jei kas nori su tavimi bylinėtis ir paimti tavo marškinius, atiduok jam ir apsiaustą". Taip ir elgiamasi. Krūtinėn įsėlinusi pakanta persikūnijo į kančią. Konfliktas tapo akivaizdus: vieni kenčia, kiti mėgaujasi jų kančia.

Kai kas suklupo degtinės liūne ir nebesugeba pakilti. Išteisti ranką valdžia neskuba, nes ji nėra Gerasis Ganytojas, kuris senovės paveiksluose vaizduojamas grojantis dūdele ir keliaujantis su savo avelėmis. O silpniausiąją iš jų nešantis ant pečių. Ant tautos pečių ilsisi Seimas, o ne atvirkščiai. Jau seniai nutrūkęs bet koks ryšys tarp ganytojo ir bandos. Tauta, tarsi Dievo Sūnus, leidosi prikalama prie kryžiaus ir niekaip negali prisikelti iš numirusiųjų. Nors prisikėlimo data ne kartą buvo pranašaujama. Aiškiai regėti, kad Ganytojas - Kerdžius - nėra neprofesionalas.

Išsilaisvinimas nebuvo suplanuotas iki galo.
- Ką valgysime po paskelbimo? - tautos tarsi vaiko akyse sužibo klausimas.
- Susigriausime ir gyvensime ant griuvėsių! – jai atsakė balsas iš aukščiau. – Jums laisvė, o mums visa kita.

Norint ką nors sukurti, reikia sugriauti sena, byloja tiesa. Tačiau griovimas nėra blukio (medinės kaladės) valkiojimas ir deginimas. Blukis, kuris reiškė gyvatę ar drakoną, buvo velkamas iš sodybos į sodybą ir galiausiai kažkur laukuose būdavo sudeginamas. Tik sunaikinus šią chitoninę būtybę buvo galima kurti naują pasaulį. Sugriovus blukį - politinę sistemą, subyrėjo ir ekonomika. Jos vairą čiupo Stabilizatoriai ir visokie be sąžinės gimusieji.

Kai kas sugalvojo, kad jam nepatinka gyventi SSSR, ir pasiskelbė, kad nuo šiandien gyvens Lietuvoje.

Nepatinka Rusijoje, išsikraustyk kitur. O dabar tu likai, o mes tapome klajokliais! - nuvilnijo minia.

Net ant "balto žirgo į Seimą įjojęs Lietuvos "gražiausias‘' karvedys Algirdas tesugebėjo pilstyti iš apytuščio tautos kibiro į savąjį. Jis žadėjo aušrą visoms, o tik vienai "bufetavai" pažadus ištesėjo. Tačiau kitos dėl jo poelgio nuo jo nenusigręžė ir toliau jį laikė žavesio objektu.

Kai kas bandė pakartoti Ikaro skrydį, tačiau pradėjus skristi jėgos apleido. Žemai nutūpė ir ieško kaltų.

Kodėl taip įvyko? Kodėl Lietuvoje taip liūdna ir nesinori grįžti namo? Turbūt vertėtų pažvelgti, kokios asmenybės žengė tautos priešakyje tuo lemtingu Lietuvai laikotarpiu, ir jas palyginti su pasauliniais etalonais. Ar yra Marijos žemėje gimusiųjų, kurie galėtų pretenduoti į Išlaisvintojų gretas pasauliniu mastu. Paminėsiu kelias pasaulinio garso žvaigždes.

Vienas iš jų, Martin Luther King, Jr. Jis kovoto už juodaodžių tesies ir laisves. Pastarieji į Amerikos žemyną buvo įvežti kaip vergai darbams. M. L. King laikomas viena iškiliausiųjų žmonijos asmenybių. Pasak MBTI ("Myers Briggs Type Indicator”), išsiskiriantis savo unikalių ir neįprastų savybių rinkiniu. Šiam – INFJ – asmenybės tipui priklauso tik 1 proc. pasaulio gyventojų. Kuo ypatingas šis INFJ tipas? Bruožas J leidžia žmonėms ne tik fantazuoti, bet ir veikti. IN bruožai leidžia veikti išmintingai ir spontaniškai, net ir neįprastų įvykių akivaizdoje. Bruožas F leidžia puikiai suprasti kitus žmones ir t. t. Tapęs pastoriumi M. L. King pasišventė kovai už afroamerikiečių pilietines teises. Nebijojo būti nušautas vardan tiesos ir laisvės, nesislapstė už parlamento lagų ir nebendravo tik su mikrofonais ar su tos pačios partijos sėbrais.

Mozė, Dievo įkvėptas, išvedė Izraelio tautą iš Egipto nelaisvės. Mozė ne pats tam pasiryžo, jis būtų ganęs savo avis, jei ne Dievas būtų jį išsirinkęs ir pritraukęs jo dėmėsį liepsnojančio krūmo pavidalu. Priminsiu, kad grožinėje literatūroje degantis krūmas suprantamas kaip neužgesusi dvasinė ugnis. Senajame testamente nesudegantis erškėčių krūmas įkūnija dvasios laisvę ir kelią į Pažadėtąją žemę. Kuomet smalsumo vedinas Mozė priėjo arčiau, iš krūmo pasigirdo Dievo balsas: "Aš pamačiau savo tautos kančias Egipte, kaip juos egiptiečiai engia. Todėl aš noriu ją išlaisvinti, o tave siunčiu išvesti mano tautą iš Egipto." Abejodamas savais karvedžio gebėjimais, Mozė ištarė: "Aš esu niekas. Kaip aš tai padarysiu? Ką aš tautai pasakysiu, kas mane siuntė?"

Tuo metu Jungas negyveno ir nebuvo kam nustatyti asmenybės tipo. Tačiau pats Dievas stovėjo savo tautos ir Mozės pusėje ir gynė juos. Tad Mozei ši našta nebuvo per sunki, tik reikalavo didelio pasišventimo ir atsakomybės. Mozė aukojosi ne tikėdamasis pasipelnyti, bet atsovaudamas tautai, jos lūkesčiams. Ilgokai Mozė abejojo, nesiryžo, tačiau Dievas garantavo jam savo būsimą pagalbą operacijos metu, drąsindamas šiais žodžiais: pasakysi, kad: „AŠ ESU atsiuntė mane pas jus". Šaltiniuose komentuojama, kad hebrajiškai AŠ ESU" reiškia Jahvė, o "AŠ ESU‘‘ žodis nusako Dievo artumą.

Dievo plane nebuvo kraštutinių priemonių ar karštakošiškų planų. Jis elgėsi kaip pasaulinio garso diplomatas. Iš pradžių su engėjų tautos vadu per Mozę bandė vesti taikos derybas. Egipto valdovas, kaip ir reikėjo tikėtis, išdidžiai atmetė prašymą, nepripažindamas kažkokių izraelitų Viešpaties. Noras jiems išeiti trims dienoms į dykumą tam, kad aukoti Viešpačiui auką, jam atrodė tik pretekstas tinginystei ar sukilimui. Tai jį nuteikė priešiškai, jis panoro dar labiau prispausti žydus. Tačiau Dievas rankų nenuleido. Jis pasiuntė Mozę antrą kartą. Ir tai nebuvo veiksminga. Tuomet Dievas griebėsi įvairiausių bausmių Egiptui, kurios pasireiškė kaip stichinės nelaimės: piktų pietų musių antplūdžiu, kruša, naikinančia visus Egipto pasėlius ir augalus, pasiuntė skėrius ir t. t. Šaliai pradėjo nebesisekti. Po dešimtosios rykštės faraonas nusprendė išleisti izraelitus iš Egipto. Išsilaisvinę žydai išeina, bet ne tiesiu - lengviausiu keliu, juos Dievas nukreipia link Raudonosios jūros. Pats Viešpats lydi žygiuojančią minią debesies stulpu, kuris dieną teikė šešėlį ir atgaivą, o naktį švietė ir rodė kelią. Atitokęs faraonas sumano susigrąžinti pabėgusius vergus. Sutelkęs visą kariuomenę, išsiveja per dykumą. Pamatę jį žydai pasigaili savo poelgio. Jų galvose kirba bailios mintys: "Kam reikėjo išeiti iš Egipto, jei dykumoje nuolat tyko mirtis? Laisvė per daug reiklauja, per daug rizikinga; geriau rami Egipto vergovė!"

Tačiau Dievas neabejingas tiems, kurie jo šaukiasi. Jis kaip tik pasirenka silpnuosius, kad su jais įveiktų galinguosius. Jis liepia Mozei lazda perskirti vandenis. Vandenys stebuklingai persiskyrė ir bėgliai sėkmingai ją perėjo, o faraono kariuomenė prigėrė. Keturiasdešimt metų besibastant po dykumą, izraelitams nuolat trūko vandens, maisto. Tačiau Mozė Dievo paliepimu lazda suduodavo į uolą ir iš jos ištrykšdavo lauktasis vanduo. Nė vieną dieną Dievas keliaujančiųjų nepaleido, už tai pareikalavo laikytis tik Dešimt įsakymų, kuriuos Sinajaus kalne, veikiančio ugnikalnio zonoje, perdavė Mozei.

Mozė buvo nepaprasto derinio karinis lyderis, visuomeninis organizatorius ir religinis mokytojas. Jis išvedė iš vergovės ir necivilizuotų klajonių tautą ir paklojo pagrindą nacijos vėlesniam gimimui ir rasės išlikimui. Turėdamas didžiulį autoritetą, sprendė savo tautiečių bylas. Tačiau darbo buvo per daug, buvo užimtas nuo ryto iki vakaro. Tuomet uošvis jam patarė paskirti tautoje vyresniuosius: „Turėtum paieškoti visoje tautoje pajėgių vyrų - vyrų, bijančių Dievo, patikimų ir sąžiningų. Tegu jie nuolatos žmonėms teisėjauja."

Tai – neeilinė asmenybė, kuris siekė gyventi ne tam, kad būtų sotus ir be priežasties žinomas.

Kaip šaltiniai teigia, viena iškiliausių XX amžiaus asmenybių yra Mohandas Karamchand Gandhitačiau. Jis žinomas kaip Mahatma („Didžioji siela“) Gandhi. Nesvarbu, kad mokykloje mokėsi tik vidutiniškai, nesissikyrė iš kitų, nedemonstravo vunderkindo sugebėjimų, tačiau nepaprastų įvykių eigoje subrendo kaip charizmatiškas herojus. Tai ir nulėmė jo neeilinę misiją Žemėje: "Priimti savąjį likimą kaip individualią užduotį." "Visame, kas vyksta, stengtis įžvelgti tam tikrą užduotį sau."

13 metų būdamas veda tampa šeimos galva. Sukurti šeimą paauglystėje nebuvo jo svajonė, jis pakluso Indijoje gyvavusiomis tuometinėmis tradicijomis. 19 metų išvyksta studijuoti teisę į Angliją. Grįžęs pasijunta nereikalingas, tad išvyksta į Pietų Afriką. Čia ir prasideda visą gyvenimą trukusi kova už žmogaus teises, kuri buvo pastūmėta rasinės diskriminacijos indų atžvilgiu. M. Gandhi nebuvo teoretikas filosofas, jam pačiam teko praktiškai patirti diskriminavimo skonį: važiuojant traukiniu buvo paprašytas apleisti pirmosios klasės vagoną ir persėsti į trečiosios klasės, nepaisant to, kad turėjo pirmosios klasės bilietą. Traukinyje buvo pakeltas, nes į jį įlipo europietis. Nepaklusus liepimui, buvo sumuštas vairuotojo. Jam nebuvo suteikta vieta keliuose viešbučiuose ir t. t. Nepaisant to, jo lūpos bylojo: "Priimti kiekvieną kitą žmogų kaip savojo likimo draugą."

"Neturėti pykčio įvykiams nei žmonėms dėl to, kad jie yra tokie, kokie yra."

Paminėsiu, nors Golgotos keliu judėta sunkiai, bet nuveikta daug. Gandis, tapęs Indijos nacionalinio kongreso vadovu, įtvirtino dvi naujas taikias kovos taktikas – svadeši ir chati, reiškiančias nepirkti britiškų prekių ir nešioti pačių pasisiūtus rūbus. Šie ir kiti pasipriešinimo aktai privertė Britanijos parlamentą 1947 m. priimti Indijos nepriklausomybės aktą. M. Gandhi įkūrė Natalio indų kongresą, suformulavo ir pritaikė satjagrahos („tiesos jėga, pasišventimas tiesai“) metodą. Jis kovojo taikiais metodais: derybomis, viešumu, darbo sustabdymu, piketais, boikotais, mokesčių nemokėjimu, masine migracija iš valstybės, badavimu. Ne viena kulka nebuvo paleista tam, kad būtų iškovota laisvė. Gandis kovojo ir už moterų emancipaciją, bandydamas įtikinti, kad siekti mokslo nėra negarbinga.

Jei Lietuvoje atsirastų į jį panašus toks Guru (išmintingas mokytojas), kuris lenkiasi Dievui, kuriam yra svetimas pavydas, yra dosnus visiems ir neturi ego, kas lengvai pakelia karštį ir šaltį, džiaugsmą ir gėlą, kas visada atleidžia ir visada pasitenkinęs, kieno ketinimai geri. Tas, kuris nedaro pikta, kas nebijo kitų ir niekuo nesižavi, kas yra tyras ir daug dirba, tačiau nesirūpina rezultatu. Tas, kuris vienodai vertina tiek draugus, tiek priešus, kurio nejaudina pagarba arba jos nebuvimas. Tai tas, kuris be baimės sutinka sunkumus ir mirtį, tas, kuris susitvardęs ir ramus eina mūšio lauku arba susitaiko su bausme, nebūtų masinės emigracijos, likimo valiai paliktų vaikų, nusivylusių gyvenimu Lietuvoje piliečių.

"Galutinis mūsų gyvenimo tikslas turi sutapti ne tik su asmeniniais laimėjimais, bet ir tiesos apie mūsų gyvenimą pažinimu‘‘.