Knygos ir dienoraščiai

Skai­čiau, kad ne­tru­kus kny­gy­nų gre­tas pa­pil­dys bu­vu­sio VP de­šim­tu­ko da­ly­vio Ig­no Staš­ke­vi­čiaus pri­žiū­ri­mas kny­gy­nas „So­fok­lis“. Pa­gal­vo­jau, kad jei­gu jau to­kio ly­gio vers­li­nin­kas pra­de­da už­siim­ti kny­gų pre­ky­ba, de­jo­nės dėl kny­gos mir­ties tik­rai yra anks­ty­vos.

Vis dėl­to da­bar po­pu­lia­ri me­ta­fo­ra apie pa­mirš­tų kny­gų ka­pi­nes, o ra­šy­to­jai skun­džia­si, kad jie su­da­ro di­džiau­sią be­dar­bių da­lį po vi­siš­kų be­raš­čių. Bū­tent abi šios gru­pės – raš­tin­giau­sių ir vi­siš­kų be­raš­čių – su­da­ro ir di­džią­ją sa­vi­žu­džių da­lį. Lie­tu­vių kom­po­zi­to­rių kū­ri­niai liūd­ni, dai­li­nin­kų dro­bės – tam­sios, skulp­tū­ros – ge­din­čios, o jei­gu prie vi­so to grau­din­go­mis ba­la­dė­mis, be­si­guos­da­mi sa­vo da­lia bei ne­lai­mė­mis, dar pri­si­jun­gia ir ra­šy­to­jai... Jiems ne­va­lia bū­ti ne­lai­min­giems. Ra­šy­mas juk yra ne­si­bai­gian­tis sap­nas, fan­ta­zi­jų erd­vė. Nors teks­to ei­lu­tės ho­ri­zon­ta­lios ir jun­gia vie­ną taš­ką su ki­tu ar net žmo­gų su žmo­gu­mi, sa­ko­ma, kad raš­tu iš­sa­ky­tas lai­kas – ver­ti­ka­lus. Va­di­na­si, jis tu­rė­tų ir­gi bū­ti jung­tis to, kas yra že­mai, su tuo, kas yra aukš­tai.

Bai­gian­tis ru­de­niui, skai­ty­mo me­tui, nes sa­ko­ma, kad šiuo me­tų lai­ku žmo­nės dau­giau­sia skai­to, no­ri­si Ta­vęs, ger­bia­mas skai­ty­to­jau, pa­klaus­ti: „Ką, tams­ta, jau spė­jai šį ru­de­nį per­skai­ty­ti?“ Ar ėmė­me dau­giau skai­ty­ti? Nors šiais lai­kais kny­gų ti­ra­žas ir kai­na, pa­ly­gin­ti su so­viet­me­čiu, ski­ria­si ke­lias­de­šimt kar­tų, kny­gų lei­dė­jai yra įsi­ti­ki­nę, kad tik da­bar for­muo­ja­si tik­ras skai­ty­to­jų bū­rys. Juk ir XVI-XIX a. di­de­lė kny­ga ne­re­tai kai­nuo­da­vo tiek pat, kiek ark­lys ar ke­le­tas kar­vių. Anuo­met, fo­tog­ra­fuo­da­mie­si su kny­ga ran­ko­se, kai ku­rie žmo­nės no­rė­jo pa­si­ro­dy­ti, kad yra iš­si­la­vi­nę, o ne be­raš­čiai. Bi­čiu­lis, pri­va­taus kny­gy­no Kau­ne sa­vi­nin­kas Vid­man­tas Sta­niu­lis pa­juo­ka­vo, jog da­bar sun­ku įsi­vaiz­duo­ti, kad kaž­kas ki­tiems do­va­no­tų nuo­trau­ką, ku­rio­je bū­tų mei­liai ap­si­ka­bi­nęs ar glau­džiąs prie sa­vęs kom­piu­te­rį.

Kny­gy­nai pri­si­tai­ko. Da­bar jie at­ro­do kaip ir bet ku­ris mo­der­naus pre­ky­bos cent­ro sky­rius. Len­ty­nos lūž­ta nuo ryš­kia-s­pal­vių pre­kių, akį rė­žia už­ra­šai su „ypa­tin­gais“ pa­siū­ly­mais. Ma­to­miau­sio­je kny­gy­no vie­to­je – per­ka­miau­si pro­duk­tai – TOP-10. Sa­vai­tę ar ke­lias pa­bu­vu­sios ta­me TOP-10 sky­re­ly­je, kny­gos ke­liau­ja to­lė­liau – į pri­grūs­tas len­ty­nas. Yra sky­re­lis „Nu­kai­no­tos kny­gos“. Gai­la, kad jis pa­nei­gia nuo­mo­nę, jog kny­gos neį­kai­no­ja­mos. „Žo­lė yra tik žo­lė,/ žmo­gus – tik žmo­gus,/ o kny­ga – tik kny­ga“, – ne­pa­me­nu, koks poe­tas taip ra­šė. Tad ko­dėl skai­to­me? Ogi to­dėl, kad kny­ga ge­riau­siai at­sa­ko į klau­si­mą „Kas aš esu?“ Apie kny­gą kaip te­ra­pi­jos prie­mo­nę kal­ba­me vi­siš­kai rim­tai. Jau iš­ti­sus de­šimt­me­čius gy­dant neu­ro­zes sėk­min­gai nau­do­ja­ma va­di­na­mo­ji bib­lio­te­ra­pi­ja, kai pa­cien­tui siū­lo­ma skai­ty­ti tam tik­ras kny­gas. Jos ga­li tie­siog da­ry­ti ste­buk­lus iš­ti­kus eg­zis­ten­ci­nei kri­zei, nes nė­ra skir­tos pa­sy­viai var­to­ti. Ką skai­ty­ti, rei­kia ap­si­spręs­ti. Kny­gos ne­ga­li­te tie­siog įjung­ti ir iš­jung­ti kaip ra­di­jo ar te­le­vi­zo­riaus. Skai­ty­da­mi ret­kar­čiais tu­ri­te ir stab­te­lė­ti, kad pa­gal­vo­tu­mė­te.

„Kaž­kas, ma­tyt, ap­šmei­žė Jo­ze­fą K., nes, ne­pa­da­ręs nie­ko blo­ga, jis bu­vo vie­ną ry­tą areš­tuo­tas“, – ma­nau, dau­ge­liui šis pir­ma­sis F. Kaf­kos ro­ma­no „Pro­ce­sas“ sa­ki­nys ta­po vie­nu įspū­din­giau­sių ir nuo­sta­biau­sių sa­ki­nių pa­sau­lio li­te­ra­tū­ro­je. Vie­na­me sa­ki­ny­je – vi­sas gy­ve­ni­mas. Ki­tas toks sa­ki­nys – Meist­ro žo­džiai iš Mi­chai­lo Bul­ga­ko­vo ro­ma­no „Meist­ras ir Mar­ga­ri­ta“: „Jau­nys­tė­je no­rė­jau ap­ke­liau­ti vi­są že­mės ru­tu­lį. Ma­tyt, ne­lem­ta.“

Bir­že­lio 16-ąją Dub­li­nas ir ai­rių ra­šy­to­jo Džeim­so Džoi­so ger­bė­jai šven­čia Blu­mo die­ną (Blooms­day). Šven­tės pa­va­di­ni­mas ki­lo iš Dž. Džoi­so ro­ma­no „Uli­sas“ vei­kė­jo Leo­pol­do Blu­mo var­do. Ro­ma­ne ap­ra­šo­ma Blu­mo odi­sė­ja po Dub­li­ną trun­ka die­ną – nuo 1904 me­tų birželio16 die­nos 8-os va­lan­dos ry­to iki 1904 me­tų bir­že­lio 17 die­nos 3.15 va­lan­dos nak­ties. Šven­tės me­tu vaikš­to­ma L. Blu­mo ke­liais, skai­to­mos ro­ma­no iš­trau­kos, ren­gia­mi įvai­rūs pa­si­ro­dy­mai ir ins­ce­ni­za­ci­jos.

Šių­me­tis spa­lis kny­gos mė­gė­jams ypač įsi­min­ti­nas. Ras­ti du rank­raš­čiai, ku­rie, ma­ny­ta, bu­vo din­gę: Va­ti­ka­no bib­lio­te­ko­je ras­tas fi­lo­so­fo Spi­no­zos vei­ka­las „Eti­ka“, o Jei­lio uni­ver­si­te­to re­tų kny­gų ir rank­raš­čių bib­lio­te­ka iš pri­va­taus ko­lek­ci­nin­ko įsi­gi­jo No­be­lio pre­mi­jos lau­rea­to, JAV dra­ma­tur­go Ju­dži­no O‘Ni­lo pje­sę „Eg­zor­ciz­mas“. Is­to­ri­ja by­lo­ja, kad dra­ma­tur­gas vi­sus šios pje­sės rank­raš­čius su­de­gi­no, bet, pa­si­ro­do, vie­nas per ste­buk­lą iš­li­ko.

Mo­kyk­li­niais me­tais bu­vo pri­va­lo­mi už­kla­si­nio skai­ty­mo są­siu­vi­niai, ku­riuo­se rei­kė­da­vo ap­ra­šy­ti per­skai­ty­tų kny­gų siu­že­tą ir įspū­džius. Ne­ži­nau, ar to­kie są­siu­vi­niai dar eg­zis­tuo­ja, bet tik šian­dien su­pra­tau jų svar­bą, nes tik iš kny­gų su­ži­nai, kad bū­ta di­džių­jų mei­lių, ne­bū­ti­nai kaip Ro­meo ir Džiul­je­tos, bet, pa­vyz­džiui, Ju­li­jos, te­kan­čios už ne­pa­gy­do­mai ser­gan­čio Jo­no Bi­liū­no ir pa­ski­rian­čios sa­vo gy­ve­ni­mą jam slau­gy­ti... Pers­kai­tai tai ir ar ga­li pa­neig­ti, kad vi­so to ir da­bar nė­ra ar­ba bent kad to ne­ga­li bū­ti?

Ki­ta šio teks­to te­ma – die­no­raš­čiai. Juk ma­lo­nu ne tik skai­ty­ti, bet ir pa­čiam ra­šy­ti. Ir jei di­džiu­lio ro­ma­no „ne­su­kal­tu­me“, jo pus­la­piuo­se pui­kiai ir pra­smin­gai ga­li­me iš­si­lie­ti.

Gal ir ne­ma­din­ga, pri­si­pa­žin­siu, mėgs­tu ra­šy­ti die­no­raš­tį ir ža­viuo­si vi­sais, ku­rie jį dar ra­šo. Ru­duo – tin­ka­miau­sias me­tas die­no­raš­čiams. Bū­tent ru­de­nį daž­niau pa­mąs­to­me apie gy­ve­ni­mą ir mums ima at­ro­dy­ti, kad gy­ve­na­me ne taip. Be to, ra­šan­tie­ji die­no­raš­čius daž­niau­siai juos bai­gia ru­de­nį.

Ar daug da­bar ra­šan­čių­jų die­no­raš­čius? Kas pa­sa­kys? Sta­tis­ti­ka ne­ve­da­ma. O juk ma­lo­nu bū­tų po 50, 20, pa­ga­liau po pen­ke­rių ar net po me­tų at­si­vers­ti sa­vo­jo die­no­raš­čio pus­la­pius ir pa­skęs­ti pri­si­mi­ni­muo­se. Sa­ko­te, kad die­no­raš­čiui ra­šy­ti jums trūks­ta kū­ry­biš­ku­mo? Kū­ry­ba, ži­nia, yra kū­ry­ba, bet pa­svars­ty­ki­me štai ką – tuoj pra­si­dės žie­ma ir jei­gu jūs dar ato­sto­gų įspū­džių neuž­si­ra­šė­te, jau net šian­dien ne vis­ką be­pri­si­me­na­te. O kas bus po pus­me­čio, me­tų, ke­le­rių me­tų? Žiū­rė­si­te į nuo­trau­kas ir ne­bep­ri­si­min­si­te, kas jo­se. Ne­rei­kia ieš­ko­ti ge­riau­sių die­no­raš­ti­nio me­no pa­vyz­džių. Tiems, ku­rie pa­si­guo­džia no­rin­tys ra­šy­ti, bet ne­drįs­ta, pa­ta­riu iš­drą­sė­ti ir pa­ban­dy­ti.

Ką ga­li ži­no­ti, kas iš tų no­rų ga­li iš­si­ru­tu­lio­ti. Kai Pi­ka­so pa­klau­sė, kas lė­mė jo pa­veiks­lų po­pu­lia­ru­mą, jis at­sa­kė: „Ma­no dal­to­niz­mas, žvai­ru­mas, Par­kin­so­no li­ga, šven­to Vi­to šo­kis ir pa­gi­rių sind­ro­mas.“ Juk kas tie ra­šy­to­jai? Kuo jie ki­to­kie? Su­ži­no­jau, kad Lie­tu­vos ra­šy­to­jų są­jun­gą da­bar vie­ni­ja per 350 na­rių. Pa­gal sta­tis­ti­nį pa­si­skirs­ty­mą 11 iš jų tu­rė­tų bū­ti gė­jai, trys les­bie­tės, du bi­sek­sua­lūs as­me­nys ir 1,5 trans­sek­sua­lo. Aiš­ku, ra­šy­to­jai tu­ri bū­ti skirs­to­mi ne pa­gal tai. Ir šiaip pa­sau­ly­je, sa­ko, yra žmo­nės ir ra­šy­to­jai. Žmo­nės žu­do ra­šy­to­jus, nors ra­šy­to­jai, bū­na, ir­gi žu­do žmo­nes. Ma­no gal­va, ra­šy­to­jai yra tie, ku­rie ži­no, kaip pra­lenk­ti ar at­suk­ti lai­ką. Ko­dėl ski­ria­si šei­mos? Vi­saip aiš­ki­na­ma, bet pa­mirš­ta­ma vie­na – lai­ko ne­su­ta­pi­mai. Štai žmo­nai no­ri­si šne­kė­ti, o vy­rui pa­bū­ti ra­my­bė­je ir t. t. Mai­ro­nis ei­lė­raš­ty­je „Poe­tui mi­rus“ ra­šė: „Iš­vil­kę žmo­gų akyse/ Prieš so­čią, žio­vau­nan­čią mi­nią,/ Pre­kiau­ja gy­va jo dvasia/ Ir ro­do per­pjo­vę krū­ti­nę.“ Nors ne­se­niai mi­ręs Ru­si­jos kontr­kul­tū­ros ly­de­ris Je­go­ras Le­to­vas tei­gė: „Nė vie­nam me­ni­nin­kui ne­pa­vyks tiks­liau, stip­riau ir vaiz­din­giau iš­reikš­ti mus su­pan­čio pa­sau­lio ab­sur­dą, koš­ma­rą ir žais­min­gu­mą, ne­gu tai at­lie­ka pa­ts gy­ve­ni­mas.“ Tad ra­šy­ki­te, ką ma­to­te, ir tiek. Te­bū­nie tai su­bjek­ty­vus ap­lin­kos fik­sa­vi­mas.

Ar pa­ste­bė­jo­te, kad di­džių­jų ra­šy­to­jų die­no­raš­čiai jų au­to­rius pa­ro­do ne tik kaip ra­šy­to­jus, bet ir lei­džia į juos pa­žvelg­ti kaip į pa­pras­tus žmo­nes, mė­gu­sius ap­ra­ši­nė­ti įvai­rius įvy­kius, įspū­džius apie su­tik­tus žmo­nes, ne­tgi sap­nus, jau ne­kal­bant apie pa­mąs­ty­mus ir pa­sva­jo­ji­mus. Jūs tuoj pri­si­me­na­te ne­se­niai lie­tu­viš­kai pa­si­ro­džiu­sius F. Kaf­kos die­no­raš­čius, o gal Jus­ti­ną Mar­cin­ke­vi­čių („Die­no­raš­čiai be da­tų“) ar A. Ny­kos-Ni­liū­no die­no­raš­čių tri­to­mį, o man mie­la at­si­vers­ti J. Vai­čiū­nai­tės, S. Lom­sar­gy­tės-Pu­kie­nės ar A. M. Sluc­kai­tės-Ju­ra­šie­nės bė­gan­čių die­nų ir įspū­džių ap­ra­šy­mus, pa­si­žy­min­čius re­tes­niais pri­si­mi­ni­mais ir mo­te­riš­ku įsi­jau­ti­mu.

Di­džiau­sią dė­me­sį be­veik vi­si ski­ria die­no­raš­čio pa­bai­gai, yra jį vi­są per­ra­šan­čių­jų, be­si­tei­si­nan­čių, kad pa­si­kei­tė žiū­ros į įvy­kius taš­kas. Toks jau gy­ve­ni­mas, kad nuo praei­ties blo­gy­bių no­ri­si at­si­ri­bo­ti. Štai jūs šį mė­ne­sį ap­si­lan­kė­te ka­pi­nė­se. Ke­lių hek­ta­rų plo­te – iš­ti­sas mi­ru­sių­jų mies­tas, išau­gęs ša­lia gy­vų­jų mies­to. At­sis­ky­ri­mo ka­ra­lys­tė. Var­dai, da­tos. Anks­ty­va mir­tis su­kre­čia, ver­čia klaus­ti „ko­dėl?“ Nors į klau­si­mą „ko­dėl aš?“ mir­tis vi­sa­da ga­li at­šau­ti at­sa­ky­mu: „O ko­dėl gi ne?“ Vi­si mes ten­link ei­na­me. Net­gi tu­rė­tu­me tar­ti – ži­nau, kad man ne­li­ko daug lai­ko. O jei­gu to lai­ko bus skir­ta dau­giau, tai tik ačiū Die­vui ir li­ki­mui. Įsi­mi­nė Šven­čiau­sio­sios Tre­jy­bės pa­va­di­ni­mas tri­jų L rai­džių žo­džiais: lais­vė, lai­mė, lem­tis.

Kar­tą drau­gas ma­nęs klau­sė: „Ką da­ry­tum su­ži­no­jęs, kad gy­ven­ti tau li­ku­si va­lan­da?“ Il­gai ne­gal­vo­jau ir trum­pai aiš­kiai at­sa­kiau: „Kuo grei­čiau pri­si­ger­čiau.“ Tuo­met jis klau­si­nė­jo to­liau: „O ką da­ry­tum, jei gy­ven­ti bū­tų li­ku­si die­na?“ At­sa­kiau, kad ger­čiau vi­są die­ną. Ta­da dar pra­tę­sė: „O jei sa­vai­tė ar net mė­nuo?“ At­sa­kiau: „Ke­liau­čiau po gra­žiau­sias pa­sau­lio vie­tas, skai­ty­čiau kny­gas ir ger­čiau.“

Tik tie, ku­rie ra­šo die­no­raš­tį, ga­li pa­sa­ky­ti: „Ne vis­kas pa­sau­ly taip juo­da...“

Die­no­raš­tį bai­gia­me in­tui­ty­viai pa­ju­tę, kad jau lai­kas baig­ti. Su­vo­kia­te, kad to­liau ra­šy­ti ne­bė­ra bū­ti­na. Taip yra to­dėl, kad jūs pa­si­kei­tė­te. Kar­tais pa­pras­čiau­siai ap­si­spren­džia­te – aš tu­riu už­baig­ti šį die­no­raš­tį iki tam tik­ros die­nos. Jo pa­bai­gą ga­li­ma ati­to­lin­ti įse­gant pa­pil­do­mų la­pų, bet ver­čiau to ne­da­ry­ti – ne­rei­kia bi­jo­ti die­no­raš­čio pa­bai­gos, ypač jei jis bai­gia­si bai­gian­tis me­tams. Pap­ras­čiau­siai rei­kia pra­dė­ti nau­ją die­no­raš­čio są­siu­vi­nį.