Kiek Europų Europoje?

Po­li­ti­kams, ži­nia, Eu­ro­pa ne­bū­ti­nai nuo At­lan­to iki Ura­lo ar Bos­fo­ro. Štai Vil­niu­je praū­žė Eu­ro­pos sau­gu­mo ir bend­ra­dar­bia­vi­mo or­ga­ni­za­ci­jos (ES­BO) mi­nist­rų su­si­ti­ki­mas. Jiems Eu­ro­pa ge­ro­kai di­des­nė – nuo Ka­na­dos Van­ku­ve­rio iki Ru­si­jos Vla­di­vos­to­ko. Di­des­nės Eu­ro­pos ne­beį­ma­no­ma net įsi­vaiz­duo­ti. Ki­ta gar­bin­ga struk­tū­ra – Eu­ro­pos Ta­ry­ba – sa­vo są­ra­še mi­ni 47 ša­lis – tu­ri Ru­si­ją, bet ne­tu­ri Ame­ri­kos. Tai tik pra­džia. Bri­tų po­li­ti­kos ap­žval­gi­nin­kas Ti­mot­hy Gar­ton Ash ma­no, kad dau­gu­mai mū­sų tik­ro­ji Eu­ro­pa – Eu­ro­pos Są­jun­ga, ang­lams – EU-ro­pe (angl. Eu­ro­pos Są­jun­gos kil­pa). Ne­se­niai at­si­ra­du­sią eu­ro zo­ną jau spė­ta pa­krikš­ty­ti EU­RO-pa (angl. eu­ro tė­ve­lis). Įžy­mus bri­tų is­to­ri­kas Nor­ma­nas Da­vie­sas mū­sų že­my­ną va­di­na Azi­jos pu­sia­sa­liu, be­je, la­bai vi­du­ti­niš­kai ap­gy­ven­din­tu.

Lie­tu­viai, iš­si­va­da­vę iš So­vie­tų Są­jun­gos, grį­žo į Eu­ro­pą. Ta­po EU-ro­pos da­li­mi, bet į EU­RO-pą ne­pa­te­ko.

Eu­ro­pa nie­ka­da ne­bu­vo vie­no­da ir vie­na­ly­tė, tad jos vi­du­je daug ir įvai­rių for­ma­lių, ir ne­for­ma­lių keis­te­ny­bių. Idea­li Eu­ro­pos Są­jun­ga tu­ri bū­ti ly­gių ir kuo la­biau pa­na­šių iš­si­vys­ty­mo ir in­teg­ra­ci­jos ly­giu ša­lių bend­ri­ja. Rea­li si­tua­ci­ja yra kur kas su­dė­tin­ges­nė. „La­biau pa­žen­gu­sios“ bend­ri­jos ša­lys ke­lis de­šimt­me­čius puo­se­lė­jo vil­tį tap­ti Eu­ro­pos „bran­duo­liu“, ku­ris in­teg­ruo­ja­si kur kas stip­riau nei „pe­ri­fe­ri­ja“. Ša­lys, ku­rios tar­pu­sa­vy­je su­si­ta­ria glau­džiau in­teg­ruo­tis, ga­lė­tų priim­ti at­ski­rus spren­di­mus sa­vo gru­pės at­žvil­giu. Ga­li­me da­ry­ti prie­lai­dą, kad tos ša­lys atei­ty­je su­for­muo­tų vi­siš­kai vien­ti­są eko­no­mi­nę ir po­li­ti­nę erd­vę. O jei­gu tas va­di­na­ma­sis klu­bas su­si­da­ry­tų iš eko­no­miš­kai stip­riau­sių ES ša­lių, li­ku­sios ES ša­lys nu­ken­tė­tų nuo ma­žes­nio bend­ra­dar­bia­vi­mo su tuo bran­duo­liu. Tai ti­piš­kas va­di­na­mo­sios dvie­jų grei­čių Eu­ro­pos mo­de­lio pa­vyz­dys. Po­li­to­lo­gai įspė­da­vo, kad dvie­jų grei­čių (gal­būt atei­ty­je ir ke­lių grei­čių) Eu­ro­pa yra vi­sai ne­blo­ga pir­mau­jan­tiems, ta­čiau at­si­ran­da grės­mė vi­sos są­jun­gos ero­zi­jai. Skir­tin­gai in­teg­ruo­ti re­gio­nai ga­li pa­pras­čiau­siai su­skil­ti į glau­daus ir ne­la­bai glau­daus vie­ni­ji­mo­si da­lis.

Pa­na­ši grės­mė ga­li kil­ti ir svars­tant va­di­na­mą­jį kin­ta­mos geo­met­ri­jos mo­de­lį, pa­gal ku­rį skir­tin­gos ša­lys in­teg­ruo­ja­si ne pa­gal vi­sus Eu­ro­pos stan­dar­tus, bet tik to­se sri­ty­se, ku­ri vie­nai ar ki­tai ša­liai yra nau­din­ga, pa­vyz­džiui, vie­niems tin­ka bend­ra že­mės ūkio po­li­ti­ka, ki­tiems priim­ti­nes­nė bend­ra gy­ny­ba...

Ne­pai­sant pro­gno­zuo­ja­mų grės­mių, Eu­ro­pos Są­jun­ga vis dėl­to su­kū­rė kaž­ko­kį dvie­jų grei­čių ir kin­tan­čios geo­met­ri­jos Eu­ro­pos hib­ri­dą. Jis va­di­na­si eu­ro­zo­na, ku­riai pri­klau­so dau­gu­ma, bet ne vi­sos są­jun­gos vals­ty­bės. Eu­ro­zo­na iš­gy­ve­na kri­zę, nuo ku­rios ken­čia ir eu­ro ne­tu­rin­čios vals­ty­bės. Ga­li­mas zo­nos iš­ny­ki­mas nė­ra šiaip sau pi­ni­gų pa­nai­ki­ni­mas. Eu­ro­pa su­da­ry­ta taip, kad ne­ga­li nu­si­mes­ti vie­nos ki­tos blo­gos vals­ty­bės. Ji ga­li su­by­rė­ti, juo­lab kad da­bar var­gin­ges­ni jau ima gel­bė­ti tur­tin­ges­nius.

Ga­li at­si­tik­ti ir taip, kad Eu­ro­pos iš­skai­dy­mas į ko­kias nors ge­res­nes ir blo­ges­nes da­lis bus vie­nin­te­lė išei­tis. Ga­li at­si­ras­ti AAA ša­lių gru­pė ir pra­stes­nių, to­kių kaip mū­sų – BBB, ta­čiau nie­kas dar ne­ban­dė mo­de­liuo­ti, kaip to­kios dvi Eu­ro­pos są­vei­kaus vie­no­je struk­tū­ro­je. Jei ne eu­ras, ne fon­dai ir ne pi­ni­gai, kas lai­kys eu­ro­pie­čius kar­tu, juk tos bu­vu­sios mei­lės se­niai ne­bė­ra. Be­li­ko po­pu­liz­mas, he­do­niz­mas ir ci­vi­li­za­ci­nė se­nat­vė.

Po­li­to­lo­gai pa­ste­bi, kad Eu­ro­pos Są­jun­ga kai ku­riais bruo­žais pri­me­na Se­no­vės Ro­mą, ku­rios gy­ven­to­jai tu­rė­jo ge­rą so­cia­li­nio ap­rū­pi­ni­mo sis­te­mą, di­de­lius tei­sė­tus lū­kes­čius, ta­čiau vis ma­žiau at­sa­ko­my­bės už vals­ty­bės li­ki­mą. Pak­lau­sus apie pa­si­ruo­ši­mą au­ko­ti sa­vo as­me­ni­nį tur­tą Eu­ro­pos sta­bi­lu­mo la­bui, tei­gia­mai at­sa­ko apie treč­da­lį ap­klaus­tų­jų. Maž­daug pu­sė sa­ko ne­siau­ko­sią, ki­ti iš­vis nie­ko ne­no­ri ži­no­ti.

Di­džiau­sia vi­sų lai­kų „tik­ro­sios“ Eu­ro­pos vals­ty­bė, kaip po­li­ti­nis da­ri­nys, bai­gė sa­vo eg­zis­ta­vi­mą prieš 1535 me­tus. No­mi­na­laus ti­tu­lo at­si­sa­kė ma­ža­me­tis im­pe­ra­to­rius Ro­mu­las Au­gus­tas, po­pu­lia­riai va­din­tas Au­gus­tu­lu („Au­gus­tė­liu“). Pats Ro­mu­las tik­riau­sia ne­la­bai ir su­pra­to, kas vyks­ta, o dau­gu­ma pi­lie­čių į tai iš­vis ne­krei­pė dė­me­sio. Ir mes net ge­rai ne­ži­no­me, kas fi­ziš­kai pri­bai­gė Ro­mą, prieš ką ji pra­lai­mė­jo le­mia­mą ka­rą. Gal ir ne­pra­lai­mė­jo, nes išau­go į ki­tą Ro­mos for­mą – Bi­zan­ti­ją. Vė­liau Ro­mos ti­tu­lą ban­dė pe­rim­ti Mask­va ir t. t. Vi­sos ano­sios Eu­ro­pos taip pat bu­vo įvai­rių Eu­ro­pų mi­ši­nys.

At­ro­do, kad mes min­ty­se kū­rė­me Fren­cio Fu­kuya­mos ap­ra­šy­tą ne­konflik­ti­nį pa­sau­lį – ra­mią ir tai­kią Eu­ro­pos Są­jun­gą, ma­ny­da­mi, kad to­kia ji ir mums pa­vyks. Fe­de­ra­lis­tų šū­kis „Dau­giau Eu­ro­pos“ reiš­kė ma­žiau emo­ci­jų ir po­li­ti­kos, dau­giau fi­nan­si­nės vie­ny­bės, eko­no­mis­tų, ban­ki­nin­kų ir kom­for­to. Ta­čiau dar praei­to šimt­me­čio pa­bai­go­je pra­na­šiš­kai sa­kė Lor­das Ral­fas Da­hen­dor­fas, jog „ne­ma­to­ma rin­kos ran­ka ga­li suar­dy­ti net ir pa­čius gud­riau­sius struk­tū­ri­nius pla­nus“.

Tai ko­kios nau­jos Eu­ro­pos lau­kia­ma mū­sų šio­je ge­ro­kai su­di­no­zau­rė­ju­sio­je Eu­ro­pos Są­jun­go­je? Kri­zė yra glo­ba­li, bal­suo­ja­me už smul­kius po­li­ti­kus, ku­rie pa­dė­tų kaps­ty­tis mums as­me­niš­kai, o šie kri­zės ne­spren­džia – ga­liau­siai ati­duo­da vi­sas ga­lias Vo­kie­ti­jos ban­ki­nin­kams? Vo­kie­ti­jos Eu­ro­pa – mo­ky­ki­mės vo­kiš­kai. Gal jau lai­kas kur­ti Vi­du­rio Eu­ro­pos Są­jun­gą su sos­ti­ne Pra­ho­je ar Vil­niu­je, nes da­bar mes ge­ro­kai draus­min­ges­ni eu­ro­pie­čiai nei bro­liai Va­ka­ruo­se? Gal čia mus dar ga­li val­dy­ti jaus­mai, o ne sko­los ir de­fi­ci­to ro­dik­liai.

Tie­sa, Azi­jos pu­sia­sa­liu ar Eu­ra­zi­jos pa­kraš­čiu ge­riau ne­tap­ti.