Ašara Dievo aky...

Ri­čar­das JA­KU­TIS

Ką be­pri­dur­si – tei­sin­gi šie poe­to Jus­ti­no Mar­cin­ke­vi­čiaus, ku­rio pir­mą­sias mir­ties me­ti­nes va­kar pa­mi­nė­jo­me, žo­džiai apie Lie­tu­vą. Va­kar pri­si­mi­niau ir dau­giau ne­gu prieš du de­šimt­me­čius skai­ty­tą teks­tą. At­ro­do, kad ir da­bar ra­šy­ti bei kal­bė­ti tik­tų tik taip: „Gel­to­na, ža­lia ir rau­do­na spal­va nu­si­da­žė Lie­tu­vos mies­tai ir mies­te­liai. Sos­ti­nė­je vy­ko iš­kil­min­gas Sei­mo po­sė­dis, ki­tuo­se mies­tuo­se – mi­tin­gai, šven­ti­nės ei­se­nos, bė­gi­mai, vė­jas ke­de­no tris­pal­ves. Di­džiau­sio­se mies­tų aikš­tė­se žmo­nės su­li­po į aukš­čiau­sius bokš­tus, kad vi­sam pa­sau­liui ga­lė­tų gar­siai pa­skelb­ti – LIE­TU­VA BUS LAIS­VA! LIE­TU­VA! LIE-TU-VA!!! Šven­tė praū­žė kaip vie­su­las, su­kel­da­mas vir­pu­lius Tė­vy­nę my­lin­čių­jų širdyse…“

Lai­ko­tar­piu tarp Lie­tu­vos vals­ty­bės at­kū­ri­mo die­nos ir Lie­tu­vos ne­prik­lau­so­my­bės at­kū­ri­mo die­nos vis dar sa­vęs klau­sia­me, kaip šias šven­tes pa­mi­nė­ti. Mū­sų kar­tą nuo vals­ty­bi­nių šven­čių at­gra­sė ta­ry­bi­nė san­tvar­ka, ku­rio­je to­kios šven­tės bu­vo prie­vo­lė. Ma­no gal­va, vie­nas iš bū­dų šias šven­tes pa­mi­nė­ti – ap­lan­ky­ti gar­baus am­žiaus žmo­nes, li­go­nius, šnek­te­lė­ti su jais, pa­si­da­ly­ti pri­si­mi­ni­mais ir min­ti­mis apie gy­ve­ni­mą, pa­guos­ti. Iro­ni­ja ža­di­na min­tį, kad to­mis die­no­mis mies­to val­džios žmo­nės ga­lė­tų ap­lan­ky­ti na­muo­se iš dar­bo dėl eta­tų ma­ži­ni­mo at­leis­tuo­sius ir įteik­ti jiems po gė­lės žie­dą. Bet šia­me teks­te steng­siuos ap­siei­ti be iro­ni­jos.
Ra­šy­ti­niai šal­ti­niai Lie­tu­vos is­to­ri­ją pra­de­da nuo 1009 me­tų, kai iš Eu­ro­pos krikš­ty­ti lie­tu­vių at­ke­lia­vo krikš­čio­nių mi­sio­nie­rius Bru­no­nas Bo­ni­fa­ci­jus. At­vy­kęs į Lie­tu­vą, jis pa­krikš­ti­jo ku­ni­gaikš­tį Ne­ti­me­rą ir jo vy­rus. Rei­kia ma­ny­ti, kad tai vy­ko Mer­ki­nė­je ar ša­lia jos. De­ja, pa­krikš­ty­ti vi­sos Lie­tu­vos Bru­no­nui ne­pa­si­se­kė. O už Ne­ti­me­ro pe­čių vė­rė­si Eu­ro­pa ir, aiš­ku, ka­rū­na­ci­ja. Bru­no­nas gal apie tai neuž­si­mi­nė, ta­čiau jo­kia pa­slap­tis bu­vo tai, kad ap­si­krikš­ti­ju­sio ku­ni­gaikš­čio lau­kia ka­ra­liaus ti­tu­las. Min­dau­go sta­tu­sas jau 1009-ai­siais. Eu­ro­pos tau­tų šei­ma, nau­jo­ji ar­chi­tek­tū­ra, uni­ver­si­te­tas gal net apie 1300-uo­sius. Lie­tu­vą bū­tų ap­len­kę ka­rai ir vi­sa is­to­ri­ja, rei­kia ma­ny­ti, ki­taip bū­tų su­si­klos­čiu­si. Bet prieš Ne­ti­me­rą ir Bru­no­ną sto­jo ki­ti ku­ni­gaikš­tu­kai, iš­ti­ki­mi sa­vo tė­vų pa­pro­čiams, o gal grei­čiau ne­no­rė­da­mi leis­ti kam nors iš­kil­ti. Bru­no­nui bu­vo nu­kirs­ta gal­va, Ne­ti­me­ras nu­stum­tas į šo­ną.
XIII a. mū­sų is­to­ri­ją pra­tę­sė Min­dau­gas – drą­sus kar­žy­gys. De­ja, is­to­ri­kai lin­kę nu­liū­din­ti – anot jų, Min­dau­gas pa­ts va­do­va­vo ka­riuo­me­nei tri­juo­se mū­šiuo­se, ku­rių vie­ną Lie­tu­vos vals­ty­bės įkū­rė­jas skau­džiai pra­lai­mė­jo, o iš dvie­jų ki­tų fak­tiš­kai bai­liai pa­bė­go. Tie­sa, po­li­ti­ko­je Min­dau­go tik­rai bū­ta ap­suk­raus – kol ka­la­vi­juo­čiai bu­vo stip­rūs ir jų pa­gal­ba ver­tin­ga, jis skel­bė­si krikš­čio­niu, o po per­ga­lės Dur­bės mū­šy­je, kai krikš­čio­ny­bė nu­sto­jo da­vu­si nau­dą, Min­dau­gas nuo jos nu­si­grę­žė. Prie­ši­nin­kus jis ne­dve­jo­da­mas ša­li­no (net ir įžval­giai į šo­ną nuo po­li­ti­kos nu­stum­da­mas Taut­vy­dą, Ged­vy­dą, Vy­kin­tą) ir 1253 m. ta­po ka­ra­liu­mi. Po to bu­vo Vy­tau­tas, pa­sie­kęs Juo­dą­ją jū­rą, bet jam ir­gi ne­pa­vy­ko.
Vi­są lai­ką Lie­tu­va žy­gia­vo Eu­ro­pos link – per Min­dau­go krikš­tą, per Jo­gai­lą bei są­jun­gas su Len­ki­ja. Ir vi­są tą lai­ką, kaž­kas yra pa­sa­kęs, pri­trūk­da­vo pen­kių mi­nu­čių. Su An­ta­no Sme­to­nos var­du neiš­ven­gia­mai su­si­ju­si pir­mo­sios ne­prik­lau­so­mos Lie­tu­vos Res­pub­li­kos is­to­ri­ja, de­ja, jo val­dy­mas taip pat pa­si­bai­gė Lie­tu­vos vals­ty­bin­gu­mo ne­tek­ti­mi. Be­lie­ka Ar­vy­das Sa­bo­nis – bent jau fi­zi­niais pa­ra­met­ras di­de­lis žmo­gus, ta­čiau ir jis nei Eu­ro­pos, nei olim­pi­nio auk­so Lie­tu­vai neiš­ko­vo­jo, jo ve­da­ma Lie­tu­va, tar­si is­to­ri­nio pra­keiks­mo per­se­kio­ja­ma, su­sto­da­vo li­kus vie­nam žings­niui iki iš­sva­jo­to tiks­lo...
Jei apie krep­ši­nį, tai so­viet­me­čiu krep­ši­nio aikš­te­lė­je „Žal­gi­ris“ (koks sim­bo­li­nis pa­va­di­ni­mas) ko­vo­jo su stip­riau­siu So­vie­tų Są­jun­gos klu­bu CSKA – cent­ri­niu ar­mi­jos spor­to klu­bu (taip pat sim­bo­li­nis pa­va­di­ni­mas). Tai bu­vo ko­va su oku­pan­tais, nie­kas to žai­di­mu net ne­va­di­no. Tą pa­tį ga­li­ma pa­sa­ky­ti ir apie fut­bo­lo ma­čus. Po „Žal­gi­rio“ fut­bo­li­nin­kų per­ga­lių žmo­nės Vil­niu­je plūs­da­vo į gat­ves – tai jau bu­vo tik­ros de­monst­ra­ci­jos.
„Ko­kiu tiks­lu tu­riu gy­ven­ti? Kad ši­ta sis­te­ma ma­ne pra­žu­dy­tų? Ge­riau iš kar­to mir­siu pa­ts“, – to­kio tu­ri­nio raš­te­lis ir dar Jo­no Striel­kū­no ei­lė­raš­tis: „Lie­tu­va – ug­nis, ku­rią kū­re­nam / Ir ku­rioj su­deg­si­me vi­si“ bu­vo ras­ti Ro­mo Ka­lan­tos švar­ko ki­še­nė­je, ku­rį jis nu­si­vil­ko prieš su­si­de­gin­da­mas Kau­ne 1972 me­tais. Dar bu­vo Si­mo Ku­dir­kos šuo­lis į lais­vę, bet di­dy­sis Lie­tu­vos pa­si­ro­dy­mas pa­sau­liui įvy­ko pra­si­de­dant pa­sku­ti­niam XX a. de­šimt­me­čiui. Tie­sa, lie­tu­viai vėl pa­si­žy­mė­jo kaip nai­kin­to­jai – su­grio­vė SSRS, bet tai jau bu­vo vi­sai kas ki­ta. Prie Par­la­men­to, te­le­vi­zi­jos bokš­to ir ki­tų svar­bių ob­jek­tų vi­si – so­viet­me­čio di­si­den­tai, stu­den­tai, dar­bi­nin­kai, moks­li­nin­kai, ma­fi­jo­ziai, Kau­no ir ki­tų mies­tų ban­di­tai, bu­vę kom­jau­ni­mo ak­ty­vis­tai – sto­vė­jo­me su­si­ki­bę. Tai pa­si­kar­to­jo Bal­ti­jos ke­ly­je. Sup­ra­to­me, kad mū­sų nie­kas ne­tu­ri tei­sės įžei­di­nė­ti, ir kai 2000-ai­siais Lie­tu­vos krep­ši­nin­kai Sid­nė­jaus olim­pia­do­je vos ne­lai­mė­jo prieš JAV sva­jo­nių ko­man­dą ir ame­ri­kie­čių žur­na­lis­tas Lie­tu­vos krep­ši­nin­kus ko­men­tuo­da­mas pa­va­di­no „bū­riu vai­ki­nų iš ša­lies, ku­rios nie­kas ne­ga­li ras­ti že­mė­la­py­je, ir tu­rin­čių var­dus, ku­rių ne­ga­li iš­tar­ti net jų mo­ti­nos“, ra­miai jo žo­džių iš­klau­sy­ti ne­ga­lė­jo­me. Ir štai ma­nė­me, kad vis­kas jau bus ge­rai, bet ir vėl, at­ro­do, ne­pa­vy­ko.
Ats­ki­rai de­rė­tų šnek­te­lė­ti apie emig­ra­ci­ją. Tie­sa, lie­tu­viai emig­ra­vo jau XVII am­žiu­je: 1654 m. ri­te­riui iš Kur­šo Jo­kū­bui Kel­te­riui jo krikš­ta­tė­vis Ang­li­jos ka­ra­lius Jo­kū­bas I pa­do­va­no­jo Ta­ba­go sa­lą Ka­ri­bų jū­ro­je, ku­rio­je bu­vo įkur­ta nau­ja­ku­rių ko­lo­ni­ja iš Kur­šo. Di­des­nė emig­ra­ci­ja pra­si­dė­jo XIX a. vi­du­ry, kai žlu­go Lie­tu­vos ir Len­ki­jos vals­ty­bė. XIX a. pa­bai­ga ga­li bū­ti api­bū­di­na­ma kaip pir­mo­sios ma­si­nės emig­ra­ci­jos ban­gos iš Lie­tu­vos į Va­ka­rus (daž­niau­siai – į JAV) pra­džia. Po­ka­rio me­tu da­lis lie­tu­vių emig­ra­vo į Va­ka­rus, da­lis bu­vo iš­vež­ta į Ru­si­jos gi­lu­mą. Tu­rė­tu­me di­džiau­sią dė­me­sį skir­ti tiems iš­vež­tie­siems ir juos gerb­ti, ta­čiau prie­šin­gai – liaup­si­na­me (jie ir pa­tys sa­ve liaup­si­na) emig­ra­vu­siuo­sius į Va­ka­rus. Į Lie­tu­vą iš Ai­ri­jos pa­vie­šė­ti grį­žę pa­žįs­ta­mi te­kar­to­ja: „O, kaip pas jus vis­kas pi­gu!“ Tar­si Lie­tu­vo­je nie­kad ne­bū­tų bu­vę, nors dar­buo­tis į Ai­ri­ją iš­vy­ko tik prieš ke­le­rius me­tus. O keis­čiau­siai skam­ba žo­džiai „pas jus“. „O pas mus, Ai­ri­jo­je, ži­no­te...“ Ka­lan­tis pir­mie­siems At­gi­mi­mo dai­gams, lan­kan­tis Va­ka­rų Vo­kie­ti­jo­je, Miun­che­ne nuo ka­ro lai­kų gy­ve­nan­tis lie­tu­vis (žmo­na vo­kie­tė) pa­kvie­tė ma­ne į res­to­ra­ną, bet pa­pra­šė prie sta­le­lio ne­kal­bė­ti lie­tu­viš­kai, kad kas nors neat­pa­žin­tų, jog ne vo­kie­čiai esa­me ir neap­tu­rė­tu­me gė­dos.

JAV gy­ve­nan­tis ai­rių ra­šy­to­jas Fran­kas Ma­kour­tas, ku­ris yra lan­kę­sis Vil­niaus kny­gų mu­gė­je, ro­ma­ne „An­dže­los pe­le­nai“ iro­ni­zuo­ja, kad sun­kiais ai­riams me­tais iš tė­vy­nės emig­ra­vę tau­tie­čiai Ang­li­jo­je gy­ve­no vi­siš­kai ne­blo­gai: „Dar­bo yra, mo­te­rų ne­trūks­ta, tad ga­li da­ry­ti ką no­ri, jei tik neuž­mirš­ti, kad esi že­miau­sios kla­sės ai­ris, ir ne­mė­gi­ni iš­šok­ti virš bam­bos.“
Ir vis dėl­to teks­te apie tė­vy­nę ne­va­lia be op­ti­miz­mo. Mū­sų kul­tū­ra tik­rai ne men­kes­nė nei ki­tur, ne­ma­žiau ge­rų kny­gų pa­ra­šo­ma, dai­li­nin­kai ne­pras­čiau ta­po, teat­ro ar ki­no re­ži­sie­riai ne­pras­tes­ni. Žiū­rė­da­mi te­le­vi­zi­jos lai­dą „Klau­si­mė­lis“ klys­ta­te, jei ma­no­te, kad lai­dos ve­dė­jas tik išė­jo į gat­vę ir per ke­lias mi­nu­tes tiek kvai­lių ra­do. Jis ke­lias die­nas vargs­ta, kol to­kių su­ran­da. Bet ar tik tarp mū­sų tau­tie­čių at­si­ran­da to­kių neišp­ru­sė­lių? Skai­čiau, kad iš 2000 ap­klaus­tų­jų bri­tų de­šimt pro­cen­tų tei­gia, jog Adol­fas Hit­le­ris yra iš­gal­vo­tas per­so­na­žas, kad jis nie­ka­da ne­gy­ve­no, ne­va­do­va­vo Vo­kie­ti­jai, ne­puo­lė Lon­do­no, ne­bu­vo įsi­ver­žęs į Ru­si­ją ir ne­vyk­dė ho­lo­kaus­to. Pa­si­ro­do, ket­vir­tis Lon­do­no gat­vė­se ap­klaus­tų vie­ti­nių gy­ven­to­jų ne­ga­li pa­sa­ky­ti, ar Tra­fal­ga­ro mū­šis tik­rai įvy­ko, ar tai tė­ra sce­na iš ki­no fil­mo. Taip pat ket­vir­ta­da­lis ma­no, kad Ro­bi­nas Hu­das bu­vo tik­ras žmo­gus, be abe­jo, pa­na­šus į Ke­vi­ną Kost­ne­rį. 30 pro­cen­tų ap­klaus­tų jau­nuo­lių ne­ži­no, ku­ria­me am­žiu­je vy­ko Pir­ma­sis pa­sau­li­nis ka­ras.
Lie­tu­vio sie­la nė­ra žiau­ri, lie­tu­vis dau­giau poe­tas. To­dėl Lie­tu­vos žmo­nės ren­ka­si įvai­rius sim­bo­lius, ku­rie ga­lė­tų api­bū­din­ti gim­tą­jį kraš­tą. Tai Ge­di­mi­no kal­nas, Kur­šių ne­ri­ja, Pa­lan­ga, Tra­kų pi­lis, Ne­mu­no vin­giai, švy­tu­rys Ven­tės ra­ge, se­nos Že­mai­ti­jos ka­pi­nai­tės ant kal­ve­lių, M. K. Čiur­lio­nio „Ka­ra­lių pa­sa­ka“ ar Ka­nu­to Ru­sec­ko „Lie­tu­vai­tė su ver­bo­mis“, lie­tu­viš­kos Ve­ly­kos, mar­gin­ti kiau­ši­niai, kryž­dir­bys­tė, lie­tu­vių mo­te­rų siu­vi­niai, mez­gi­niai, ma­ri­nuo­ti gry­bu­kai, agur­kė­liai, ne­pa­kar­to­ja­mo sko­nio uo­gie­nė...
Dau­ge­lis mies­tų su­da­ro sa­vo „to­pus“, ku­rie tar­nau­ja kaip ma­sa­las ir at­min­ti­nė tu­ris­tams. Į juos įtrau­kia­mi lan­ky­ti­ni ob­jek­tai: ar­chi­tek­tū­ros, is­to­ri­jos, kul­tū­ros pa­mink­lai, kul­tū­ros įstai­gos, bo­he­miš­ki ra­jo­nai ar gat­vės, at­rak­ty­vios pra­mo­gos, ge­riau­sio mais­to vie­tos ir kt. Vil­niaus TOP 10: Ar­ki­ka­ted­ra ba­zi­li­ka, Auš­ros bar­tai, Ge­di­mi­no pi­lies bokš­tas, Ge­di­mi­no pro­spek­tas, Šv. Onos ir Ber­nar­di­nų baž­ny­čių an­samb­lis, Šv. Apaš­ta­lų Pet­ro ir Pau­liaus baž­ny­čia, Šv. Kot­ry­nos baž­ny­čia, Vil­niaus uni­ver­si­te­tas, Tri­jų kry­žių kal­nas ir Kal­nų par­kas, Užu­pio res­pub­li­ka. Klai­pė­dos TOP 10: Klai­pė­dos uos­tas – jū­ri­nės lai­vy­bos li­ni­jos ir krui­zi­nių lai­vų ter­mi­na­las, Jū­rų mu­zie­jus, Jū­ros šven­tė, Klai­pė­dos pi­lis su gy­ny­bi­niais įtvir­ti­ni­mais, Teat­ro aikš­tė ir Ani­kė, „Me­ri­dia­nas“, Klai­pė­dos fach­ver­kas, Klai­pė­dos cent­ri­nis pa­štas ir kar­lio­nas, Klai­pė­dos ma­gist­ra­tas, Ka­ra­lie­nės Lui­zės gat­vė ir par­kas Tau­ra­lau­ky­je. Tuoj per­ša­si klau­si­mas – o Šiau­liuo­se?
Kaip atei­ty­je pa­si­ro­dy­si­me Eu­ro­pai? Ar kul­tū­ri­niais iš­šū­kiais už­go­ši­me Va­ka­rų ša­lių nuo­mo­nę apie lie­tu­vius žmog­žu­džius, už­puo­li­kus, va­gis? Ar ga­li pa­si­žy­mė­ti ag­re­si­ja tau­ta, ku­rios to­kia se­na kal­ba – se­niau­sia in­doeu­ro­pie­čių, ar­ti­miau­sia san­skri­tui? Ar­čiau­siai kal­bi­nių iš­ta­kų sto­vi ne ger­ma­nai, ro­ma­nai ar sla­vai, o mes – lie­tu­viai. Jau­ni­mui vis­kas pa­pras­čiau, jis šių die­nų Lie­tu­vo­je jau­čia­si taip, lyg jų ša­lis ne­bū­tų už­mu­šu­si mi­sio­nie­riaus Bru­no­no, be­si­drie­ku­si tarp dvie­jų jū­rų, gy­ve­nu­si tau­ti­nio pa­to­so są­ly­go­mis tarp dvie­jų pa­sau­li­nių ka­rų ir ko­vo­ju­si bun­ke­riuo­se, lauk­da­ma Tre­čio­jo pa­sau­li­nio. Kaip be­bū­tų, is­to­ri­ja yra. Yra praei­tis, da­bar­tis, bus ir atei­tis. Ko­kia?
Sė­di lie­tu­viai Pa­lan­go­je, žiū­ri į jū­rą ir gro­ži­si:
- Nuos­ta­bus sau­lė­ly­dis.
„Jie tik apie sa­ve“, – pa­gal­vo­ja Die­vas.