Apie miestą

Bai­gęs vi­du­ri­nę ir iš­vyk­da­mas stu­di­juo­ti, tė­vams pa­sa­kiau: „Į šį mies­tą nie­kad ne­grį­šiu.“ Grįž­ti te­ko ir net džiaug­tis, kad mies­tas ma­ne priė­mė. Mei­lę mies­tui ly­gi­nu su lėk­tu­vo nu­si­lei­di­mu. Kai lėk­tu­vo ra­tai pa­lie­čia že­mę, ap­glė­bia pa­lai­ma, ke­lei­viai daž­nai plo­ja. Toks jaus­mas, ma­no gal­va, tu­rė­tų bū­ti ir kai įva­žiuo­da­mas į mies­tą pa­ma­tai len­te­lę su jo pa­va­di­ni­mu. Gal da­bar tas jaus­mas jau at­si­ran­da, bet anks­čiau ne­bu­vo. Su­vo­kiu, kad pro­ble­ma ma­ny­je. Pri­si­me­nu, kaip kar­tą ma­nęs pa­klau­sė, ar lai­min­ges­nis esu, kai ma­ne my­li, ar kai pa­ts my­liu. Be abe­jo, ge­riau­sia bū­tų, kai mei­lė abi­pu­sė, bet jei taip nė­ra, ne­me­la­vau ir at­sa­kiau – kai ma­ne my­li. Ne­koks aš žmo­gus.

Vaikš­čio­da­mas po Ta­li­no se­na­mies­tį ga­li ne­sun­kiai su­ži­no­ti stra­te­gi­nius Es­ti­jos vals­ty­bės pla­nus. Prie Is­to­ri­jos mu­zie­jaus nu­ties­tas va­di­na­ma­sis „Is­to­ri­jos ta­kas“, kur su­žy­mė­tos svar­biau­sios tau­tos ir vals­ty­bės gy­ve­ni­mo da­tos: le­dyn­me­čio pa­bai­ga, Saa­re­mos sa­lo­je nu­kri­tęs me­teo­ri­tas, ka­rai, su­ki­li­mai, oku­pa­ci­jos... Pas­ku­ti­nė „Is­to­ri­jos ta­ko“ da­ta žy­mi 2418 me­tus. Es­ti­ja tuo­met pla­nuo­ja švęs­ti res­pub­li­kos pen­kių šim­tų me­tų su­kak­tį.Ar Šiau­liai ski­ria­si nuo ki­tų Lie­tu­vos mies­tų? At­sa­ky­čiau – ne. Pri­ta­riu min­čiai, kad mies­tų Lie­tu­vo­je nė­ra. Šiaip, ma­no gal­va, šiau­lie­čiai šiek tiek pa­na­šūs į vil­nie­čius, šiek tiek – į kau­nie­čius. Bran­gios gė­lių puokš­tės, veid­mai­nin­gos kal­bos bū­din­gos vil­nie­čiams. Ypač keis­tas jų no­ras pa­bū­ti fur­še­tuo­se su te­le­vi­zi­jos žvaigž­dė­mis ir ma­ne­ke­nė­mis, nors nuo to, kad pa­sto­vė­jai ša­lia gra­žuo­lių, pa­ts ne­pag­ra­žė­jai. Jei vil­nie­čiai trokš­ta gar­sių pa­žin­čių, kau­nie­čiai – rei­ka­lin­gų. Rei­ka­lin­gus žmo­nes jie su­si­ran­da per bu­vu­sius kla­sės drau­gus, au­to­mo­bi­lių meist­rus ar su­si­pa­žįs­ta tur­gu­je. Pa­si­ro­dęs su kom­pa­ni­ja nak­ti­nia­me ba­re, at­sklei­si žiop­liams ir bar­me­nams sa­vo ry­šius. Jei tau už­ten­ka alaus, šaš­ly­ko, didž­ku­ku­lių, spir­gų, ra­si tai nuo­sa­vo­je vir­tu­vė­je ar so­do skly­pe. Be to, ne gė­da bus, jei iš­gė­ręs ką nors iš­ple­pė­si ar ap­si­juok­si, pa­vyz­džiui, Emi­lį Zo­lą pa­va­di­nęs ta­py­to­ju.Šiau­lie­čiai – at­sar­gūs žmo­nės. Nes­ku­ba, ne­ri­zi­kuo­ja, ap­svars­to, ap­gal­vo­ja, pa­si­ta­ria. Kel­da­mie­si į nau­ją bu­tą jie svars­to, ar pir­miau tą bu­tą ap­lais­ty­ti, ar pa­šven­tin­ti. Tik Šiau­liuo­se gir­dė­jau pa­lin­kė­ji­mą: „Lin­kiu sėk­mės šei­my­ni­nia­me ir... as­me­ni­nia­me gy­ve­ni­me!“

Ar mū­sų mies­te mėgs­ta krū­von rink­tis gi­mi­nai­čiai? Šiau­lie­čiai gi­mi­nai­čiai – tai gru­pė žmo­nių, pe­rio­diš­kai su­si­ren­kan­čių ska­niai pa­val­gy­ti. Tik pa­pras­tai tai vyks­ta, kai kei­čia­si šios gru­pės na­rių skai­čius. O šiaip šiau­lie­čių šei­ma – tai bend­ruo­me­nė, ku­rią jun­gia bend­ras šal­dy­tu­vas ir te­le­vi­zo­rius. Ne­se­niai su­si­ti­ki­me su skai­ty­to­jais bu­vau pa­klaus­tas, ar man neat­ro­do, kad Šiau­liuo­se gy­ve­na su­sve­ti­mė­ję žmo­nės. At­sa­kiau – at­ro­do. Bi­čiu­lis iš­sa­kė sa­vo ne­pa­si­ten­ki­ni­mą, kai ei­da­mas pas drau­gą ne­ži­no­jęs laip­ti­nės du­rų ko­do ir il­gai spau­di­nė­jęs skai­čiu­kus. Iš laip­ti­nės išė­jęs žmo­gus, bu­vo ga­li­ma su­pras­ti, kad to na­mo gy­ven­to­jas, ėmė klau­si­nė­ti, pas ką jis ei­nąs. „Koks jo rei­ka­las?“ – bur­bė­jo bi­čiu­lis. Bi­čiu­liui pa­prieš­ta­ra­vau, kad to­kiu na­mo gy­ven­to­jo el­ge­siu rei­kia tik džiaug­tis. Kiek da­bar re­gi­me už­ra­šų: „Jus ste­bi vaiz­do ka­me­ros“, „Sau­go ap­sau­gos tar­ny­bos.“ Bet juk pa­pras­čiau­sias ir pi­giau­sias bū­tų: „Kai­my­nai ste­bi.“ Dau­ge­lis dau­gia­bu­čiuo­se gy­ve­na­me de­šim­tis me­tų, bet ne­tu­ri­me kai­my­nų, su ku­riais ga­lė­tu­me iš­ger­ti ka­vos ar vy­no. O sa­ko, bū­da­vo lai­kai, kai ga­lė­da­vai kai­my­nų pa­pra­šy­ti par­neš­ti iš par­duo­tu­vės pie­no, pa­sko­lin­ti drus­kos, kar­tu švęs­ti įvai­rias šven­tes, ži­no­ti, kad vie­ni ki­tų pa­gal­bos ga­li­te ti­kė­tis net nak­tį.

Šiau­lių pie­ti­nio ra­jo­no at­si­ra­di­mas su­ta­po su ma­no vai­kys­te. Pir­mų­jų ten pa­sta­ty­tų na­mų kvar­ta­lą žmo­nės pra­mi­nė Taš­ken­tu, nes, sa­ko, ten gy­ven­ti bu­vo at­vež­ti taš­ken­tie­čiai po ta­me mies­te įvy­ku­sio že­mės dre­bė­ji­mo. Ma­no nuo­mo­ne, Taš­ken­to pa­va­di­ni­mas pri­gi­jo to­dėl, kad ta­da pie­ti­nis ra­jo­nas nuo mies­to cent­ro at­ro­dė to­li it šis Azi­jos mies­tas. Be­je, ar Dai­nų mik­ro­ra­jo­nas ski­ria­si nuo Žir­mū­nų, Ši­lai­nių, Alks­ny­nės, Tul­pių, Pu­ti­nų ar ki­tų mik­ro­ra­jo­nų? Kie­muo­se to­kie pat skal­bi­nių džio­vi­ni­mo ir ki­li­mų dul­ki­ni­mo sto­vai, vai­kų žai­di­mo aikš­te­lės, da­bar daž­niau­siai ap­leis­tos... Ša­lia gy­ve­na­mų­jų na­mų stan­dar­ti­niai vai­kų dar­že­lių ar mo­kyk­lų pa­sta­tai. Bet anuo­met būs­tas to­kia­me mik­ro­ra­jo­ne bu­vo dau­ge­lio gy­ve­ni­mo sva­jo­nė. Dėl jų už­si­ra­ši­nė­ta į dau­gy­bę me­tų be­si­tę­sian­čias ei­les. Pa­me­nu, kai­my­nai kel­da­mie­si iš mies­to cent­ro į pie­ti­nį ra­jo­ną džiau­gė­si – gy­ven­si­me švie­sia­me di­de­lia­me bu­te... Bu­vo iš­me­ta­mi se­ni bal­dai ir per­ka­mi nau­ji, pa­vyz­džiui, tri­ko­jis sta­le­lis iš pju­ve­nų plokš­tės... 10-ojo de­šimt­me­čio pra­džio­je pa­si­kei­tus so­cia­li­nei ir eko­no­mi­nei pa­dė­čiai, nuo­sa­vus na­mus pa­jė­gian­tys pa­si­sta­ty­ti ar nu­si­pirk­ti žmo­nės į juos ir iš­si­kė­lė, ki­ti tur­tin­ges­nie­ji grį­žo gy­ven­ti į mies­to cent­rą, pa­si­da­rę bu­tuo­se va­di­na­mą­jį eu­ro­re­mon­tą. Mik­ro­ra­jo­nai pra­ra­do so­vie­ti­nės ideo­lo­gi­jos su­for­muo­tą op­ti­mis­ti­nį cha­rak­te­rį. Ne­be­li­ko ten links­mų ir vi­sus vie­ni­jan­čių da­ly­kų, pa­vyz­džiui, šiukš­lių ma­ši­nos at­vy­ki­mo ir vie­nin­go šiukš­lių į tą ma­ši­ną ne­ši­mo. Juk kie­muo­se ne­bū­da­vo kon­tei­ne­rių, o na­muo­se – šiukš­lių šach­tų. Du kar­tus per die­ną, iš­sky­rus sek­ma­die­nį, į kie­mą at­va­žiuo­da­vo gar­siai pyp­sė­da­ma šiukš­lia­ve­žė. Vien­marš­ki­niai, su cha­la­tais, įsi­spy­rę į šle­pe­tes ir su ki­bi­rais ar šiukš­lių krep­šiais ran­ko­se iš laip­ti­nių prie jos trauk­da­vo žmo­nės. Vie­nas su ki­tu pa­si­la­bin­da­vo, šnek­te­lė­da­vo, o kar­tais ir il­gė­liau stab­te­lė­da­vo pa­si­da­ly­ti nau­jie­no­mis, pa­dis­ku­tuo­ti apie įvy­kius na­me, mies­te ar net glo­ba­liau.

Mies­tas kei­čia­si. Žiū­rėk, na­me, kur bu­vo, tar­ki­me, duo­nos par­duo­tu­vė, įsi­ku­ria ba­tų par­duo­tu­vė (pa­sta­rų­jų mū­sų mies­te tiek daug, kad at­ro­do, jog mies­te­lė­nai tu­ri ne dvi, bet dau­giau ko­jų), vė­liau – kir­pyk­la, dar vė­liau – tech­ni­kos sa­lo­nas, po to – dar kas nors... Is­to­ri­ja su­dar­ky­ta. O juk pui­kiau­siai ga­lė­jo bū­ti duo­nos par­duo­tu­vė, kep­ti ban­de­les ir tu­rė­ti nuo­la­ti­nių pir­kė­jų bei švie­žiais ga­mi­niais ir gar­džiais kva­pais vi­lio­ti nau­jus.

Koks bū­tų mies­tas be pės­čių­jų gat­vės? Įsi­vaiz­duo­ki­me, kad to­kios gat­vės nė­ra. Jau ir taip blyš­kūs Šiau­liai bū­tų vi­siš­kai pil­ki. Pės­čių­jų gat­vė – tai tar­si at­ski­ras mies­tas mies­te. Gir­dė­jau šiau­lie­čius sa­kan­čius: „Ei­nam pa­si­vaikš­čio­ti bul­va­ru, gal pa­žįs­ta­mų su­tik­sim.“ Gal tai no­ras iš ne­tu­rė­ji­mo ką veik­ti, bet drau­ge ir gra­žūs tiks­lai pa­bend­rau­ti, pa­bū­ti kie­no nors drau­gi­jo­je. Tik tų vaikš­čio­jan­čių­jų bul­va­ru dau­giau no­rė­tų­si re­gė­ti. Da­bar to­ji pės­čių­jų gat­vė at­gy­ja tik per ko­kias nors šven­tes. Tuo­met čia pre­kei­viai, mu­zi­kan­tai, bū­riai mies­te­lė­nų. O džiu­gu tai bū­tų re­gė­ti kiek­vie­ną šeš­ta­die­nį, sek­ma­die­nį ar net pa­pras­tą die­ną bai­gian­tis dar­bui. Vi­si da­bar guo­džia­si, kad iš­tuš­tė­jęs bul­va­ras – opiau­sia mies­to pro­ble­ma. Tie­sa, Šiau­liai čia ir­gi ne iš­skir­ti­niai. Tas pat ir Kau­no Lais­vės alė­jo­je ar Klai­pė­dos se­na­mies­ty­je. Vil­niu­je už­kly­dau į Ka­ted­ros aikš­tę. Tuš­čia. Tie­sa, ga­na grei­tai ki­to­je aikš­tės pu­sė­je pa­si­ro­dė dar vie­nas žmo­gus. Bu­vo­me dvie­se to­kio­je di­de­lė­je aikš­tė­je. Sa­ko, pa­ts įdo­miau­sias gy­ve­ni­mas vyks­ta ga­ra­žų bend­ri­jo­se. Ly­gi­nu su Va­ka­rų mies­tais. Jei tik yra to­kios pės­čių­jų gat­vės, vi­sur ten knibž­dė­ti knibž­da žmo­nių. Ja­po­nai va­ka­rop bū­riais pa­trau­kia į to­kias gat­ves pa­si­vaikš­čio­ti prieš mie­gą. Kur tik žiū­ri – gau­sy­bė ma­žų žmo­ge­liu­kų.

„Ką pa­ts pa­da­rei, kad pa­gy­vin­tum bul­va­rą?“ – ga­li ma­nęs pa­klaus­ti. Na, nu­spren­džiau, kad nors į dar­bą man ei­ti ša­lu­ti­nė­mis gat­vė­mis šiek tiek grei­čiau, bet nuei­nu ir grįž­tu bul­va­ru. Aiš­ku, to per ma­ža. Rei­kės dar ką nors su­gal­vo­ti. „Veiks­mo mies­te ma­žai, ak­ty­vių žmo­nių ne­be­li­ko“, – guo­džia­si bi­čiu­lis. „Pats būk ak­ty­vus“, – at­sa­kau jam.

Šeš­tą va­lan­dą mies­tas bun­da, sep­tin­tą – jau pra­bu­dęs, aš­tun­tą – gy­vas. Nors ne. Tai Vil­niu­je. Šiau­liuo­se vis­kas va­lan­da vė­liau: sep­tin­tą mies­tas bun­da, aš­tun­tą – pra­bu­dęs, de­vin­tą – jau gy­vas. Šven­čių ry­tais dings­ta vi­si mies­to gar­sai. Ir kad pa­sau­lis dar kru­ta, su­pran­ti gal ko­kią 10 va­lan­dą. Šiau­liuo­se – 11-tą. Ypač ap­mirš­ta tie mies­tai, iš ku­rių daug emig­ruo­jan­čių į už­sie­nį. Jud­rie­ji iš­dun­da į Va­ka­rus, mies­te dau­gė­ja to, kas sta­tiš­ka ir kon­ser­va­ty­vu.

Sa­ko, Šiau­liai lai­ko­si ant tri­jų ban­gi­nių: uni­ver­si­te­to, ka­ted­ros ir teat­ro. Ne­ma­nau, kad kas nors tai pa­neig­tų. Šiau­lių dra­mos teat­ras mie­las, be di­des­nių juo­dų­jų pe­rio­dų, ku­rie bū­din­gi ki­tiems ša­lies teat­rams. Nei­ki­te į teat­rą, ant ku­rio du­rų ka­bo skel­bi­mas, jog teat­ras ieš­ko ak­to­rių. Ant mū­sų mies­to teat­ro du­rų to­kio skel­bi­mo nie­kad ne­bu­vo ir, rei­kia ti­kė­tis, ne­bus. Šiau­lių žiū­ro­vai rim­ti, bet im­lūs. Nuo­šir­džiai kva­to­ja per ko­me­di­jas, ati­džiai ste­bi rim­tų spek­tak­lių įdo­mes­nes sce­nas. Šiau­lie­čiai vi­sur to­kie. Nus­te­bę. Net ei­nan­tie­ji bul­va­ru, tar­si pir­mą kar­tą juo ženg­tų. Bet tai ypač pa­ste­bi­ma teat­re per per­trau­kas: žiū­ro­vai fo­jė su­ka ra­tus ir ste­bi vie­nas ki­tą, tar­si no­rė­da­mi įsi­ti­kin­ti, ar anie ma­tė tą pa­tį, ką ir jie. Ir dar vie­nas pa­ste­bė­ji­mas. La­bai sun­kios teat­ro du­rys. Stu­mi stu­mi jas. Tai ne ko­kio nors ban­ko, pre­ky­bos cent­ro ar ka­vi­nės du­rys, ku­rios pa­čios at­si­da­ro, vos tik pri­siar­ti­ni.

Ir jei­gu jau apie kul­tū­rą mies­te, tai tuoj Šiau­lius imu ly­gin­ti su Pa­ne­vė­žiu. Šiau­liuo­se, de­ja, tik vie­nas teat­ras, Pa­ne­vė­žy­je – ke­tu­ri (dra­mos, mu­zi­ki­nis, „Me­nas“ ir Ve­ži­mo). Pa­ro­di­niu dai­lės ga­le­ri­jų plo­tu Pa­ne­vė­žys ir­gi Šiau­lius len­kia (skai­čia­vau kom­piu­te­riu ga­le­ri­jų pa­ro­di­nius plo­tus). Tie­sa, jei pri­dė­tu­me Dvi­ra­čių, Ra­di­jo ir Ka­ti­nų mu­zie­jų plo­tą, gal ir Šiau­liai iš­si­verž­tų prie­kin, bet čia aš tik apie dai­lę. Ta­čiau nie­kad ne­pri­tar­siu bur­bė­ji­mui: „Ko­kia ne­lai­mė, kad gi­miau Šiau­liuo­se.“ Pa­ly­gin­ki­te vo­kie­čius, ku­rie sė­di sa­vo mies­te­ly­je ir ne­si­krem­ta, kad jie ne Pa­ry­žiu­je.

To­kiu me­tu no­ri­si pri­si­min­ti ko­kią nors gra­žią is­to­ri­ją. „Ka­ta­li­kų pa­sau­lio“ lei­dyk­la yra iš­lei­du­si ke­le­tą ku­ni­go vie­nuo­lio An­to­nio de Mel­lo ale­go­ri­nių pa­sa­ko­ji­mų kny­ge­lių. Kny­gų au­to­rius sa­vo skai­ty­to­jams yra sa­kęs, kad jo pa­sa­ko­ji­mai – ne apie ki­tus, ne apie ta­vo drau­gus, prie­šus, gi­mi­nes ar kai­my­nus, o tik apie ta­ve, skai­ty­to­jau, ir nie­ką ki­tą. Štai kny­gu­tė­je „Var­lės mal­da“ ran­da­me pa­sa­ko­ji­mą apie du bro­lius. Vie­nas tu­ri žmo­ną ir pen­kis vai­kus, ki­tas – vie­ni­šius. Tai­gi tas pir­ma­sis pa­svars­tė, kad jis tu­ri vai­kų, ku­rie jį pri­glaus se­nat­vė­je, o vie­ni­šam bro­liui ga­li bū­ti sun­kiau, tad jis, ka­dan­gi bro­liai da­li­jo­si der­lių per­pus, pa­si­sten­gė ke­le­tą mai­šų dau­giau su­pil­ti į bro­lio aruo­dą. O vie­ni­šius bro­lis pa­svars­tė, kad kam jam vie­nam tiek grū­dų, ir ke­le­tą mai­šų dau­giau su­py­lė į bro­lio aruo­dą. Jie tai da­rė slap­ta ir il­gai, kol kar­tą su­si­dū­rė su mai­šais ant kup­rų ne­ši­ni vie­nas ki­tam. Ir kai mies­te­ly­je nu­spren­dė sta­ty­ti baž­ny­čią, nie­kas ne­su­ge­bė­jo pa­siū­ly­ti jai ge­res­nės vie­tos, kaip to­ji tarp aruo­dų, kur mai­šu ne­ši­ni su­si­dū­rė bro­liai.