Chodaki (I)4

Spėkite iš trijų kartų – ką šis žodis reiškia? Chodaki. Nežinote? Eikit sau, kaip smagu! Sakote, jog kvepia jis Japonija. Gal būt. Krykščiu, kaip vaikas, bet – neatspėjote. Kad tai toksai žaidimas? Kur skamba panašiai , lyg sudoku. Ne, ne. ne. Ir dar kartą - ne. Gal koks kiniečių vienkartinis mechanizmas? Netiesa – šįkart aš jus ėmiau ir nugalėjau. Pasiduodate?

Žinokite, tokiu žodžiu anam sojūze vyrai buvo vadinami. Vyrai! Aišku, ne visi. Na, buvo tokie kažkada, kurie, matėte, pas Leniną, kurie su vyžom, taip sakant, pas ober bolševiką buvo atėję. Bet šitą kart - ne tie. Čia chodaki - rinktiniai vyrai, lovelasai, dar kitaip – bastūnai, suvedžiotojai, mergišiai. Tokiu žodžiu buvo vadinami. Slaviškai. Smagu, ar ne? O po teisybei, tai buvo ne tik viliokliai ir estradiniai vyrukai, tai socializme buvo – saldiniai meilės obuoliai. Gi pagal veislę, tikriausiai – Avenarijai. Ir ne prasčiau. Bet tokie ir yra. Apsidairykite, jų pilna ir dabar. Jie – visų laikų darželio gėlės. Ir tai puiku. Kai kas dar sako, jog gyvenime mergišius, tai liga. Ji lyg tai intimofobija vadinasi. Mediciniškai. Baikit, visa tai niekai. Paklauskit moterų. Jos pasakys apie ligas ir panašius ligonius. Tuomet, kai kas penkta, tai - nelaiminga arba vieniša. Tokie vyrukai – gyvenimo pipirai, česnakai ir prieskoniniai peletrūnai, savais kvapais, skoniu ir aštrumu jie moteriškėms kasdienybės būtį spalvina ir padabina.

Taip yra pilkam gyvenime. Tam kasdieniniam, paprastam. Bet, galvoju, ar panaši liga yra politikoj? Tokia, kuri, lyg vandenyno šėlsmas, jau du dešimtmečius Lietuvos žemėje ir ūžauja, ir siaučia. Turėtų tokia būti. Gal kokia kvazi dezinterija, sakau? Kokios maliarijos, mąstau, ir kokios juodligės bacilos tuos lovelasus iš vidaus po partijas vis gena, purto ir plikina. Jų politikuojančius organizmus, regi, čia krato, čia svaigina. Nesumaišykite: ne apie partijas čia, apie – bėglius. Kas juos, palaukit, plaka, gena tuos chodakus – bastūnus? Ir kur? Galime palyginti. Vienus jų, tai tuos, kurie čia pat , pilkam gyvenime – per moteris, jei kaimiškai, tai – per mergas juos nugena. Maliarija, turbūt. Kitus, kurie politikoj – per partijas, lyg vanagus, žemu skrydžiu lakdina. Tikriausiai, juodligė. Žinotumėt, kaskart - vis per naujas, tas partijas, lakdina. Dabar jau, pastebiu, ne tik per jas, bet ir per įvairius judėjimus jie sklando, karksi, klykauja, taip sakant, juda, naujas idėjas tokiu tursenimu, jie giriasi, brandina. Judėjimų vadai ir šiaip jau atsiskyrėliai – vienišiai šiais metais skuodžia atskirai - siera žeme su prakaito lašu ant nosies. Anie šįkart šuoliuoja. Tarsi australiškos kengūros. Po begėdystėm nuganytus savos valstybės plotus. Kai jie dar partijose buvo. Nuganė. Taip, taip, per daugel metų nuganytus plotus - jų pačių. Šuoliuoja. Jie dairosi ir uosto. Kad ir pridusę, kad ir apšlubę, žinotumėt, jie vis šuoliuoja. Ir, kiek matyti, nepavargsta. Ir nepasiduoda. Galbūt, jog mato prieš akis kažką dar sau naudingo. Gal plotų, dar žaliuojančių, neištryptų? Mato. Ir , kas svarbiausia – dar nenuganytų ir kitų nepaliestų. Atminkite, už mėnesio – rinkimai. Tik štai tos pergalės, kad jas kur galas! Jos kiekvienam – kitokios: eiliniams chodakams – mergišiams, skirtingai nei politikams, pilkam gyvenime šiek tiek sunkiau – be akių šturmo ir meilių žodžių burzgesio tu lovos deimanto lengvai nebepaimsi. Prieš tave, broli, netgi ne šiaip sau miegamasis, prieš tave - visas Kenigsbergas. O gal net ir sunkiau. Galvos čia reikia, galios, žavesio, lakios fantazijos, hormonų šėlsmo. Ir tvirtų blauzdų. Juk pergalės nenukrenta sustirusiems ir leisgyviems Motiejams. Molio. Čia reikia judesio. Tarp kitko, ir pergalės nebūna kasdieninės.

Partiniams chodakams, lakūnams ir bastūnams - viskas paprasčiau: pataikei tarp šiltos, lyg Golfo, tekančios politinės srovės, įsimerkei save, tokį sustirusį, lengvutį, mažutėlaičių, skirtingai nei K. Markso sunkiasvorių, smegenų, plonutėm, lyg žiogelio, kojom, taigi, įsimerkei save į jos šiltutį, tingų sūkurį ir...tave nuneša. Lyg tuščią plūdurą. Per partijas. Patį. Svarbu, nerėkauti ir nesidraskyti. Ten – kur nereikia. Ir prieš vadus, lyg sliekas bestuburis, tinkamu laiku sudribti. Ir dar – kalbėti tai, ką vado ausys pageidautų tuo metu išgirsti. Štai tu ir nugalėjai. Be vargo, pasispardymų, hormonų, lakios fantazijos, kantrybės ir jėgų. Ir dar, tik nepamirškit: svarbu laiku sugaut srovelės kryptį. Reikia. Jeigu iš patirties ir pagal V. Majakovskį, taipogi reikia nepamiršti: į kairę, kairę, kur penkiakampės kontūrai dar ant vadų „telniažkos“ neištrinti pasilikę. Neapsižioplink: nuolat - kur kairiau. Nes būti ten – materialiai naudinga. Ir neatmerkti ne laiku akių. Reikia. Na, tarkime, jau vien dėl to, kad tu staiga nesusigėstum. Dėl ko? Jog lengvu plūduriavimu jau kokias penkias partijas tu aplankei? Ir, aišku, ne „parfumais“ jų centrinį biurą atsistojęs prišlakstei. Į jų, bet ne į savo kilimėlį nusišluostei kojas? Na, jau pasakė! Ir kas, kad aplankei, ir kas, kad nusišluostei? Niekas. Sako, lietuviškoj kalboj seniausiai dingo žodis „išdavikas“. „Pragmatikas“ išdygo vietoj jo. Jei tave tokį, na, lyg tai plūdurą, lyg apsišlakščiusį, lyg nusišluosčiusį partinės prieplaukos ne tik sutinka, bet dar ir apsidžiaugia. Ir dar – į savo būrį priima. Tos partijos. Sakykit, kas dėl šito kaltas. Ten, sako, nuolatinis asmenybių badas. Argi? Neapsirik. Ne badas ten - didžiulis perteklius. Ko, ko? Galvų, vadų, jeigu neveidmainiaujant – per daug ten įvairiausių norų sėdmenų. Kėdžių, supraskite, jiems nuolat trūksta. Mirtinai. Aukštų, tvirtų ir įtakingų. Dėl kėdžių, tik ne dėl asmenybių trūkumo jos, partijos, nuolatos badauja. Žiūrėk, pasiūlo pradžioj plūdurui mažutę vietą apačioj, pasuolėj, ant grindų. Suprask – lai pats savom jėgom iš pastalės pakyla, išsikapanoja. Regi, jau bičas tas pilvu aukštyn ir plaukia. Į kitą prieplauką. Partinę. Reiškia, nevertino jo, nepripažino. Chodak kakoj. Klausykite, gal dar kartelį imkime ir paspėliokime? Visi. Labai prašau. Ir vėl, kaip pradžioje - iš trijų kartų. Gerai? Tad klausiu: pasakykite, brangūs piliečiai, Šiauliuose gyvenančio tokio žmogaus vardą ir pavardę, kuris Lietuvoje toks yra vienintelis. Vienut vienintelis. Sakote Viktorija Čmilytė. Taip, ši moteris garbinga, įžymi, tikra kovotoja ir dar - protinga. Bet tai ne ji. Neabejojate, jog tai Levickis Martynas, Marytės Markevičienės mokinys. Na, tas nugalėtojas, su akordeonu, jaunuolis, sakote, tas garbanius, raudonskruostis. Šis vyrukas taip pat kietas. Bet ir tai - ne jis. Na, gal Jonas Mileris, sakysite? Išradėjas tas, su šaukštais ant mėšlinės šakės. Kuris miesto srutas, kai žmonės mato, iš tekančio upelio semia? Ir šluotas dešimtim dalina? Taip, taip, tas pats, kuris, lyg Odisėjas, grandinėmis pats save prie valstybės prisirišo? Ir sirenas, tas iš spaudos, pasigrožėti į save pasikvietė. Kad jį ir apie tai, ką matė, tuoj pat ir aprašytų. Tas, kuris prieš svoločius, visokio plauko išnaudotojus, parazitus kovoja? Neatspėjote – ne tas. Tokių – ne vienas. Pasiduodate?

Atskleidžiu: šis žmogus - Grigaliūnas Stanislovas. Chodak generalisimas. Inžinierius, Šiaulių politinis ir visuomenės veikėjas, cituoju iš „Wikipedijos“ :“daugiausia partijų Lietuvoje pakeitęs politikas“. Štai jums, prašau, ir tas žmogus. Vienintelis. Lietuvoje. Vienut vienintelis, ir ačiū tau, Šiauliai, už jį. Išgarsino. Kai S. Grigaliūnas 1974 nuo TSKP pradėjo, taip stojo, stojo, stojo iki šiol. Galbūt, jau 10 kartų. Kas kartą - į naujas. LKP, LDDP, Ūkio, Naujoji sąjunga, Valstiečių /senojoj ir naujojoj/, LSDP, Darbo – tai partijos, kuriose savuosius pėdsakus politikas yra palikęs. Vieną kartelį net dešinėn, pas nuosaikiuosius konservatorius, matyt, netyčia, Stanislovas užkrito. Tik, ačiū Dievui, neilgai – nespėjo vyrą patriotai sugadinti. Kai kuriose net prie elito buvo prisišliejęs. Kaip rašo vyras pats, gyvenime jis tik mėgėjas – bitininkas. Politikoj greičiau galėtų būti profesionalas - bitelė tranas. Tranai, kaip žinote, bitelių patinai. Po medonešio, jau rudeniop, kaip rašoma, bitelės juos velniop iš savo būrio išgena. O jei jie pasilieka, tai reiškia, kad avilyje motinos nėra. Arba yra, bet nevaisinga. Iš viso to, kas vyko p. Stanislovo partiniame maratone, tapo aišku, kad visos S. Grigaliūno aplankytos partijos turėjo jau savus tranus. Ar savo motinėlę, kuri , kaip pasirodė, esanti dar ir vaisinga. O nevaisingas buvo Valstiečių – liaudininkų avilys. Jame bitelė – tranas ilgai užsiliko, štai šitame avilyje ir dūzgia iki šiol p. Stasys. Kaip rinkėjai už tokius politikus – bėglius balsuoja? Tai reikalas jau jų pačių - rinkti ir pasirinkti. Man, asmeniškai, jisai visai simpatiškas vyrukas: ir kalba daug, ir kritikuoja nemažiau. Nesvarbu, kur sėdėtų – valdžioj ar opozicijoj, bet visados anam kalti – kiti. Baimės neturi, nes dirba sau, o ne valstybinėj tarnyboje. Bet aš, kaip tyčia, ir be p. Stanislovo, turiu ką į miesto valdžią pasirinkti. Tik štai netyčia kitas klausimas iškyla: kaip, kokiomis akytėmis, raustant joms, žvairoms ar švelniai bąlant, p. Stanislovui ramiai pavyksta paliktus kadaise partiečius koridoriuje susitikt, tikriausiai, ranką susitikus vienas kitam ir draugiškai paspausti, gal mandagumo žodį retkarčiais netyčia pasakyti. Juk ne juokai: čionai - ne laisvo elgesio mergytės, kurioms už paslaugas atidavei nemažą pinigą, ir tu – jau kvit: dėkoju, plaštakėle, tu , anot Franko Krukelio, patogi buvai, ir mes jau vienas kito nepažįstam. Čia, vyrai, partinių pasilakstymų tu jokiais pinigais neatsipirksi, čia rimtas reikalas – politika, ir to vertėtų nepamiršt. Bei už daug ką, kas mieste neteisingo pridaryta, asmeniškai turėtų atsakyti.

(bus tęsinys)