Gausmas (I)

Tik nerašyk, dėl Dievo meilės, Virginija, apie politiką – prašau savęs. Šįkart. Na, susikaupk ir užsičiaupk. Kantrybės. Ir kad nė pypt, ir nė mur mur - įsakinėju. O dar svarbiau – nutilk apie pačius politikus – savęs maldauju. Šiam laikui apie juos, mažiausiai, nuobodu, jeigu daugiau - kenksminga. Suprask, pasauly gaudė, sproginėjo, čiaudėjo didžiausios švenčių šventės, ir Šiaulių žmonės tavojo politteroro apsunkusiom galvom jau neištvers. Žinau, jog be politinės baltosios karštinės ilgai neišturėsiu - prie jos, taip sakant, vietinės smulkiosios, aš tarsi priskretau, todėl, tikiuosi, apie ją dar šį bei tą, galbūt, ir parašysiu. Tačiau šį kartą sutinku - gerai. „Terorą“ ateičiai aš atidėsiu. Bet jeigu apie tai šiemet, naujuosiuose, dargi šiandieną, plačiai neprasižiosiu, tuomet, vargeli, apie ką daugiau? Rašyti. Apie gerumą? Kai pykčio gausmas šalia tavęs, lyg šilo vilkas, staugte staugia? Tauta sakys – paleidai, gerbiamoji, seiles, juk vėjus veltui į akis puti. Jei apie sąžinę susigalvosi, patars – patikslinki diagnozę, brangioji. Savo. Sąžinė, tai šiandien jau - liga. Na, rašysi apie tvarką, o čia – užtenka sunkti smegenis, beauklėjant ir rašant, varyk lazda į sėklides, kaip vyrai sako, iš vieno smūgio - tuoj atsimerks ne tik tvarka, atgims čia pat ir teisingumas. Galbūt, sakau, apie gyvenimą ir likimus – nejuokink liaudies, pamokins, gyvenimo sėkmė tada, kai euras siauroje tavojoj, o ne kaimyno plačiojoj saujoj tupi. Tiesiog pati išsigandau – ką čia aš, po velniais, pasirašiau ? Jei tai, ką aš po švenčių tuščia galva pati sau susikūriau, yra tiesa, o ne įsivaizduojami spėjimai, tai – galų galas. Neabejoju – taip nėra. Tačiau ... Palaukite, nejaugi nieko šiam pasauly nežinau, nieko nesuprantu, o dar svarbiau – nemoku nieko? Gal iš tiesų? Tad pakalbėkime šiek tiek ir apie „nieką“. Jei ne apie politiką, tai apie bele ką. Na, pavyzdžiui. Pasibaisėjau: juk šiandien aš savam krašte žmonių vartojamos kalbos dorai nesuprantu, klausykite, aš, paprasčiausiai, jos visai nemoku. Ir tai, ar žinote – šviesiausiojo J. Jablonskio metais. Kaip išdidu: J. Jablonskio, kuris ir aš - iš vieno krašto.. Ar jums taip neatrodo? Kad mus gimta kalba, lyg vargšus žodžio luošelius, nykioj paraštėje pravirkusi paliko? Kokia kalba, sakykite, suprantamai toliau rašyti? Aplink vien gausmų gausmas. Lyg jūrom mariom žodžiai, kastruotos žinios, lėkštokos frazės, beprasmiai sakiniai garsiausiai oštų. Kad taip bent gaustų nekaltai. Bet ne – jie lenda, grūdasi tiesiog į tavo ausį, tada giliau – į tavo širdį. Tokie nutriušę, išsigaravę, apčiulpti. Žodžiai. Pirmiausia - iš radijo, teleekranų. Per ją, tą manąją, pasaulį girdinčią, kalbinės ir naujienų šiukšlės į pačią sielą braute braunasi. Be gėdos, varžymų, taisyklių. Ar tam, kad ją, dar gyvą ir atkakliai viduj plevenančią, kasdien dar ir graudžiai pravirkdintų? Lyg koks NKVD. Ar AIDS prakeiktas. Lyg bukas chamas šių dienų. Ar reikia aiškinti, kas įsibrovėliai? Prašau - bent vienas jų. Gi paskaitykite TV programoje. Suradote? Tai nesunku: kas kaltas, dar pažiūrėsim, pačiupom, farai, savaitės, klausimėliai, kakos du, burbulai. Su jais, iš jų – tos pačios žinios ir ta skurdi, naikinanti kalba. Tarsi primatų iš zooparko – su 400 žodžių atsarga. Vienoda, plastmasinė, negyva. Ei, jūs, tie girdintieji, jūs rykite, tą surogatą, vėl pažiūrėkite, tada dar paskaitykite, po to vėl paklausykite ir mikliai vėl viską surykite. Be padažo, krienų, tomato, svarbiausia, jūs tik rykite. Greičiau. Bet ką. Ką girdite , ar dar šiek tiek primatote – tą viską pateiktu pavidalu mikliai savyje suvirškinkite. Pasižiūrėkime, kas iš anos ekrano pusės naujai sukurta puskalbe į mūs pasąmonę kasdieną kemšama, aplaižoma, sugrūdama. Manau, kiekvienas šitai mato, todėl ar verta viską aprašyt? Nebent apie kelis, ir tai - tik be analizės, tik priešokiais, tik apgraibom, tik paviršiukais . Svarbiausia, kas už visa tai ekraniniams apmoka. Štai kas daugelį sveikų žmonių kankina – klausimai.. Bet kas tai pasakys. Juk baigia Lietuvos žiniasklaidą iš užsienio „po pigiąja“ kažkas supirkti. Svarbia dalim pirkliai – iš Rusijos. Na, žiūrėkite. Vakaras. Visi šeimoj seniausiai sotūs ir priešais savo nosį tingiai spokso. Naganas - pultas ranką šeimininkės spaudžia. Laukia. Mato: štai stovi „valandos“ ekraniniam lauke smulkutė išdabinta dama: veidelis, lyg popierėlio lapas, baltutis baltas, visa pati – trapi, lyg kristalinė vaza, žiūrėk, netyčia barkštelėsi – suduš ir sutrupės į tavo saują. Ji klausinėja, maivosi bei tarška, mala, pliurpia. Kiekvieno sakinio gale – klausimas – parazitas: ar ne? Į smilkinius, jaučiu, jis kalte kala. Ir įkala. Jai atsiliepia sukviestųjų choras. Garsais, skiemenimis, nes pilno sakinio nespėja pasakyti niekas. Dainavimas sutartine – Veronika taip apie laidą pasakytų. Ir taip – pusantros valandos. Ar ne? Ko? Gi sutartinių. Kuriose – nesutaria niekas. O iš tikrųjų, ilgos minutės – gausmo. Klausykite, suabejoju, negi žmogus emocijų gausmu neapsinuodija? Ar neapkursta? Nežinau nieko. Kita gėlė, tokiu pačiu vardu iš to paties skaisčios jaunamartės vainiko, tik iš kitokios TV „valandos“, netgi vienu ir tuo pačiu mums rodomu laiku, matai – ją rodo.. Tarsi piranija, žvelgi, ji įneria į paruoštos laidos apšviestą plotą. Pas publiką, kurią ... čia pat susiurbia tarp savų dantų. Sudrasko į skutus. Tik ne visus kartu, sukramto juos po vieną. Tuos dalyvaujančius. Ne paprastu, o kryžminiu, kaip koksagizą - kvadrato lizdiniu būdu. Į silosą pavirsta sukviestųjų frazės, skirtingos nuomonės, atsakymai, skundai, verksmai. O pabaiga, kaip įprasta, aplaistoma silpnos vargšytės ašarų lietum. Gaila ir sunku. Tada plėšrūnė ima veltis, kapot žodžius, netinkamai kirčiuoti. Ne tie, matyt, vedėja, tavo metai! Jau nebe tie! Geriau jau tau – už kadro. Tačiau jinai nepasiduoda. Supranta: svarbu, lyg bokse, laikyti įtampą ir greitą tempą. Taip – iki galo. Kalba – nebesvarbu. Matai, scenarijus vedėjai užsikirto ir pasiliko jai už nugaros labai toli. Supranta, jog ir šitą kartą per daug svečių į laidą prisirinko, bet ar gali bet kam šį malonumą atsakyt. Tiktai vargu, ar kas suprato, su kuo, kokia kalba ir apie ką tą vakarą visi vienu balsu kalbėjo. Ir ko išmoko. Bet kad ne vienas pasijuto po laidos įskaudintas, apkandžiotas, sugeltas, apsivėlęs – tuo neabejojo niekas. Nejau, mąstau ramiai, tokia mada į eterį atėjo – kalbėt piktai, be pauzių, intonacijos, taškų, kablelių. O aš, kaip supratau, ir vėl nieko nesupratau. Klausykite, dėl ko taip dirbama? Protingas gal ir atsakys. Aš ne. Kad būtų jai, taip sakant, sau pačiai , o svarbiausia, mums, ją žiūrintiems, ne tik skausminga, bet ir sunku? Gal šitaip liepta? Kišenės ir viršininkų. Dėl reitingų, reklamos, pinigų, ambicijų? Taip dirbama. Ar dėl naujų, nežinomų, susigalvotų žanro principų? Ne. Tikriausiai .Už pinigus, mielieji, už juos šiandien taip dirbama, už juos, brangiuosius, visa tai. Bet galima juk ir visai kitaip. Dirbti. Už tuos pačius ir pagrindinis „kakos“ du veikėjas, kaip rašo, gražios šeimos ir atsakingas vaikų tėvas,/ tarp kitko, jam parašytas tekstas – sodrus, begėdiškas, tačiau – visai žaismingas / kas vakarą prieš visą Lietuvą ant trumpo nervo išmeta akis, jas į visas puses baltai išvarto. Tada, grėsmingai žaibakiuojant, žandikaulius guzais kietai sutrauko Ir viskas? Ne. Kas metai vis kvailiau, vaikinas, raitosi ir pašėlioja. Su Bernim anuomet buvo spalvingiau. Galbūt, už tuos pačius, ne didesnius, suprantama, centus, mat – krizė privertė visus, ne vien tik jį, vikriau per eterį žargyti kojas. Toks menas. Bet tuščia jo, juk šeimą vyrui išlaikyti reikia. Tiktai vaikai, prabėgus daugel metų, kokiais vaizdais savo tėvelio meną prisimins. Bet aš ir čia – nesuprantu vėl nieko. Na, ir gerai. Pagriebkime, dėl įvairovės, į trejeto kompaniją dar vieno televeikėjo veidą. Tą, kuris visiems, kas tik aukštai, be jokio „gal“, seniems „televilkams“ nuolankiai ir visad paklūsta. Reikia tik pamatyti, kaip šis vadų išaukštintas jaunuolis, ratu politikais apsisodinęs, įsijaučia į savo didžią šiam pasauly misiją. Ir ne bet kokią – žurnalistinę. Prieš kameras ir prieš valstybę. Įsijaučia. Visas. Matai anas: akim dilbokšt į popierių. Duria. Iškart – pirmojo žodžio ieško. Neranda jo ilgai. Tad rankomis į priekį. Šauna. Nervingam virpuly sustingsta. Pirštai. Atgal laidos metu, tarp kitko, pas šeimininką jie jau nebegrįžta. Pirštai. Žodį surado. Prasideda: rankelės, lyg sparnai malūno, ūmai suskeryčioja. Jos tiesiai prieš politikuojančių akis, jos provokuoja, provokuoja, pro .... Sunervuoja. Bet tai – niekai. Vyrukas klausimus, matai, eilėn nesurikiuoja. Jis, paprasčiausiai, logikoj graudžiai pasimetė. O ką daryt – nesumeta. Tada jau jis, brolyčiai, zulina. Bele ką. Zulina. Kaip aš dabar. Ar koks sustiręs aštuntokas. Suolą. Zulina. Tai vyksta TV studijoj. Ar tikite? Tai vyksta kalbininko J. Jablonskio jubiliejaus metais? Ir vyksta - ne juokais. Sako, už pinigus – visa tai. Šį kartą – mūs visų. Taip sakant, už tuos pačius gražiai gyventi žmones ruošia. Paruoš, anot senolių: koks medis, tokia ir žievė. Bet aš, atsiprašau, nemoku nieko.

Ir taip - kas mielą, mielą vakarą: šeimynų sotis, televizorius, naganas, sofa. Bei tie, kas į ekraną valandomis spokso. O iš ekrano kas? Ten dešimtys, ne, ne aprašyti keturi – šimtai. Ekraninių panterų, kiaulaičių, kobrų, liūtų. Jie, lyg krepšinyje, pasuoja, driblinguoja, meta. Iš ten. Dažniausiai įmeta. Jų netgi nebauduoja. Meta į šiapus, čia. Ir, žinote, pataiko. Tritaškiais. Pataiko. Į mūsų krepšį. Lyg Sabas patriotiniam Kaune..