Užuojauta (II)4

Pirmoje dalyje nusklendžiau, nuplasnojau virš neteisybėmis ir begėdyste įmirkusios Lietuvos. Tikra tiesa, šaižiai pavirkavau, tyliai nualpėjau dėl įžeisto ir pažeminto jauno šalies ministro. Nesigailiu. Gerai, kad alpėjau, gerai, kad virkavau, juk tai daryta ne dėl savęs, dėl svetimo, dėl – kito. Apie save, neabejokite, kalbėsiu aš labai ramiai. Šiandieną kupini dvarai, pakrančių pirtys – vieniems, pilni laukų krūmynai – jau kitokiems, kuriuose visokie atsargieji, naudą apsiskaičiuojantys bei šiaip iš prigimties bailieji saugiai prisimerkę tupi. Džiaugiasi, kai mato, kad šį kartą ne pačiam – kitam suplukę skūrą lupa. Svarbu, kad čia, greta, vien jie, savi: po sėdmenim – talpus naktipuodis, gerklėj – šampano putos, o rankoje – šaltai rūkytas kiaulės kumpis. Ir kvit.

Smagus laikas. Po rinkimų. Kai kam – beribis džiaugsmas, o kai kuriems – užgriuvęs kasdieninis graudulys. Aišku dėl ko, tai vis - dėl darbo, dėl pareigų, dėl užsėstų ar prarastų etatų. Dėl šito juk ir vyksta pats rinkiminis paradas, o ne dėl kažkokių subraižytų lape programų, nesuprastų ideologijų: kas, kiek ir kur, per ką, su kuo miesto kampus valdys. Tiktai vargu, ar juos nuoširdžiai, atsidavusiai tvarkys. Chameleonų nerimo, spalvų keitimo metas.

Man sako: „Na, tu, Virginija, tik nemeluok, sakyk - dabar esi laiminga: dvi tavo „geradarės“, matei, išgriuvo iš politikos. Ir, gali būt, ilgam, ar net visam - V. Stasiūnaitė su A. Javtokiene.“ Sakau ir nemeluoju – jau dešimt metų mano gyvenime šitų politikos ponių nėra. Nėra nei mintyse, nei vaizduose, nėra net ir prisiminimuose. Tik štai dar netikėtai užtikau savuose archyvuose. Net ir manam keršte šių moterų, žinokite, nėra. Tegul indėnai, nuogi gamtos vaikai, savo doriems ir paprastiems gentainiams sako: „Atsisėsk upės pakrantėje ir lauk, o tavo priešo lavonas būtinai praplauks pro šalį.“ Kai aš, vaikas, įdegusi ir ruda, kaip daržo pupa, sėdėjau tėviškės Nemuno pakrantėje, pro šalį plaukė „Kęstutis“, „P. Cvirka“ ir „Zaria“, o skersai upės – valtis su dviem girtais irkluotojais, kurių kiekvienas – tik su viena koja. Irgi plaukė. Skaudu, nes ir lavonas buvo, tiktai ne priešo – mano suolo draugo Rimo, penkiolikamečio. Prigėrė. Šios moterys - tuščia vieta. Mano gyvenime – tikrai. Šios moterys mane pažemino. Nežemino manęs joks dirbtas nuo vaikystės darbas: nei „gruzčikės“ miestelio plytinėje, nei sąskaitų kaimo mechanikams išrašinėtojos, nei penkeri „Nuklono“ darbo metai, pailsint nuo alkoholikų, smurtautojų bei jų landynių, nei daugel metų buvusi tarnystė protiškai neįgaliem žmonėm. Tarp kitko, pažemino ne tik jos vienos. Šių moterų šiandien politikoj nėra, bet štai kiti – dar pasilikę. Tai pasakyti – nejauku, man tai – didžiausia gėda. Iki šiol.

Nors, iš tiesų, man šiandien jokio skirtumo nėra, ar A. Javtokienė yra Savivaldybėje, ar dabar jos ten jau nebėra. Koks skirtumas, iš tiesų. Galėjo ta A. Javtokienė ir toliau vaikštinėti Savivaldybės koridoriais ir savo pastabomis bei nurodymų kultūra kas dieną šiurpinti gero auklėjimo jautresnes darbuotojų sielas. Savivaldybėje to irgi reikia. Darė ji šį bei tą per 11 buvimo valdžioje metų, Bijotę iš mandagumo neminėsiu, apie prokuratūros įtarimus – taip pat: tarėsi dėl bulvaro, mokiniams diskotekas pramušinėjo, kartais nuvažiuodavo ir į kalėjimą, na, dar, atrodo, balsavo už amfiteatro atidavimą koncesijon, raportavo, jog elgetų Šiauliuose nėra. Ar maža? Pernai žiemą vienoj telelaidoj po šitiek metų išgirdau ją pirmą kartą kalbant sakiniu. Išplėstiniu. Ir iki taško. Net ką ji kalba, žinokit, supratau. Pasirodo, ji į politiką nuėjo, būtent, kalbėti, šventos tiesos sakyti: „Jei nebus žmonių, sakančių tiesą, kas beliks?“ Viso dešimtmečio, kaip matote, reikėjo, kol jos tiesas, kalbas žmonės suprast galėjo. Koks skirtumas, galėjo dar kelis metus kalbėti. Tribūnose ir iš ekranų. Ir šiaip savaitgaliuose, būdavo, išnyra televizijoj tokia didžiulė ir graži, tarsi Marjampolės pyragas, plaukučiai sušukuoti, kiekvieną kartą - pagal skirtingą madą: žiūrėk, gelsvom plunksnelėmis plačiai galvutė pribarstyta, matai, ant smilkinių kirpčiukai žemyn svyra , plaukai nuo gero lako blizga. Ne per seniausiai ši moteriškė gyrėsi: „Mes apsivalėme nuo nereikalingų žmonių – išsivalėme žaizdas, kad jos neterštų viso organizmo. Esame patikrinę save.“ Čia apie save, paulauskininkus – socialliberalus. O pats V. Simulik, įsimylėjusio save vaikino lūpom, A. Javtokienei į ausį šaltą miglą pūtė: „Mane žavi jos charakterio tvirtumas, pozicijos turėjimas ir žavumas, elegancija“. Tai ką? Jau Alma supūliavo? Ji teršia visą organizmą? O šitų žodžių prasmę „teko patirti, jog politika ne visuomet yra teisinga“ A. Javtokienė galėjo suprasti tuomet, prieš 10 metų, savo politinės veiklos pradžioje, kuomet jinai, įniršusi, neatlaidi, šuoliavo mano buvusios darbovietės koridoriais, ir, matyt, šventai tikėjo, nuo kokio brudo - V. Ladietienės - skubiausiai reikia Šiaulių miestą apvalyt. Na, ir pavalė. Tikra tiesa, jos abi ir aš – iš skirtingų gyvenimų, minčių ir pajutimų rato. Pavyzdžiui, V. Stasiūnaitė pasakojo, jog vaikystėje mirė juoku iš to, kaip ji geram ir norinčiam draugaut berniukui, užsodinusi jį ant senos mašinos sėdynės, įstumdavo į balą ir liepdavusi plaukti. Jai, sėdinčiai ant kranto, nuo tokio vaizdo buvo linksma, ypač, matyt, jei jis vidur balos į vandenį išvirsdavo. Na, buvo džiaugsmo, rankų plojimo, juoko Vidai. Aš, priešingai, šalia vaikų namų vaikystėj gyvenau, ir mes dalijomės viskuo, silpniausiesiems padėjome, vienas kitą mokykloje globojom. Tai darėm – iš širdies, tėvų pamokyti.

A.Javtokienė, prisipažinusi, jog esanti karinga, bet jautri, dar pergyvenanti už įskaudinimą bei įžeidimą / tarytum įžeidimais kas labai džiaugiasi/, tačiau ir ji paleisdavo į brolį neluptą kiaušinį. Gi aš prieš savo brolį, mano vaikystės jautrų sargą, didįjį autoritetą, tą tylų, gailestingą užtarėją, nepaprastai bijojau nusidėt, klaikiai, negrįžtamai suklysti. Tuomet, kai Šiauliuose prieš 10 metų iš manęs tyčiojosi, stumdė mane ir nepelnytai žemino, kentėjome visi kartu. Tuo labiau, kad pradėjusi organizuoti miesto labdaros bei paramos sistemą, aš pasitariau su juo, broliu. Sakė – bus sunku, neik. O jeigu ir nepaklausysi, tai dirbki taip, kad galėtum naktimis ramiai miegoti. Dirbau. Ir miegojau – ramiai. Tačiau dabar galiu pasakyti, jog šis mano pasirinkimas – klaida. Didžiulė. Mano tuometiniam brandžiam amžiuje tokios klaidos aš padaryti negalėjau. Bet trauktis jau nebebuvo kur, nes pensija artėjo. Politikoj sėkmingai dirbti gali ne bet kas, na, gal tik būdamas kurčnebylys, turtingas, aklas arba pensininkas. Vienu žodžiu – nepriklausomas. Vienas dalykas, kai dirbi viską, bet tarsi - iš šalies, visuomeniškai, kitas – kai palendi po biudžetu ir virš tavęs keliomis eilėmis užgulusių reikšmingų ir tuščių viršininkų. Čia jau, brolyti, ypač Tarybos nariui, pasidaro striuka.

Sakysite, tai praeitis. Argi? Jei tai apie mane, tai – taip, jeigu apie pažeminimą – ne. Jis gali būti kasdieninis. Pasakoju. Apie save. Nuo 1990 metų į miesto Tarybą buvau renkama pilną dešimtmetį. 1992 metais dalyvavau Seimo rinkimuose, išėjau į antrą turą. Pralaimėjau A. Brazausko artimos aplinkos žmogui LDDP atstovui N. Germanui. Aš manau, kad niekam šiandien nereikia aiškinti, jog per pirmąjį atkurtos Lietuvos dešimtmetį visi valdymo bei bet kokie struktūriniai pakeitimai vyko mano akivaizdoje.

Mano akyse ir man, kaip ir kitiems išrinktiesiems pritariant, buvo skiriami vadų vadai, direktoriai, valdytojai, vedėjai, komisarai, prezidentai bei kiti aukšti aukštieji. Tuomet juk viskas vyko atvirai – akis į akį ir prieš kitų akis. Ir viskas vyko – kalbant. Be apribojimų ir iš tribūnos. Didesnė paskirtų vadų dalis dar iki šiandien savo darbą dirba. R. Blauzdavičienę, skyriaus vedėją, atžarią, piktą, nekūrybingą ir net nekultūringą, prisipažinsiu, pati asmeniškai iš tuometinio „Vairo“ bibliotekos „rūmų“ į Savivaldybės kabineto aukštą kėdę pasodinau, vėliau, ojoj kaip – pasigailėjau. Nuo josios elgesio laksčiau, tarsi nuo žvarbiausio Antarktidos vėjo. Viršininkai kalbėjo – dvi baisios bobos mušas. Už šitą žmogų - valdininką šiandien visų miestiečių nuoširdžiai atsiprašau. R. Blauzdavičienė Taryboje taip elgėsi, tikriausiai, tik su manimi, su kitokiom poniom ji labai greitai susiėjo ir tuoj bendroj krūvon sulipo. Sielų vienybė. Reiškia, ne jos, jų - dauguma, o aš buvau viskuo netinkama ir dar - kalta.

Tuomet aš daug rašiau, o dar daugiau kalbėjau. Visur: per radiją ir televizijoj, spaudos darbuotojams, mokyklose ir šiaip, kur kvietė, ir aš netingėjau. Sakiau, kad sąžiningu darbu, užsispyrimu bei kilniais siekiais aš naują Lietuvą kuriu. Juokiatės? Nereikia. Tuomet tad tokie buvo metai. Už savo deputatinius grašius, prisidedant ir paremiant kitiems neturtėliams ir pusiau vargšams, pirkau, vedžiau telelaidas, į mėnesį – po 300 litų sumokėdama. Tuomet tai, aišku, buvo – pinigas. Ir tiek visiems sava veikla, žinokite, aš įgrisau, kad daug kas net matyt manęs nebegalėjo. Vienas menotyrininkas man sako, jog aš labai anam nepatinku, o dar labiau – tai nepatinka Taryboje maniškės emocingos kalbos, o Mykolas, pirmos kadencijos, man tiesiai šviesiai: „Virginija, kažkas čia su tavim yra – rodos kalbi teisingai, gal būt, teisybę ir rašai, bet tu labai jau daug kam liaudyje nepatinki.“ Manote, nepergyvenau? Supraskite, tau žmonės sako, jog tai - ne aš ir - ne žmogus, tai kažkokia žmogus - drezina. Šalta ir geležinė. Ta, kur nuolat šaižiai džeržgia, plerpia, dunda. Kažkam tokia legenda apie V. Ladietienę – pašėlusiai patiko. Slapti entuziastai šią geležinę temą pastoviai garsino ir gausiai pildė. Vienas spaudos atstovas paklausė mano vyro, ar jis nebijo su tokia geležim gyvent. Aš puikiai viską supratau, žinojau priežastį, mačiau veiksmus, atomazgos jau laukiau, ir štai jinai atėjo. Su V. Stasiūnaite kartu.

Tas, kas projektavo mano veiksmus ir mano ateitį, suprantama, politikoj, savos dienos sulaukė – V. Stasiūnaitės neapykanta pasirodė stipresnė. Reiškia, tai, jog tai, kas tądien reikia, ši moteris atliks. Reikėjo tik labai nedaug – sumenkinti tuomet eilinį miesto žmogų – Virginiją. Taigi, ta neapykanta, kad ją kur galas, stipresnė ji, kaip pasirodo, už viską, viską: bendrą darbą, praeitį, net Sąjūdį ir kas svarbiausia – už blaivų protą. Tiesą pasakius, nebuvau aš jai nei konkurentė, nekovojau niekad dėl valdžios – aš vadovauti netinku, nes aš – bailė, aš tiktai moku dirbti. V. Stasiūnaitę aš pažinojau, tikriausiai, netgi geriau, nei ji pati suprasti ir žinot galėjo. Šiek tiek, nebūdama viduj, žinojau jos namų aplinką bei kai kuriuos draugus, kurių vienai, manyčiau, medicininės pagalbos tuo metu reikėjo. V. Stasiūnaitė, šiaip gan savarankiška, agresyvi, ryžtinga moteris, kuždėjimams ausin, užuominom ar replikom nebuvo abejinga. Greičiau, net priešingai. Na, pagaliau, ir aukštuma pasiekta , ir ta nelemta košeliena – jos partija - sukurta. Nauja. Su ja – V. Stasiūnaitei pati aukščiausioji mieste valdžia. Ji tapo merė. Aš, sena politikos baidyklė, regėdama tą jos pačios ir bendros politinės aplinkos siautulį, V. Stasiūnaitės gailėjau. Kiek aplink ją nesupratimo, gūžinėjimo, apgaulės! Nauji, tik išrinkti, gali tikėtis – gal susitupės, bet štai senieji – baltos gulbės, senieji lapinai, su jau seniai politikos subraižytu bei sudraskytu veidu, tikri tamsių plyšių, tarsi svirpliai, arba juodų kampų, tarsi vorai, veikėjai - nematomus tinklus ir pavojingas kilpas jie audžia, riša, suka. Jau pačią pirmą dieną savo pagalbą merei pažadėjau. Nuoširdžiai pažadėjau. Ir be jokios grąžos. Pasakė ačiū, tiktai tiek. Šaltai. Vėliau mačiau, kaip temo ir rasojo josios protas. Neįtikėtina: lygioje vietoje, regi, žengia ir čia pat suklumpa, šneka – prisišneka prastus ir visiškus niekus, griebia kulkosvaidį, čia ant stalų vos ne keturpėsčia užlipa, čia pati save beveik bažnyčia pavadina. Ir taip kasdien: gyvenimas, tarsi stikliniame akvariume, visur ir visad matomas kitų: spaudoje merės žodžių – tvanas, gi televizijoje Vidos – kupinas ekranas. O laikraščiuos, žurnaluose – vien merės piešiniai ir nuotraukos. Ką gi, pasitikrinu gimimo metus. Pasirodo, jai 47 – neri metai. Amžiaus vidurys.

Ir štai atėjo derliaus nuėmimo metas – rovė morkas. Turėjo jas išrauti tris, bet rovė – tiktai dvi.. Trečią, J. Sartauską, matyt, kitiems išnuodyti – tokiam darbui jį merė pasiliko. Taip sakant, paskyrė jį agronomu. Kas? Gi šiltnamio – savivaldybės šeimininkė. Štai jis ir pasirašė įsakymą Nr.??? atleisti V. Ladietienę iš einamų jos pareigų. Po dviejų valandų jis persigalvojo, parašė – pareikšti griežtą papeikimą. Už ką? Už tai, kad žmonės piketuoja. Ir dar už kažką kitą. Bet čia, toliau, jau kitom pavardėm mano gyvenime šmėžuojantys politiniai veikėjai. Jie veikia iki šiol. Ir apie tai gal - kitą kartą Aha! Vienu šūviu - įsakymu tuomet valdžia nušovė bent keturis zuikius: V. Stasiūnaitei įtiko, V. Ladietienė apjuokta, jinai iš balno tiesiog gėdingai be garbės nukrito, Savivaldybės aukštos valdininkės pasiėmė savon globon suderintas labdaros siuntas, į mano vietą pasodino A. Beinoravičių, tą, kuriam kelis metus su krūva darbininkų Pageluvyje, stovykloje, be rimto darbo ramiausiai dienos slinko. Beliko tiktai Pageluvį imti ir privatizuoti. O jūs galvojate, kad kitaip ir atsitiko? Ką gi, ir dar beliko skleisti skambią žinią: štai pažiūrėkite, kas žmogui atsitinka, jei jis nebijo, atvirai kalba ir, neduok Dieve, partizanus savo kalbose mini.

Reiškiu užuojautą visiems, kas žuvo goduly, intrigose prigėrė, kas Sąjūdžio draugus pamiršo, kas nuo teisybės išsislapstė, kas už skriaudas ir panieką kitų, jie atpildą, lyg karčią tulžį, gėrė.