Užuojauta (I)14

Tiesą pasakius, iki šiol nesu tikra, ar elgiuosi teisingai, viešindama šį savo tekstą, beje, senokai parašytą. Sunkų. Nejauku. Juolab, kad antroji jo dalis – apie save. Save - tolimą, save - iš praeities. Gėdijuosi, nes tokį jausmą priversta nešioti pagal kažkada man pateiktus valdžios žmonių, beje, tenai dar išsilaikiusius ir - iki šiol, griežtus įvertinimus. Taip, taip, išnirti iš seniau į šiandieną, tarsi iš po kadaise sustingusių miglų ir prieblandos – nėra paprasta. Nesmagu. Bet, sako, reikia. O ir išnyru kitokia, be to, visai skirtingame laike ir jau, tik nemeluok, pati sau tapus nebeįdomi, tai ką kalbėti apie dar išlikusius greta kitus – lygiai po 10 metų. Ar tai daryti verta? Sako, kad taip. Kad atgamintum praeitį? Be reikalo. Tai reikštų ne ką kitą, kaip nugraibyti, į šias dienas sukelt seniai prirūgusias drumzles. Ar jaučiate, ką reiškia prisiminti žmones, į jas kadaise mane džiaugsmingai nugramzdinusius?Vis dėlto tvirtai žinau, kad šitaip neturėtų būti. Tarp žmonių. Visų, ne tiktai iš politikos. Kaip atsitinka nuolat, ar dar – ir šiandien. Tarp tų pačių - žmonių. Kuomet paniekina. Esu tikra - taip elgtis nepadoru ir netgi nedera. Niekam. Ir su visais. Visų pirmiausia, dėl paties savęs, kuris paniekina – turėtų būti jam sunku. Sieloje. Nes tai, turbūt, kankina. Taip kužda mano patirtis. Kaip elgtasi su ministru D. Kreiviu. Taip elgtis, paprasčiausia - negražu. Šviesiausiame valdžios aukšte - Vilniuje. Tiesa, jau buvusiu, tuo ministru. O gaila. Kad jaunu, o jau buvusiu. Tik nepradėkite man aiškinti, kad valdyme, o ir pačioj politikos aukštybėj, padorus elgesys - netinkamas, jis šiandien – net nepriimtinas, jis - negalioja. Jūs apsirinkate, nes visa tai - niekai. Išsigalvojimai. Taip elgtis nedera niekam. Jei žemina. O ypač tiems, kuriuos budri, nors retkarčiais - užsisvajojusi ar net prisnūdusi lemtis, išskirtine sėkme šioj žemėje apdovanoja. O jei dar ši sėkmė pagal teoriją – atsitiktinumų. Dažnai. Na, pavyzdžiui, tapti Prezidente - sėkmė. Ar tai atsitiktinumas? Tikriausiai, ne. Arba Mere – taip pat laimėjimas, neabejoju. Dažniausiai – iš atsitiktinumų. O Ministru – verta pasukti galvą. Bent jau po D. Kreivio, ministro, tiesa, dar jauno, o jau buvusio, lemties. Neverta prieštarauti, dažnai sėkmė - neginčijama ir aiški. Kuomet jinai – žmonių bendroji nutartis. Ir priimta – visuotinais rinkimais, o tai yra - bendro kartu gyvento laiko ir bendro žemės žygio palydovų sprendimu. Kolektyviniu. Tik štai: kaip tau užkritusia sėkme oriai ir su drausme, protu, vidine išmintim bei asmenine kultūra gražiai pasinaudojus? Sėkmė – ji gimsta ne viena, kartu su ja - brolis – dvynys – įpareigojimas. Kad taip sava galia nežeminus ir nepaniekinus kitų! Bet kokioje vietoje baigiasi tava atsakomybė? Prieš kitą žmogų. Kuris kiekvienas - turtas: kažkam - sūnus, tikriausiai, mylimiausias ir neįkainojamas, ar vaikų tėvas, kurie juo seka ir jo veiksmus kartoja, kažkam – širdies žmogus, kitam – tik draugas, tačiau visiems dėl artimajam daromos skriaudos ir neteisybės - skauda. Čia aš - apie ministrą D. Kreivį. Bet, sakoma, sunki bausmė, skaudžiausias kerštas – žmogų pažeminti, jo garbę bei kilnius siekius suniekinti, po kojomis paminti. Ar tą kiekvienas galingasis jaučia? Juk vis tik švenčia, klesti padorumas. Kažkur. Taip būna, daug kur, net tapus visos tautos išgarbinta Prezidente. Daug kas iš mano klausimų sutilptų į paprastutį žodį KAIP? KAIP valdoma.

Žiūrėkite: atvažiuoja vieną žiemos rytą valstybės Vadovė į vieną miestą. Kauną - laikinąją Lietuvos sostinę. Ne šiaip ji sau atvyksta, kada keliaujama - iš geros nuotaikos, dar geresnės sveikatos ir šiaip jau cha, cha - tra lia lia – pašėlstant. Tačiau keliauta pagal prezidentūros sudėliotą planą ir rimtai – muziejų aplankyti. Suprantama, su ja kartu ir - nuolatiniai palydovai. Jie prigimtiniai, kiti - priskirtini, tačiau šiandien – kartu suaugę: tai - Prezidentės asmenybės žavesys, kieta ir kertanti kalbos raiška bei didžiosios vadovei prirašytos galios. Taip sakant, nuolat su giljotina. Ji - po ranka. Ar visad verta ja pasinaudoti? Ir KAIP? O gal ją reiktų Daukanto aikštėj palikti, tenai, kur laikė ją beširdis Muravjovas. Kokiems velniams ją temptis į dalykinę kelionę? Ir ten, kur laukia kultūra.

Žinoma, šiandieną apie priimtą tuomet Kaune ministrui D. Kreiviui blogą lemiantį sprendimą galėtume nebent įtarti – kodėl toks: na, vadovės nuotaika tuomet, turbūt, subjurusi, slogi – juk po kelionės. Ir šiaip: muziejai Lietuvoj, tai ne Strasbūro gatvelės ir jo žalios vejos, jie prabanga, turtais tikrai nespindi.. Muziejus, galima ir jį suprast, tą dieną padėkom bei liaupsėmis aukštos viešnios tikrai nelepino, nepamaitino. Ir kas? Seniausiai girdime: pati didžioji kultūra šėlioja, šlaistos viduje, lyg karo šmėkla - miršta badu, apėjusi šašais vargų, iš nuomario dešimtmečiais neatgaivinama, ji, nesuprasi, tarsi neviltyje vien liūdi, geria, o gal tik – pagirioja. Tai šitokios kultūrinės ir „lasavotinės“ melodijos. Raudų. Argi tai tik šios dienos naujiena, ar gali ji bent gerą nuotaiką kam nors iš galingųjų sugadint? Tikrai, kad ne. Bet, pasirodo, sugadino. Gal pasakysite, kokiu būdu? Ir kam? Jis pasireiškė visuotinu, tyliu ją lydinčios komandos nuostaba, suirzimu. Kaip taip: muziejuje, aplink, net nejauku ir keista, vien apsišvietusių žmonių protingos, skvarbios akys, jų lūpose – sklandi, raiški kalba. Ir šneka - ne choralais, o kultūringai, tyliai ir - po vieną. Tai taip neįprasta. Nes pamatai, kad tu, aukštas atvykėlis, esi – savoj ir normalioj šaly, Kaune, brangioj Tėvynėje, o ne, kaip įprasta, pametusiam ramybę susivėlusiam ir pasiklydusiam darbuos Seime. Apsirikta, čia paskubėjau, na, ne, čia jau, brolyt – kaip įprasta. Ir kaip Seime. Regi: panosėje šmėžuoja, zuja žurnalistai. Jie - visur visados vienodi: per amžius cvaksi, žybsi aparatais, tūpčioja kinkom, aplinkui laksto, zvimbia, į akių dugnus aukštiems svečiams įlindę, žinioms ir sėkmei, matosi, išsižioję, naujienų amžiais alkani. Kad tik, Dievuli, būtum šiandien pirmas. Štai strykteli prieš Prezidentę toks drąsuolis mielas, suvargęs ir sustiręs nuo laukimo - vienas: „Ar Jūs pasitikite ministru D. Kreiviu?“ Atsakymą jau žinote; „Ne, nepasitikiu. Jis sėdi ant dviejų kėdžių.“ Nuo čia, kaip gaila, viskas prasidėjo, bet čia tiktai – trumpas prologas. Dramos. Neabejoju – kažkieno surežisuotas.

Taigi, nuo čia ir mano klausimų gausybė, keli iš jų, jie - pagrindiniai: na, pavyzdžiui, ar gali Prezidentė ministru nepasitikėti? Žinoma, gali. Ar gali jį nuo pareigų nuimti? Aišku, gali, tik nuėmimo priežastis prieš tai paaiškinus, taip sakant, tuo aiškinimu nustebusiuosius ne tik įtikinti, bet ir nuraminti. Na, taip, toliau. Ar tai daryti turi patvory? Ar ant muziejaus marmurinių laiptų? O gal net ir, sakysime, europinės valstybės miglotame kraštovaizdžio fone? Kokiam, kokiam fone? Juk matėte – apgriuvusių tvorų, lauko tupyklų, beriogsančių namų tolimame mįslingame fone. Toks fonas Prezidentės nuosprendžiams šiandieną tapo beveik nuolatiniu ir įprastu. Kai kalbama apie valstybės reikalus, A. Sekmoką, D. Kreivį bei kitus valstybės vyrus.

Taigi, žodelis „nepasitikiu“. Skurdokas jis, tas žodis, ir kažką neigiantis, tačiau - įvairiaspalvis. Patikėkite - vienoks, kai taria jį bendrabučio sena mergelė, spuogais išmargintą skystų blauzdelių savininką - piemenį iš savo buduarų su priekaištais ir von nevykėlį išlydint. Arba kai „nepasitikiu“ pasako, na, sakysim, praktiškai ir buitiškai: prieš vestuves, ar kylant į kelionę, sėdant į valtį ar prašant pinigų paskolinti. Tuomet šiam žodžiui tarti tinka bet kuri vieta: pastogė, šienas, valtis, biuras arba palapinė. Bet tąkart žodis tarėsi kitaip ir su ne tokia jau švelnia intencija – pasiųst ministrui žinią. Pirmą, kuri vėliau jam taps neskundžiama ir - paskutinė. Po jos, suprantama, užtemo, nežinioje pakibo naujo politiko, jauno, perspektyvaus ministro ir ateitis, ir jo politinis likimas. Ir visa tai, ar matėte, tarsi tarp kitko, tarsi pažaidžiant, tarsi pastūmus nukirstą žaidimo šaškę. Ir dar – gal net ant senojo muziejaus marmurinių laiptų. Ar taip atleidžiami jauni ir savo vardą gerbiantys ministrai? Ir dar: kiek turim tokių vyrų – gal galit sąžiningai atsakyti? Štai jums ir mano klausimėlis - K A I P. Naivu galvoti, kad ėmė štai jisai, šis „nepasitikiu“, atplyšo ir kažkaip užkrito. Netyčia. Toks neapgalvotas ir nelauktas. Žodis. Išsprūdo jis, taip sakant, krito ne laiku – nepasigausi. Užkrito ir ištiško. Nuo liežuvio. Prezidentės. Šiaip sau, net be pagalbos kuždančių greta etatinių lumzdelių. Prezidentūros. Visko gali būti: gali būti taip, kad ne laiku, bet gali – ir kažkaip kitaip. Juk daug kas žmogui tyška tyliai, nejučiom, jei trykštantys fontanai – iš seniau ir iš gilios pasąmonės. Mąstai visaip, tačiau neginčijama viena: mes, dauguma, žmonės – tarybiniai. Ir atėjome į šiuos laikus kiekvienas su savo idealais, gėrio supratimu, svajonėmis bei nugyventais metais. Ir nuosavu dumblu - atėjome, prilipusiu iš ten po šiandien avimų „lakierkų“ plastmasiniais padais. Kiekvienas - skirtingai. Žiūrint, kas kiek. Įsinešė. Tame dumble – velnioniška stiprybė. Koncentratas. Nurodymų, įsakymų, slaptų instrukcijų ar baudžiamųjų aktų. Sulindo jos, rašytos ir mokintos, o jau išmoktos – tapo savomis. Tuomet atsigulė, patogiai susirangė, atspėkit, kur? Teisingai - į pasąmonę. Visiems laikams. Ir kužda: „reikia padaryti taip, kad paaukštinti pareigomis gali būti tik tie darbuotojai ir vadovai, kurie ... nesugeba analizuoti problemų“, „...iš vidurinių ir aukštųjų reikia pašalinti tuos dėstytojus, kurie ypač gerbiami ir mylimi...“,“...auklėjamą darbą reikia organizuoti taip, kad religinėms įstaigoms būtų jaučiamas nepalankumas ...“, „...reikia pasirūpinti, kad iš vadovaujamų pareigų būtų pašalinti specialistai, o juos pakeistų neraštingi ir neturintys specialių žinių darbininkai“./Iš 1947 m. KGB slapto dokumento, kažkodėl mano saugomo nuo Sąjūdžio laikų – dažnai paskaitinėju/. Kužda dažnai, pagal išmokymą ir sulindimą – neleist, išmest, ne toks, jį gerbia, nuskriaust, pažeminti ir sunaikint. Šioj vietoj imkime ir prisiminkime, kaip buvo. Su D. Kreiviu. Žiūrėkite, sugriaudėja žiniasklaidos ugnis – trotilas: „razviedka bojem“ su 170 paslaptingų milijonų. Kaip teigiama, jog pinigai - ministro. Oho, ar matote, užkibo. Ura! Žiniasklaida iš malonumo net paraudonavo ir , lyg po pirmo bučinio, galūnėmis apsvaigusi nutirpo. Pirmyn! Tada kovon pakilo deklaracijos, automašinos, baldai, firmos, motina, diplomai, – kai užduotis yra, viskas laimėjimams ir galutinei pergalei pasiekt - pritinka. O ką, ko laukt: naujienos prie trokštančių milijonierius nubaust - lipte prilimpa. Na, o D. Kreivys, idealistas, neatsargus, jaunas ministras? Kokioje šis vyras vietoj? Jis ką? Jis, žmonės, jau nebegali nieko, nes visa, ką jis paaiškina ar atsiprašo – sausa kalba, kuri tik šnabžda, erzina, lyg užpernykštis šienas, bet nieko tautai nepasako, jinai – tiesiog negirdi.. Nėra ausų, kurios paaiškinimų ne tiktai klauso, bet juos ir girdi. Ministras jau - auka. Nes aplink jį – „razviedkos“ uždegta ir, lyg mirtis, tamsi, išdeginta, nuodais užlieta žemė. Ne ketvirta – pirmoji Lietuvos valdžia – žiniasklaida. Ji net A. Valinską, ekrano magą, Ingos vyrą, iš spikerių moment, neklausant jo ambicijų, šmaikščių grasinimų, supurto ir išverčia..

Ministras D. Kreivys, kaip auka, pasirinktas seniai ir, atrodo, sumanytojų tai daryta iš širdies, su nuodu iltyje ir kruopščiai pasirengus. Lyg jaučiant kietą ranką. Kieno? Seno režisieriaus. Beje, nagano rankenos, kaip jaučiama, smagiai nutrintą. Ar galėjo būti kitaip? Žinoma, ne. Juk tai - ne pagal įprastą valstybės išvogimo planą. Per tai ir aimanos ... Toks ministras, kad jį kur... Kietą planą, metalinį, kur? Ogi – uodegon? Planą, metų metais sėkme patikrintą, vienodą. Kaip nepavyko, po velnių! Su tuo A. Kubilium. Ir ministru. Vogimo planą, atrodžiusį amžiais svetimų pirštų nepaliečiamą ir nesugriaunamą. Baikit bajerius, chebryte! Reikia vienytis. Juk taip nesitarta ir taip anksčiau nebūta. O čia, klausyk, prieš save pamatai „Stop“ – vagių kelionė baigės. Kažkoks piemuo – istorikas, matai, atsigulė skersai sėkmės, lyg ilgas geležinkelio šlagbaumas. Ir nejuda, jis - guli. Akibrokštas. Iš kur jisai, tas ilgas, lyg šlagbaumas? Iš akmens amžiaus? Kaip tas, na, tas, sakykime, žmogus, paskirtas, neįtikėtina, ir dar jisai – virš A. Ignoto! Tarnyboje. Virš A. Ignoto aukščiau būti tegali – Grįžulio ratai, na, dar - žvaigždė vakarė. Juk tai - diversija, „palundra“, ar girdit, vyrai, tie, išlikę ir tikri, iš seno išbandyto klano. Blato. Negali būti! Kad pragmatizmo, begėdystės, chamų prišnerkštais laikais, šalia išdygo toks, visai kitoks, sunku įvardinti - keistoko vaizdo riteris. Su stuburu, garbe ir principais. Jis VLKJS kvapu net neįmirkęs. Jį reikia – von! Skubiausiai. Ir ką jisai, ar girdit, šneka? O šneka jis, tegul ir suburbėdamas, tegul ir skubant, šneka - 4 kalbom. Apie savo jausmus Tėvynei, apie senelį, 1918 – jų savanorį ir prie Giedraičių žuvusį senelio brolį, irgi savanorį, bei mamos dėdę – partizaną. Ir dar. Jis kliedi apie pareigą, vajetau, ir apie pareigūno sąžinę. O ši žinia – išvis košmaras – ministras, ar girdite, jis – katalikas. Žinia – net ne tragedija, tai tikras pasaulinis tvanas: ar matėte, kaip šis vyrukas su komanda skirstė elitui europinę paramą. Neliko. Tam davė, tam davė, o jiems – neliko. Naujose taisyklėse ištirpo.

O kas toliau? Ministrui? Gi jam - devynios pragaro savaitės. Nežmoniško pažeminimo ir vyriškos kančios. Tie, kurie šią padėtį suprato, žinojo, jog privalu ministrui tinkamai išlaukti. Išvadų. Vienos komisijos, tuomet bežiūrinčios tiktai į Prezidentės lūpas, sulaukti. Žinok, išeisi neišlaikęs per anksti – nesužinosi. Išvadų. Bet kokių. Suprask, nepatogius svarstymus komisija tuoj pat nutrauks. Tuomet kiek betrepsėsi, kur bešuoliuosi – galai jau drumstam vandeny. Niekaip neapsiginsi, neapsiskųsi, be to, tava istorija, ar verta abejoti – niekam neįdomi.

Ministrui nepasibaigiančiajame pragare kasdien regi koridą: iššoka vieną vakarą į šviečiantį ekraną toks vadas, kaip sakos – liberalas. Akutės pastatytos, nerausta ir nemirksi. Frajeris. Meta raudoną skudurą: „Išeik, Kreivy, išeik, išeik ...“ Suprask, jam Vyriausybėje kartu sėdėt ne tik gėdinga, bet ir, matyt, nepaprastai trošku. Na, taip, palauksime ... Tavos koridos. Kai „nepasitikiu“ šiam liberalui kažkada bus pasakyta, matysite, kokiu įdurto jaučio staugimu šis vyras iš ekrano baubs. Po jo prieš telekameras save visu grožiu parodo TV senų laikų baronas. Pats. Koalicijos partneris. Tiksliau, karalius be kariaunos. Toks apiblukęs, politinių kovų nuvargintas, metų krūvos suglamžytas, Seimo aplinkos be gailesčio nutrintas: „Kreivy, pasitrauk. Nusibodo laukti. Liksi – žlugs koalicija.“ Skambu, ar ne? Prieš Seimo rinkimus gal kas šį principingą buvusio TV barono žingsnį koks vienas kitas ims ir prisimins. O dabar – skaudžiausia. Kuomet tave išduoda - savi. Manai, kad jie savi. D. Kreivy, ar iki šiolei taip manai?

Pabaigai – mana užuojauta. Vadams ir režisieriams. Iš tekstų, perfrazuojant: „ Visi bejėgia prieš lemtį. Jums tai jau pabaiga, ir net ne slenkstis. Telydi jus paguoda ir dvasios stiprybė. Liko jums namai, mašinos, skausmas ir Marinos. Ir sužeista širdis. Imu širdin aš gėlą ir dalinu perpus, gal maža dalele ji lengvesne jums bus“.

Ministras D. Kreivys – naujos Lietuvos vyras. Kitokios. Jis, lyg pirmosios žibuoklės akelė, mėlyna ir ryški. Iššoko ji, ta mėlynakė, iš po tamsaus pavasarinio sniego luobo, tokia drąsi, stipri, nenusivylusi. Matykite, pražydusių akelių jau greitai bus pilni šlaitai. Gojų, miškų, šilelių. Kitokios Lietuvos. Tokios, kurioj Tėvynės ošiantys miškai atsiųs mums partizaniškų priesaikų žodžius, ir juos girdės jaunimas, kur duotas žodis ir garbė išliks – svarbiau už savo mirtį, kur suprasta ir pagerbta žmogaus auka už tikslą kilnų, kur poteriai bus kalbami per Mišparus ir giedamos šv. Velykų giesmės. Tokios, kurioj mums būti gera.