Klajūnai II5

Prieš daugelį metų aš surinkau smagią ir labai įdomią vaikų grupę, tiksliau, pilną klasę. Vaikai buvo šiek tiek kitokie – specialių poreikių. Tokios grupės mieste iki to laiko nebuvo. Klasėje buvo 8 čigoniukai, 1 mergaitė totorė Polina, 1 ukrainietis, 2 pusiau lietuviai ir 3 rusiukai. Vaikučių tautybes pabrėžiu todėl, nes noriu pasakyti, jog tarpusavyje mes kalbėjome rusų kalba. Kaip ta kalba skambėjo pašalinių žmonių ausims, neduok tu, Viešpatie, išgirsti. Sakė, jog tai net ne kalba, o kažkoks spalvingas ir rėksmingas miksas, jeigu tiksliau, tai – gogel mogel.

Mano čigoniukai tarpusavyje buvo giminės. Du iš jų buvo turtingų tėvų vaikai, šeši – neturtingi. Iš Zoknių. Tėvai jų buvo gimę Lietuvoje, mokėjo lietuviškai, tačiau, čigoniško apskaičiavimo ir praktiškumo vedini, panoro savo vaikus mokyti rusiškoje klasėje. Kitaip ir negalėjo būti – kaip kažkada kažkieno visi keliai vedė į Romą, taip mano čigonų visi keliai vedė į rytus. O ten be rusiškos kalbos – nė žingsnio ir nė klypt.

Visi matė, jog mano aštuonetukas iš bendros mokyklos aplinkos skyrėsi viskuo: judrūs ir koordinuoti, senoviško, lyg lietuviškam kaime, auklėjimo, kai, įsivaizduokite, tėvai liepia prasižengėliui savo vaikui bučiuoti vyresniajam ranką. Nuoširdūs ir jausmingi. Apie vaikučių grožį nešneku, čia ir be kalbų aišku: juodaplaukiai, oda tamsi, kai žiūri, prieš tave 8 poros drėgnų, blizgančių juodų, lyg vyšnios ar serbentai, vaikiškų akių, jauties, lyg Besarabijoj. Šie vaikai buvo pirmoji savų šeimų karta, išmokusi ne tik dvejom kalbom skaityti ir rašyti, mokėjusi skaičiuoti, bet dar išgirdusi šiek tiek ir apie bendrąjį mus supančio pasaulio pažinimą. Buvo tokia istorija. Kai vieno iš jų tėvą milicija sulaikė su jo, sakysime, bizniu, sode surado ir iškasė trilitrinius stiklainius su prikimštais į juos pinigais. Pareigūnai liepė jam pačiam tuos pinigus susiskaičiuoti. Jis mokėjo iki šimto – skaičiavo sunkiai. Dėjo tas šimtines pluošteliais vienas šalia kito, išėjo visas takas. Milicijos čigonai nepaprastai bijojo. Ir dar bijojo daktarų. Daugiau jie nebijojo nieko.

Didžiausia mano visų sumanymų ir darbų pagalbininkė buvo Zoknių močiutė. Jos namuose net dvi menines programas buvom suruošusios. Kaip vyko repeticijos ir visas darbas, išeitų ištisas romanas. Kai rodėme čigonų koncertą, sugužėjo pažiūrėti visas didžiulis taboras. Močiutė buvo mažutėlė, susitraukusi, lyg sausa kempinukė, sena, turėjo tokį patį suvytusį, pajuodusį, vėjo papučiamą vyrą. Abu mylėjo vienas kitą, kaip ji sakė, be proto – visur abu ir visada kartu: kartu po turgų, kartu su „cyzu“ – rūkė abu, kaip du siauruko garvežiukai. Paskutinis žodis visada – babuškos. Ji buvo išdidi, žodžiais tiesi ir išmintinga. Šiauliuose močiutė gyveno su dviem dukterimis – Regina ir Stase. Regina, kaip aiškino močiutė, sirgo nervais ir mažu protu, nes, kai močiutė buvo su Regina nėščia ir gyveno Aukštaitijoje, vokiečiai iššaudė visą jos šeimą. Močiutė pasislėpė kažkokioj medžio išvartoj ir išgyveno, tačiau dukra štai gimė ir nervuota, ir su priepuoliais.

Regina ištekėjo už čigono Brinžinsko visai jauna, pagimdė jam Saveliją, Tofą, Anatolijų ir lyg tai dar vieną sūnų, kurio aš nepažinau, o gerokai vėliau, kai buvo jau seniausiai su savo vyru išsiskyrusi, nuo savo sesers Stasės vyro Nikolajaus pagimdė dar ir mergaitę, kurią atidavė į Kūdikių namus. Regina buvo labai graži čigonė: pilnoko kūno, plaukai stambūs ir garbanoti, akys didelės, lyg kaštonai, ir liūdnos, liūdnos.

Po paskutinio gimdymo susirgo vėžiu. Greitai. Būdavo, ateis pas mus į klasę, atsisės į kampą, atrodė, jog nori ji kažką suspėti dar išmokti, suprasti, paklausyti. Koja, varge, varge, ištinus, lyg kaladė. Pasėdi kokią valandą, patyli, paskui išeina, kaip sakydavo, pas mažiausią dukrą. Jauna mirė. Šeima be galo vargo. Dabar visi, kas turi gerkles, tik kriokia, cypia, tada net pašalpų gerų nebuvo. Ar žinote, jog Savelijos mama, kaip daugiavaikė motina, tegaudavo tiktai 7 rublius. Dirbo, kaip mokėjo, tiktai Savelija. Rašiau. Tiesa, kol ši mergaitė mokėsi, kiekvieną pirmadienį atsinešdavo į klasę tuščių piniginių. Ne vieną – kelias. Kiekvieną savaitę vis kitokių. Sakydavau: “Vagi?“. Ji man atkirsdavo: “Aš krikštyta. Tu mane įžeidi. Imk, jei nori.“

Paskui šeimos barakas sudegė. Anatolijus kelis kartus kalėjime sėdėjo, jaunas mirė, gal, sako, užmušė. Savelija su Tofa Rygoje, pirmoji lyg tai ištekėjo. Kai anuomet ji man paskambino ir turguj susitikome, buvo nėščia, paklausiau, kuo užsiima, atsakė – tuo pačiu. Kol mes kalbėjome, kažkoks nuplikėlis aplinkui mus vis sukosi, ji sakė – vyras. Mažutę sesę, sakė, jog pasiėmė iš Kūdikių namų, bet man, jei atvirai, nesitiki.

Kita močiutės dukra - Arlauskienė Stasė. Aš mokiau du jos sūnus – Kolią ir Volodią. Pirmasis - užsispyręs, valdingas ir ūmus, antrasis – nuoširdus, teisingas ir jautrus, mano labiausiai mylimas. Berniukai buvo normalaus protinio išsivystymo, tikriausiai, būtų pajėgę mokytis ir bendro lavinimo mokykloje, tačiau ten jie nenorėjo. Viena iš priežasčių – pas mus nemokamai maitino. Šioje šeimoje buvo Roza, Liuda, Kolia, Volodia, Oksana ir dar vienas vaikelis nuo kito vyro. Kai Stasė išprašė iš namų savų vaikų tėvą, šis nuėjo pas Reginą. Maniškiai broliai šeimos dramą sunkiai pergyveno, ne vieną kartą ėjom su babuška jų tėvus taikyti, bet Stasė – nė per kur. Sakė, geriau aš paršelį įsitaisysiu, negu šį kuilį visą gyvenimą šersiu. Nereikėjo jo šerti, nes jis dirbo dviejuose darbuose kūriku. Man tapo viskas aišku, kai pamačiau, kokį čigoną Stasė po 40 - ties įsimylėjo: jaunas, ūsai riesti, plaukai, jaučiau, dažyti, nenusidirbęs. Berniukai jį vadino „galafieru“. Stasė taip pat gana anksti mirė – širdis nusilpo. Visi vaikai sukūrė šeimas, kai kurie jų skyrėsi, po to vėl vedė, Volodia jaunas tapo našliu, tačiau visų Šiauliuose šiandien nėra, jie - Londone. Kai Londonas, kiek supratau, čigonų lūpomis, tai – visas užsienis. Bilevičių daugiavaikė šeima gyveno tuo metu Bačiūnų gatvėj. Namelis mažas, vėjai per visus galus ir sienas košte košia. Vėliau visa jų didelė šeima lyg tai Alytaus gatvėj nusipirko didesnį jau naują namą. Pati Bilevičienė sakė, jog turinti dešimtį vaikų, tačiau, nuėjus į jų namus, nelabai galėjai suprasti, kas kam priklauso, kurie vaikai, o kurie - jau jos anūkai. Kai pirmą kartą aš apsilankiau, buvo tik ką po vieno iš sūnų vestuvių. Dievuli mano, pamaniau, kad jie abu dar tokie vaikiški, tačiau motina savo vaikus vesdindavo gana anksti. Tradicijų, kurias ji man išaiškino, čia jums nedėstysiu, bet jos įdomios.

Motina savo išvaizda buvo kažkaip labai čigoniška, kilimo - iš lietuviškų miškų. Pati smulkutė ir trapi, kaip skruzdėlytė, plaukai – subėgusių smulkių, smulkių bangelių. Dėvėjo vien čigoniškus rūbus. Štai ji man ir parodė, kaip rišti ir dėvėti skareles. Pamiršau. Visi vaikai, suaugę ar maži, ją nepaprastai mylėjo. Ji reikalavo ne tiktai santarvės, bet, būtinai, ir paklusnumo. Čigonai pripažino, kaip tinkamą metodą, jog protas krečiamas su vytele, ar paprasčiau – diržu. Mokiau aš jos Seriožą, kuris vėliau atsivedė ir savo seserį Svetlaną. Serioža buvo labai geraširdis, kitų nelaimėm, skausmui nepaprastai jautrus. Atviras. Vis klausdavo, ar aš pavargusi, ar ko neskauda. Žiūriu, citriną atneša, gavau nuo jo ir pakišą – bigudi metalinius, beje, vienintelę per visus darbo su jais metus. Turiu juos iki šiol. Paneigsiu gają nuostatą – čigonai pakišų neduoda. Nebent jei gresia atsisėst už grotų ilgus nelaisvėje metus.

Šeima nutarė, kad mokslų broliams jau užtenka, Seriožai laikas dirbti, Svetlanai – laukti jaunikaičio. Mokyklą jie paliko, o paskui juos po šešerių metų į savus gyvenimus išėjo ir visi kiti. Tiesa, po dviejų metų užsuko Serioža pas mane su jaunute čigonaite, abu susikuitę, susipašę, nemiegoję, bet linksmi. Svetlana dar retkarčiais mane aplankydavo, paskui staiga kažkur pradingo, tikriausiai, ją išdavė už vyro. Šiandien, man sakė, jog jų visų Šiauliuos nėra.

Nematau ir kitų dviejų mano mokinių - pusbrolių Gaparo ir Ruslano. Jų tėvai buvo broliai, tačiau pavardės - skirtingos. Vienas – Orlovas, kitas – Arlauskas. Skirtingai broliai ir atrodė: vienas mažas, piktas, susisukęs, nekalbus. Kitas tikras taboro gražuolis: aukštas, plaukais turtingas, kai eina – atlašus. Bendra tarp jų tebuvo viena – sulaužyti ir stati styrantys dešinės rankos pirštai. Tokius nelinkstančius pirštus turėjo beveik visi čigonų vyrai, mat, su tokiu defektu anais laikais į armiją neimdavo – kaip šaus, jei neatlauši šautuvo gaiduko. Tai buvo turtingi čigonai. Abu turėjo didelius ir nuosavus namus, gyveno Medelyne. Jų šeimose nuolatos dirbo tarnaitės lietuvės, tylios, bekalbės moterys. Kai ateidavai į šiuos namus, jos nepakeldavo nei galvos, nei akių. Turėjo broliai ir taip vadinamų „arklių“ grupę. Kadangi ištisos čigonų šeimos gyveno atskiruose miestuose , išsidėstę pagal geležinkelio liniją, o spekuliacija – draudžiama, taigi „arklių“ užduotis buvo pristatyti reikiamu maršrutu įduotą jiems bagažą. Čigonai važiavo tuo pačiu traukinio reisu, tačiau sėdėjo atskirai, dažniausiai, restorane. Jei „palundra“, kalėjimo avižas, suprantama, gromuliuos ne šeimininkai, o „arkliai“.

Gražuolis Arlauskas turėjo niekur nuo savęs jo nepaleidžiančią žmoną ir vienturtį sūnų Gaparą. Čigonui vienas vaikas – pasaulinė skriauda. Šeima labai dėl to jaudinosi, važinėjo pas gydytojus, tačiau nepadėjo niekas. Gaparas buvo smulkutis garbanius, lieta mergaitė. Tėvai nuolat jį tikrino, mokykloj, kuri buvo arti turgaus, lankė jį kasdien. Vaikas augo nepasitikintis savimi, bailus. Nemėgo jis ir turgaus. Šios šeimos likimo nežinau.

Orlovas žmoną Sonią parsivežė iš Rusijos, tada – Sovietsko. Aukšta, jauna, atletiška, nepaprastai graži. Ir dar – raštinga. Moteris turėjo kažkokią prigimtinę eleganciją, vidinę paslaptį. Labai jauna jinai pagimdė sūnų, kurį augino jos tėvai Sovietske. Galbūt, už tokią jos jaunystės kaltę ją ir ištekino. Už Orlovo, gerokai už ją vyresnio, tačiau turtingo vyro, ūgiu jai iki peties, o savo mąstymu – visai skirtingo.

Ruslanas buvo pirmas bendras vaikas. Jam buvo tik aštuoneri, o po jo šeimoje rikiavosi dar lyg tai keturi. Sonią jos vyras mušdavo. Bet ji vis tiek su jaunu čigonu pabėgo. Į Bauskę. Po žmonos žygdarbio, kai pamačiau jos vyrą, prisipažinsiu, Orlovo tokio išsigandusio dar niekad nemačiau. Atbėgęs klykia, šaukia, prakaituoja. Važiuojame į Bauskę. Kai Sonia mane vieną įsileidžia, matau, kokia jinai laiminga. Už durų ūžia, blaškos, lasavoja visas taboro sovietas. Sonia negrįžo. Tada. Sugrįžo ji lyg tai po mėnesio, kaip sakė, pas savo vaikus sugrįžo. Orlovas sakė, jog daugiau žmonos nemuš, bet žodžio to neištesėjo.

Ruslanas buvo panašus į motiną, tokios pačios elegancijos, tokio pat gražaus sudėjimo. Mokėsi gerai, buvo mandagus ir dėmesingas. Nuvedžiau jį dar mažą į imtynių treniruotes. Tuo metu visoje Lietuvoje skambėjo kito čigono šiauliečio Valerijaus Tamarevičiaus talentas, pasiektos jo pergalės. Prigijo sporte ir Ruslanas, imtis jam irgi sekėsi.

Prieš porą metų turguje /ir vėl turguje/ jaučiu, jog kažkas mane apkabino ir laiko glėbyje. Atsisuku – Ruslanas, toks pat gražus, tik šiek tiek pliktelėjęs, eina su tamsia dama. Antroji jo žmona, kaip sakė, iš Tamarevičių gražios šeimynos. Gyvena, kaip tikriausiai ir visi kiti manieji čigoniukai, plačiajame pasaulyje – neapibrėžtai, kaip anuomet, gal pagal linijas, o gal tenai, kur tuo metu naudinga. Tuomet jo linija nusibrėžė mieste, tai buvo – Tilžė

Sako, jog visos tautos turi savo sielą. O jei po tuo pačiu dangum, po tų pačių žvaigždelių mirksniu, ant tos pačios žolės, po tų pačių varpelių, drebulėlių virpesiu tos sielos kelios susitinka? Argi nebūna linksma? Kada tarp jų tikra darna, kalbėjimai, susitarimai. Ir kas be ko – griežta tvarka, kurią ne tik pirštu kažkas parodo, bet ją valdžia ir vykdo. Čigonai, na, tarkim, romai, mūsų valstybę puošianti dalis. Jų – pustrečio tūkstančio. Liūdėčiau, jei jie iš Lietuvos išnyktų, nes ši tauta man suteikė didžiulį, gražų patyrimą.

Bet jie laisvi, jie, kaip ir čigoniška daina, tauta – klajūnė. Pamenat A. Puškiną:“цыгане шумною толпой по Бессарабии кочуют ...“ Taip rašė genijus prieš 186 metus, o čigonai vis dar keliauja. Ir niekas jų, klajūnų, nebesustabdys.