Klajūnai I14

Savelijos ieškojau tris dienas. Kokios? Ach taip, įvardinsiu - Savelijos Brinžinskaitės iš Zoknių. Ieškojau jos ne ištisai, o šiaip, lyg priešokiais, tik pakeliui, prabėgomis – mažyčiais epizodais – kad nusiraminčiau. Ir tai dariau iš atminties, nervingai, užsukdama, kaip anuomet, į tas pačias, daugkart naršytas, gerai pažįstamas vietas. Kam slėpti – juk ne ieškojau, tiktai apgaudinėjau pati save, nes širdyje juste jutau, beveik šventai žinojau, jog jos Šiauliuos seniai nėra. Mano mintys dūzgė, sukos apie ją ir juos visus, vadintus maniškius, nuolatos, gana ilgai - gal kokia pusę metų. Tikriausiai, nuo tada, kai ten, išlepusios, aptingusios Europos pietuose, vienu metu net elegantiški prancūzai kažkaip staiga pamiršo viską: apie meilužius ir madas, raudoną vyną bei varles, ir griebėsi apsivalyt save nuo pribildėjusių pas juos gausybės romų, čigonais dar pas mus vadinamų. Tada, ar pamenat, dar anglai , piktiems prancūzams pavymui , skardžiu balsu suspigo, kaip skriaudžia romai žmones ir kitur, ne tiktai Prancūzijoje. Šįkart, supraskite, pas juos, tokius taikingus, demokratiškus, šaltus, lyg tai nepažymėtoje grafystėje, kankina romai mažyčius, galbūt net pavogtus, vaikus. Rumunai jiems atsiliepė, kaip jie nelaukia, oho - ho, ir net visai nenori, tra – lia – lia, jog išvažiavusieji iš jų šalies čigonai atgal pas juos, kad ir su dovanotais pinigais, staiga sugrįžtų. Bulgarai irgi viskam pritarė – nereikia, oi negrįžkit - ne. Šaukė, kratėsi valstybės pavieniui ir atskirai, sriūbavo kartu ir sutartinėmis, ginčijos ir kojom kratė, pyko. Sukilo Europa. Sakyčiau, zvimbia ir putojas, lyg pristota - iki šiol. Prabudo, mat, senoji. Pasaulinei betvarkei atsimerkė net Jungtinės Tautos, beje, seniai pasaulio primirštos ir tapusios niekam nereikalingos. Mane tas erzelys nervuoja. Europarlamentarai su pareiškimais rankose, protestais mintyse paknopstomis po vieną ar kelis į tribūnas sukilo, lipo. Na, taip – stebuklas: štai paėmė Europa vienu ypu , staiga, lyg susitarus, ir tuo pačiu metu tingius vokus atmerkė ir teisės akimis atako bei dar teisiau jau viešpačių balsu prabilo. Pamanė, štai imsim mes ir su visu pasauliu naiviai patikėsim, kad iki šiol čigonų taborų ir jų klajonių savo panosėje senas žemynas su visais briuseliais, milanais ir paryžiais nepastebėjo. Atseit, lyg kokia klumpakojų atsiskyrėlių tauta, per amžius romai ne tik kad niekur nejudėjo, o kaip supančioti išdykę kumeliukai, kokiam Balbierišky vien rūkė, šoko ir kiūtėjo. Juk sako, kad čigoną ir mėnulis šildo Iš karto perspėju, pykit nepykite, bet aš Šiaulių čigonus ginsiu. Sakysit, pasakos. Žinoma. Tai ką? Gal reikštų, kad tuo metu sotieji mūs Europoj vien tiktai alpėjo, tingiai voliojos, paūdrę kasėsi ir , krėsluos snausdami, nematė nieko? Romų ir taborų. Bei jų kolonų. Ir nežinojo, kokie čigonų pirštai miklūs ir dar – iš ko ir kaip šie žmonės minta. Ir taip – ne vieną šimtą metų? Nematė? O gal tiesiog tingėjo. Kad jūs žinotumėt, kaip aš nemėgstu vienkartinių pasaulinių vajų! Taigi, slogių minčių išerzinta, apmirusių prisiminimų sukratyta, vieną dieną neiškenčiau, susikaupiau ir dui - į Autostotį. Ką čia slėpti, ne į ją pačią, į - tualetą. Pas Saveliją. Čigonę. Mat visada, kai tik jai , jau tapusiai našlaite, prigesdavo gyvenimo padangės šviesos arba pečius užguldavo lietuviško gyvenimo vargai ir nuobodybė, ji skambindavo man. Nesvarbu kada: auštant, pusiau naktį, ar šiaip nežinomu paros metu, laidiniu, taigi, iš automato, ji skambina ir rusiškai – čigonišku tekstu čia pat susako: “Sveika, čia Savelija, o greta – sesuo Tofa, žinai, ta mūsų kvailiukė. Kaip tavo vyras, kaip sveikata? Na, ką padarysi, ką padarysi – visko gyvenime būna. Ateik į stotį.“ Kalbos pradžia visados be pertrūkių ir visados – vienoda. Ir kodėl ji mane ramina, ir kas tame gyvenime viskas būna – nesigilinau. Tai žinojo tik ji pati, ne, greičiau, taip buvo kažkieno tai išmokinta Ėjau.

Nuėjau ir šį kartą. Atvažiuoju, nejaukiai sliūkinu stotin viena, einu užsigalvojus ir nesidairydama, įnyru pro galines duris į vidų, tada - koridoriais. Staiga kad tvokstelės panosėje baltų jazminų kvapas. Kažkas ne taip, manau, tai – nepažįstama. Savelijai baltuos jazminuos - ne vieta. Kur ji, ten dvokas, būdavo, nutrenkdavo tokiu karčiai rūgščiu kvapu, net ašaros iš nuosavų akių ištrykšdavo ir , lyg mažutės daržo pupos, per skruostus ant grindų pabirdavo. Sena kvaiša, save baru, prašoko, nušuoliavo šitiek metų, o tu tikies Savelijos ir dvoko seno. Rasdavau ją, tokią vaikiškai aukštą ir liesą. Stovi ji, lyg karklo vytelė, sovietinių kvapų patalpoje, tokioje mažoje ir nykiai blankioje: langelis vienas, plytos didumo ir praviros durys...Žiūri ir šypsos – dantis auksinis, akelės žvairos. Reginys gana šiurpus. Savelija pastebima iš karto – spalvinga ir ryški, o tų spalvų spalvelių – marios, lyg pas kakariki, tą, žinote, papūgą, kuri be galo striksi. Giriu – jinai ne tik graži ir išsipuošusi, sakau, tiesiog - čigoniškai madinga, puiku, kad seno taboro drabužiai jai, kaip ir jos motinai, pritinka. Na, jos veidas neslepia, jog ir ji pati šiandieną sau nepaprastai patinka. Matau, juoduos Savelijos plaukuos – smeigtukai, sagos ir dar - kokardos, bantai iš kilometro ilgio kaspinų, plonytės kojos - raudonom kojinėm iki kauliukų, pėdos – žaliuos bateliuose ir, būtinai, jie su kulnukais. Taigi, prieš jus – bendra jos aprėdų, šukuosenos ir kūno kompozicija prie nulakuotų kažkada raudonų jos nagų. Kartais rasdavau ją su kortomis , dažnai - be jų, kai kada ji barškindavo kažkokiais stikliukais ar akmenukais, dar siūlus iš kažkokios skiautelės klientėms traukdavo. Kartą pastebėjau, lyg būrė ji iš moteriškės išpeštų plaukų. Keisčiausia buvo tai, kad ji , būdama iš prigimties šiek tiek kitokia ir kai kuo nelabai stipri, kažkaip susirasdavo visokių lengvatikių, moteriškių – nelaimingų, patiklių. Ir ne po vieną – po kelias. Ką ji šioms moteriškėms burdavo ir ką jų ateičiai žadėdavo – nežino niekas, stebėti jos būrimus Savelija man drausdavo. Žinau, vedėsi ji kažkada dvi pinigingas žiopleles birželio naktį į kažkokią kalvą, tai ryte, sakė, abi jos grįžo į namus tuščios, basos ir susivėlusios. Tačiau, pasakykit, kuo kalta mana Savelija? Tam žmogui ir duota galva, kad užpakalis lapų nepribirtų. Ar ne? Taigi, Savelijos Šiauliuose aš neradau: nebuvo jos nei Autobusų stoty, nei Zokniuose, nei pirtyje, nei turguj. Maža to, neliko ne tik jos, neliko netgi jos gyvenamo barako – sudegė. To, buvusio prie Čkalovo gatvės. Neradau mieste ir 8 kitų manųjų čigoniukų: Gaparo Arlausko, jo pusbrolio Ruslano Orlovo, brolių Kolios bei Volodios Arlauskų, Sergiejaus ir Svetlanos Bilevičių. Ir, žinoma, minėtos Tofos Brinžinskaitės. Jų, lietuviškos kilmės čigonų, Šiauliuose šiandien nėra. Bet apie juos– šiek tiek vėliau.

Sakysite, Šiauliams dėl to nepaprastai pasisekė. Kad jie išvyko. O aš sakyčiau, ne, ne pačiam miestui, Šiaulių vadams tiesiog pavyko. Ar taip? Ne taip, kaip nepasisekė kokiam Nikolia Sarkozi, prancūzui, dėl romų nuzvimbusiam net pačiam Popiežiui skųstis, na, gerai, sakysim - aiškintis. Vaje, vaje, kokia Šiaulių visokių tipų įstaigų, tarnybų, skyrių bei komisijų sėkmė! Kokia viršininkų, vedėjų, jų vadų, vadovų, viršilų, komisarų bei direktorių laimė! Mieste ramu ir palaiminga – neliko romų.

Žiūrėkite, kaip Vilnius vargsta. Su taboru. Ir lyginkite, po velnių. Su Šiauliais. Čia, stačiai, rojus. Tiktai pirmiausia atsakykite, ar iš tikrųjų tikite, jog sostinės valdžia nematė ir niekas kitas neregėjo, kaip, kas, kada ir kur priemiesčio plotuos namus ar vėjo košiamas pašiūres pasistatė. Vidur dienos. Per šitiek metų. Ir iš kurio pasaulio pakraščio, kokiais keliais, su kokiais dokumentais ir kaip nauji čigonai prie mūsų Vilniaus atbildėjo. Ir pasiliko. O jei tai niekam neberūpi? Atsakėte? Aš ne, nes netikiu, kad to nematė niekas. Nebent , sakau, statybos vyko tuo metu, kuomet policijos eiliniai ant nuogų padų, užrietę nykščius, prieš visą Lietuvą basi drebėjo. Tuomet nesunkiai matėsi, kas stovinčių galvoj. O kaip jūs manote: darbai, karjera, pinigai ar tik laisvūnai vėjai jų galvoj? Ir kiek iš vis policijoj eilinių. Mačiau - mažai. Kiti – ne paprasti. Vien generolai. O majorams, leitenantams, generolams sunkiems darbams, na, kad ir su romais, rankos nekyla. Eikit sau, nuo pareigybių svorio ir antpečių ženklų sunkumo, sako, žmogaus dubuo ir rankos tiktai žemyn nusvyra. Tai kokiam velniui, pasakykit, jas kažkur dar kelti, tegul sau guli. O piliečiai? Apie narkotikus ir taborą? Tegul sau klykia: užkims - patys nutils.. Sako, jau atėjo toksai metas, kada policijoj nėra kam generolams patrankų sviedinius paduot. O jūs ką? Policijai akis draskysite? Prie ko jai, mylimai, naktinės „babuškos“, narkotikai, žudikai, vagys ar net linksmi čigonai. Nejudinkite jų, jie šiandien pyksta.

Taigi, visokios sodros, poliklinikos, ligoninės, rūpybos skyriai, labdarynai ir darbo biržos Šiaulių mieste tiesiog dainuoja. Ir ko jiems negiedoti, jeigu čigonų vargas, jų rūpesčiai ir sunkios ligos, vaikų nelaimės, mokslai, pasiekimai , karšinčių priežiūra, jaunų darbai ar šiaip užsiėmimai, įvairios pašalpos su pensijom, algom, ir išmokom štai taip - žybt žybt! vienu mostu, be jokių pastangų, planų ar užkeikimų nuo valdiškų galvų atsikabino ir čia pat į gilią praeitį nudribo. O dar smagiau, kaip ir tikriems lietuviams, kad šitie rūpesčiai nuo mūsų susisukusių galvų kitoms, na, kad ir Londono galvoms gvoltu užkrito. Lyg svaigulys, anglai sakys, lyg priepuoliai migrenos.

Politikams čigonai niekad nerūpėjo, mat, jie nėra nei nuolatiniai, nei patikimi visų valdžių rinkėjai. Manyčiau, jų išvykimo Šiaulių valdžia netgi nepastebėjo. Kaip ir daug ko nepastebi, žinokit , galima suprasti – sąlygos neleidžia. Jie užrakinti. Lyg „prakeikti vienuoliai“ mišrūnų vienuolyne. O po užraktu, brolyti, nedaug ką sužinosi, mažai ką padarysi. Įdomu, pasiaiškinkime, gerai tai ar blogai, kad Šiauliai net čigonams nėra mielas miestas? Jie sako, jau geriau - Žagarė ar net Panevėžys. Pagaliau, paklauskime gal paprasčiau: gerai tai ar blogai, kad iš miesto gyventojų aprangos ištirpo čigonų vaivorykštinės rūbų spalvos? Ar pamenate, kaip jos, tos spalvos, su mėlynakių lauko rugiagėlių vėsa, su rasotų rožių šaltu purpuru, su raudonų, ugninių aguonų plieskiančia liepsna, visu ryškumu tviskėte tvisko. Ar pastebėjote, koksai gaivumas: vaivorykštė, ir ji – gatvės minios pilkumoje? Ach, kaip save nešė, kaip išdidžiai nuosavą kūną slinko, plukdė senos kartos čigonės! Kartoju – senos kartos, tos – iš vežimų. Tai reginys, aš jį mačiau! Tiesios ir orios, žingsnis tingus, lėtokas, tik žengia – o jų ėjimas kiekvienu judesiu sijonų rožėmis plaka ir paplaka žengiančias kojas. Skarytės, skaros ir skarelės – paslėptas menas, čigonės paslaptis: taip jas susiriša tik jos, čigonės, ir paslapties, nesitikėkite, jos kitataučiams neišduos, nepasakys. Svarbiausia, joms rūpėjo, kad iš po galvos apdangalų gražiai iškristų auskarai. Kiekvienos - kitokie. Svarbu – auksiniai. Vieni su burbulais, lyg vynuogyno kekės, kiti - lyg pilnas vėjo debesėlis su virpančiu pakibusiu lietučio lašeliu, treti – lyg iš mažų siūlelių suadytas smulkiausias rėtis, prikaišiotas gėlelės žiedeliu. Vajetau, kaip gražu! Ir dar. Čigonė tai - apyrankėmis apvyniotas, aukso plokšte išpuoštas moters riešas ir aplink kaklą apsisukę grandinių grandinėlių sumegzti narai. Na, ir dar kas, ir dar kas ... Sakau dar - gi ant kiekvieno piršto kūpsantys ir saulėj blizgantys žiedai. Iš gryno aukso. Stori ir platūs – išpūsti. Iš jų , žiūrėk, kokia pageltusi angies akis į tave spokso. Ar dar gražiau - rubinai, lyg paraudusios pijoko akys - įsmeigti prie žiedo akmeniukų gabalai. Tenai safyras, deimantas, cirkuonis. Sakysite, netikras, dirbtinas, piguolis, sakau, aš sutinku – gerai. Man taip patiko toks blizgesys, muilinė prabanga ir suvaidintas turtas, kad vieną rytą paėmiau ir apsikabinėjau viską, kas barška, tviska ir brangu. Ant savęs. Tačiau - trumpam. Tik iki tol, kol draugės tiesiai į akis pasakė: „Pasižiūrėki į save – lietuviškas tu molio kaime, greičiau jau Jefrosinija tu, o ne čigonė. Atrodai, lyg kalėdinė eglutė, tiktai jau po Trijų karalių“ . Nenurimau. Blizgu ir baršku kartais iki šiol. Taigi, gal pasakysite, linksma ar liūdna, kad šiandien turguose jau negirdėt čigonų, tiksliau, skardaus jų alaso, triukšmingų barnių, garsių čigoniškų peštynių, dažnai iš vakaro surežisuotų, kada daug rėkiama ir mažai mušama. Smagumas tas, jog tuo metu kai kur, kai kam, lyg kamparas, išnyksta, išgaruoja iš kišenės pinigai. Prisipažinsiu, man pasidarė liūdna. Ne tiktai šiandien. Man viešoj vietoj Šiauliuose tapo nuobodoka ir neįdomu. Tiesiog aš pasiilgau čigonų, ir man jų trūksta. Iš tikro. Visų. Ypač savų, tų, su kuriais nuoširdžiai dirbau, ir šių vaikų šeimų, kurioms, tikiuosi, šešis metus buvau ištikima bendrakeleivė. Tai reiškia – sava. Kitaip ir negalėjo būti: su čigonais būnama tiktai kartu, greta, šiltai, arba – niekaip. Leiskite man juos šiandieną prisiminti.

(bus daugiau)